MOKSLASplius.lt

Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Žmonijos širdin kelias eina per tautos širdįJūroje štilis, bet ne Klaipėdos miesto verdančiame gyvenime

Vertinant Mažosios Lietuvos žmones ar įvykius Bernardui atskaitos taškas yra Vydūnas – Vilhelmas Storosta (1868–1953). Su kuo iš Mažosios Lietuvos liuteronų ar evangelikų kunigų Vydūnas bendravo? Nė su vienu, bent jau Bernardas tvirtina tokio nežinąs, o su katalikų kunigais net ir labai artimai bendravo. Galima priminti Juozą Tumą-Vaižgantą, Mykolą Vaitkų, Maironį, pagaliau Telšių gimnazijos direktorių kunigą Antaną Simaitį – tai artimi Vydūnui katalikų kunigai, nors pats Vydūnas buvo liuteronas. Atvažiuoja Vydūnas į Švėkšną – kas jį kviečiasi nakvynei? Ne liuteronų, bet katalikų kunigas. Apskritai pas kokį liuteronų kunigą yra apsistojęs Vydūnas? Bernardas tokio sakosi nepažįstąs.

Su J. Tumu-Vaižgantu Vydūną siejo nuoširdi draugystė – sielų sąskambis, nors šiedu asmenys buvo labai skirtingų temperamentų ir jų visuomeninio veikimo būdai skyrėsi. Vienijo susirūpinimas Lietuvos ir lietuviškos kultūros, dar tokios trapios, reikalais. Ir savo šešiasdešimtmetį 1928 m. Vydūnas paminėjo J. Tumo-Vaižganto bute Kaune. Jubiliato pasveikinti atėjo prelatas Adomas Dambrauskas-Jakštas ir kunigas Mykolas Vaitkus. Pastarasis yra palikęs Vydūno charakteristiką: vidutinio stoto, lengvutis, beveik kaip šešėlis, puiki mąstytojo galva, siauras aristokratiškas veidas liguistai išblyškęs, labai liesas. Vietoj kaklaraiščio – tautiška juostelė. Balsas švelnus, gan silpnas. Tai mąstytojo, asketo, vizijonieriaus, pranašo išvaizda, labai tikusi prie Vydūno skelbiamų idėjų ir jo gyvenimo būdo, todėl jo pasirodymai viešumoje ir privačiuose susitikimuose visiems dalyvaujantiesiems darydavo didelį įspūdį.

Ne kas kitas, o kunigas Antanas Simaitis 1920–1923 m. į savo vadovaujamą Telšių gimnaziją kvietėsi Vydūną, kad šis savo paskaitomis, visuomenine veikla ir savo asmeniniu gyvenimu būtų mokiniams pavyzdys. Vydūnas pamokoms nevadovavo, bet buvo pasiryžęs perskaityti visą pluoštą paskaitų iš lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos, meno pažinimo, filosofijos ir kitų dalykų. Buvo pasižymėjęs ir vertinamas paskaitininkas, diegė žmonėse aukštą moralę, sektinus idealus. Jo paties gyvenimo būdas ir primenami pavyzdžiai žmonėms darė įspūdį. Juk kai buvo septyniolikmetis susirgo sunkia plaučių džiovos forma. Gydytojai tuščių vilčių puoselėti neskatino, įspėjo: tik griežtas gyvenimo būdas, mankšta ir dieta gali padėti. Vydūnas tą ir padarė: atsisakė ne tik mėsos, bet ir žuvies, net pieno produktų – mito tik daržovėmis ir vaisiais. Stengėsi daug judėti, ypač mėgo žiemą čiuožinėti pačiūžomis. O svarbiausia – teisingas, dvasingas gyvenimas, santarvė su pačiu savimi ir aplinkiniais.

Taigi Telšių gimnazijoje į didesnę auditoriją Vydūnas sukviesdavo vyresniųjų klasių mokinius ir su jais bendraudavo. Kalbėdavo įvairiausiomis temomis, nepamiršdavo Sokrato ir Platono, bet užvis reikšmingiausia Vydūnui buvo bendražmogiškosios vertybės, į kurias kelią jis skatino tiesti per giliai suvokto tautiškumo svarbą. Tuo metu Telšių gimnazijoje mokėsi Česlovas Kontrimas, būsimasis dailininkas, kuris prisiminimuose rašo, kad Vydūnas kalbėdavo minkšta prūsiška tarsena, labai ramiai, negarsiu balsu, beveik negestikuliuodamas, tik retsykiais svarbesnę mintį pabrėždamas lengvai pakeldamas ranką. Buvo įtaigus kalbėtojas. Pirmaisiais mokslo metais ištisus šešis mėnesius mokiniai klausėsi Vydūno pasakojimų. Beje, ne vien protinimų. Vydūnas dirigavo gimnazijos chorui, pastatė sceninį veikalą, kuriam scenovaizdį sukūrė Č. Kontrimas. Vydūnas organizuodavo Telšiuose medelių sodinimo šventes, telšiškiai didžiuojasi Katedros aikštėje pasodintąja kaštonų alėja, kurią 1923 m. su mokiniais pasodino Vydūnas.Pats Vydūno gyvenimas buvo geriausias pavyzdys žmonėms

Vydūnas daug laiko su mokiniais praleisdavo ne tik gimnazijoje, bet ir gamtoje, kurią laikė neatsiejama auklėjimo dalimi. Kartais visa mokykla išsiruošdavo prie Germanto ežero. Stebino Vydūno ištvermė, bėgime nedaug kas iš mokinių jį pralenkdavo, nors Vydūnas jau buvo įkopęs į šeštą dešimtį metų.

Mokiniuose Vydūnas matė Žemaitijos žiedą, Lietuvos ateitį. Kiekvieno jauno žmogaus savybėse siekė įžvelgti jam svarbiausia: kad lietuviai išliks lietuviais. Juk „žmonijos širdin kelias eina per tautos širdį“. Matydamas, kas atsitiko su Rytų Prūsijos lietuviais, kurių nutrūkę ryšiai su savo kilme, tėvais ir protėviais, baigėsi galų gale moraliniu ir doroviniu nuosmukiu, tautiškume matė tautą tvirtinančią ir išsaugančią jėgą, svarbią visai žmonijai. Kiekviename gerame poelgyje, pasireiškime mokėjo pastebėti vidinį grožį ir gėrį, tą dar Senovės graikų taip vertintąją ir mus per Aristotelį pasiekusią kalokagathia – grožio ir gėrio vienovės siekį. Grožis kaip regima gėrio apraiška, lygiai ir gėris yra grožio sąlyga. Todėl ir buvo Vydūnas, t. y. giliai regintis, suvokiantis gilesnes kiekvieno reiškinio esmes, kad paprasčiausiuose žmogų supančiuose dalykuose įžvelgtų esmines būties pasireiškimo savybes. Baigiantis mokslo metams ir atsisveikindamas su Telšių gimnazija Vydūnas pasakė visiems didelį įspūdį padariusią prakalbą. Džiaugėsi, kad bendraudamas su mokiniais nė iš vieno neišgirdo blogo žodžio apie kitą. Kvietė gyventi taip, kad kiekvienas savo pavyzdžiu skatintų atsiskleisti kito talentams ir siekiams.

Ar tai ne priesakas mums visiems, šiandien įmestiems į negailestingos konkurencijos vandenis? Kaip visa dabartinė projektuojama aplinka tolima visam tam, apie ką kalbėjo, kuo gyveno Vydūnas. Yra apie ką susimąstyti. O sugrįžti prie Vydūno teks. Mums laiko gali nepakakti, bet atėjusiems po mūsų dar prireiks senovės graikų ir Rytų išminties, nes jei kas nesensta žmonijos raidoje – tai išmintis. Tik gaila, kad kasdienybės triukšme ši nerėksminga Pelenė dažnai slepiasi po paprastomis drapanomis. Ji pati neateina, jos reikia ieškoti ir rasti.

Tautinė kultūra ir civilizacijų sintezė


Nereikėtų manyti, kad Vydūną lydėjo visuotinis supratimas, ne visi net intelektualai vienodai palankiai vertino jo kūrybą. Kalbame apie Vydūno dramas, kurių jis parašė arti 60, juk ne apie vegetarizmą ar gyvenimo būdą, kuris yra kiekvieno privatus reikalas. Kad Vydūno veikalai nesusilaukė ir tikriausiai niekada nesusilauks skaitytojų antplūdžio, tikriausiai nėra reikalo kalbėti. Aukštoji kultūra jau savo apibrėžtimi nėra ir negali būti masinė, antraip nebūtų aukštoji. Net ir tokie lietuviškosios literatūros grandai kaip Vincas Mykolaitis-Putinas ir Balys Sruoga rado ką prikišti Vydūno dramoms. V. Mykolaitis-Putinas nepritarė Vydūno kūrybos metodui, kai menas pajungiamas etikai ar ideologijai. Neriama į abstrakcijas ir moralizuojančias alegorijas, nesiskaitant su pačia literatūros kūrinio struktūra, kai nukenčia ne tik stilius, bet ir idėja – V. Mykolaičiui-Putinui tai atrodė nepriimtina. Kritikos žarijas Vydūno dramų adresu barstė ir Balys Sruoga. Žinoma, tarp Vydūno dramų yra ir mažiau vykusių, tačiau Prabočių šešėliai, Amžinoji ugnis, Pasaulio gaisras V. Mykolaičiui-Putinui buvo neabejotinas įrašas į lietuvių literatūros istoriją, antraip Vydūno kūrybos nagrinėjimui nebūtų skyręs tiek dėmesio.

Žymus baltistas profesorius Viktoras Falkenhanas kartą buvo paklaustas, kokias knygas pasiimtų į Šiaurės ašigalį, jeigu būtų galima vežtis tik dešimt knygų. Atsakymas labai įdomus: pasiimtų Vydūno Amžiną ugnį, Sokrato, Platono raštus, Evangelijas… 1977 m. pokalbyje su Domu Kaunu V. Falkenhanas Vydūną vadino savo dvasios tėvu, davusiu jam gyvenimo kryptį ir nulėmusiu baltistikos studijų pasirinkimą.

Panašiai būtų galima pasakyti apie dailininką Liudą Truikį, kuris mokėsi Telšių gimnazijoje, kai susipažino su Vydūnu, per kurį užsikrėtė Rytų kultūra ir visą gyvenimą liko jai ištikimas.

Kita Vydūno kūrybos sritis – jo filosofiniai darbai. Jis save laikė teosofu, jo filosofiniuose veikaluose nagrinėjamas žmogaus santykis su Dievu. Aukštesnis lygmuo nei siekis formaliai priklausyti vienai kuriai nors konkrečiai religinei bendrijai. Moderniau mąstančiai to meto Lietuvos jaunuomenei, taip pat kai kuriems ieškantiems kunigams, teosofinės Vydūno paieškos atrodė viliojančios. Ypač tai visuomenės daliai, kuriai modernumas ir pažanga atrodė gan sunkiai suderinama su katalikybės dogmatais. Palankiai Vydūną vertino Stasys Šalkauskis, kuris lietuvių tautinėje kultūroje matė Rytų ir Vakarų civilizacijų sintezę. Šiai savo idėjai paremti pateikė tris tokios sintezės pavyzdžius – M. K. Čiurlionį, prelatą A. Dambrauską ir Vydūną.

Neliko Vydūnas nepastebėtas ir Vosyliaus Sezemano, kuriam Vydūno teosofija kaip gyvenimo prasmės ir paskirties paieškos atrodė labai vertingos.