MOKSLASplius.lt

Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Kalbėjo lietuviškai, o meldėsi vokiečių Dievui


Taigi kodėl su katalikų kunigais Vydūnas, regis, artimiau bičiuliavosi negu su evangelikais liuteronais? Juk jis pats kilęs iš Klaipėdos krašto, gimė Jonaičiuose netoli Šilutės. Jo tėvas – Anskis Storosta buvo baigęs Berlyno misijų mokyklą, bet kunigo šventimų nepriėmęs mokytojavo, o ir į misijas neišvyko tik dėl sveikatos. Šeimos atmosfera tokia, kad kasdien buvo meldžiamasi ir giedama, vykdavo diskusijos religijos ir filosofijos klausimais. Visa tai negalėjo likti be pėdsako. Ir vis dėlto su savojo tikėjimo kunigais Vydūną rišo ne tokie šilti ir draugiški santykiai kaip su katalikais kunigais. Kodėl?

Bernardas siūlo skirti Mažosios Lietuvos liuteronai nuo Didžiosios Lietuvos liuteronų. Skirtumas atsirado dėl to, kad Mažosios Lietuvos liuteronų bažnyčia buvo vokiška, Didžiosios Lietuvos liuteronai atstovavo lietuviškai Liuteronų bažnyčiai. Pastaroji, aišku, labai skyrėsi nuo Katalikų bažnyčios Lietuvoje. Tiek vienos, tiek kitos konfesijos Bažnyčia vaidino visuomenėje nepaprastai svarbų vaidmenį.Ėvė Simonaitytė ir Vladas Nausėdas Priekulėje

Vieną kartą Vydūnas namo grįžta kiek anksčiau nei įprasta ir girdi, kaip motina niūniuoja lietuviškas dainas ruošdama pietus. O sakytojų akyse dainuoti lietuviškas dainas buvo didžiausias prasižengimas. Vokiškai – labai prašome dainuoti, tik ne lietuviškai, nes tai buvo didelė nuodėmė. Bent taip buvo XIX a. pabaigoje. Kai 1923 m. Klaipėda ir Klaipėdos kraštas buvo prijungti prie Lietuvos, iš Kauno į Klaipėdą ėmė važiuoti tautosakininkai, dainų užrašinėtojai, bet šio krašto lietuvininkai jiems savo namuose tų dainų nedainuodavo, su dainų rinkėju eidavo į kopas, kad niekas iš pašalinių negirdėtų – ten ir padainuodavo. Štai kaip žmonės buvo įbauginti, supriešinti su savo pačių tautiniu tapatumu. Tie, kurie tas lietuviškas dainas dainavo, nemanė, kad tai velnio išmislas, bet jie privengė savo kaimynų, kartais drovėdavosi net savo šeimos narių. Vydūnas tokioje terpėje ir augo. Bet šis žmogus buvo kitoks gimęs.

Kyla klausimas: kodėl Vydūnas nerado, o gal ir neieškojo liuteronybės kitokio sąlyčio su etnine lietuvių kultūra? Bernardas siūlo prisiminti, kas buvo Vydūnas ir jo artima aplinka. Taip, jis buvo liuteronas, o jo motinos brolis buvo sakytojas, t. y. užkietėjęs liuteronas, tam tikru požiūriu fundamentalistas. Tie sakytojai nors ir kalbėjo lietuviškai, bet meldėsi vokiečių Dievui.

Nepaisant visų liuteronybės privalumų, net pažangumo, nuopelnų lietuviškajai raštijai Rytprūsiuose, būtent liuteronybė padarė viską, kad etninė lietuvininkų kultūra būtų nustriukinta ir net sunaikinta. Vydūnas labai aiškiai visa tai išryškino ir išaiškino. Ir Bernardas neabejoja: jeigu Mažosios Lietuvos modelio liuteronybė būtų įsitvirtinusi ir laimėjusi visoje Lietuvoje, tai tikrai nebūtų galėjusi įvykti tokia jubiliejinė Dainų ir šokių šventė, kokia vyko Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio metais Vilniuje. Paprasčiausiai nebūtų tiekos lietuviškų dainų.

Šaknys veda į Didžiąją Lietuvą?


Iš kur žinių apie Vydūną semiasi Bernardas, jeigu su šia asmenybe likimas jo nebuvo suvedęs. Jam apie Vydūną pasakojo prof. Viktoras Falkenhanas, kuris nemažai yra bendravęs su Vydūnu. Kaip tipiškam kūrybiniam žmogui V. Falkenhanui nesvetimos ir šiokios tokios fantazijos, kurios pasireiškė ir jo novelėse apie Joną Bretkūną. Novelėse autorius, bent taip tvirtina Bernardas, kartais sąmoningai Bretkūną susieja su Vydūnu.

Tai štai Falkenhanas yra pasakojęs Bernardui, ką jam buvo pasipasakojęs pats Vydūnas, su kuriuo jį likimas suvedė dar 1917 metais. Girdi, jis kilęs iš krivių krivaičių, bet tie jo protėviai kriviai buvę iš motinos pusės. Aiški fantazija, – Bernardui nekyla abejonių, – tik kieno kūrybos vaisius – Vydūno, jo giminės aplinkos, o gal paties Falkenhano? Regis, niekur neužrašytas pasakojimas.

Vydūno genealoginis medis veda į Vokietiją, bet pavardė Storosta veda į priešingą pusę – Pasvalio link. Ten gyveno, pasak Bernardo, vieninteliai Lietuvoje Storostos. Akivaizdus slavizmas, pavardė kilusi nuo seniūno pareigybės. Tad Bernardo išvada gali būti netikėta: veikiausiai Vydūno giminės šaknys veda į Didžiąją Lietuvą. Šį spėjimą sustiprina ir pirmasis žinomas Vydūno protėvis Povilas. Įdomu, kad Mažojoje Lietuvoje Povilų ar Paulių beveik nebuvo. Buvo paplitę tokie vardai kaip Martynas, Vilius, Hansas, Jonas…Žodžiu, yra kas veikti tyrinėtojams.

Toks gyvenimas


Vienoje Bernardo nuotraukoje Evė Simonaitytė su mokytoju, poetu, vertėju ir kultūros istoriku Vladu Nausėdu (1911–1983), bet šios nuotraukos autorius negalėjo eksponuoti parodose ar išspausdinti laikraščiuose. Mat V. Nausėda buvęs tremtinys, taigi persona non grata tarybiškai. Tai kas, kad su liaudies rašytoja ir iš viduriniosios vokiečių aukštaičių kalbos išvertė Nibelungų giesmę. O asmenybė išties verta dėmesio. 2011 m. bus minimos Vlado Nausėdo šimtosios gimimo metinės.

Gimęs Žakainių kaime Šilutės rajone. Iš tėvų 9 ha žemės ir dar ekonominės krizės metais labai neprasigyvensi, duokdie sudurti galą su galu. Pradines klases baigė būdamas šešiolikos, užtat toliau šuoliavo iš klasės į klasę, norėdamas pasivyti prarastus metus. Mokėsi Žemaičių Naumiesčio progimnazijoje, Švėkšnos Saulės gimnazijoje. Vis dėlto vaikino ryžtas siekti mokslo buvo stipresnis už visus sunkumus, o tokių buvo juk ne jis vienas jaunoje valstybėje. Vladas siekė šviestis ir kitus šviesti: 1931 m. baigė Tauragės mokytojų gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Studijavo lituanistiką, germanistiką ir pedagogiką. Pradėjo žurnalisto veiklą redakcijose ir Kauno radiofone, kur redagavo laidas. Literatūros ir meno klausimais pradėjo rašyti straipsnius, kuriuos išspausdino 1936–1939 metais. Iš svarbesniųjų minėtinas publikacijų ciklas Kūrybos atošvaistės.

Gera literatūrine mokykla V. Nausėdas laikė savo darbą Radiofone, kur jo vyresniaisiais kolegomis ir žurnalisto profesijos mokytojais buvo gerokai labiau patyrę bendradarbiai: radijo studijos reikalų vedėjas Petras Babickas, poetai Kazys Binkis ir Antanas Miškinis, Juozas Banaitis (būsimasis Radiofono direktorius, pokario metais – Lietuvos kultūros ministras), Juozas Rimantas, radijo pranešėjas Kazys Inčiūra ir kiti.

Matyt, darbas Radiofone ir buvo priežastis, kad 1941 m. buvo suimtas, ištremtas į Sibirą, kur praleido septynerius metus. Grįžęs pokario metais buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, dirbo švietimo skyriaus darbuotoju Šilutėje, nuo 1950 m. – Klaipėdoje. Laisvas nuo pamokų mokykloje valandas ir poilsio dienas skyrė kūrybai, kraštotyrai ir kultūros istorijai. Rašė eilėraščius, atsiminimus, literatūros kritikos straipsnius ir recenzijas. Vertė Gėtę, Šilerį, Heinę, apskritai mėgo vokiečių klasikinę poeziją. Kai kurie tų vertimų buvo išspausdinti šių poetų rinkiniuose. Kaip minėjome, iš vokiečių kalbos išvertė Nibelungų giesmę, šią knygą Vaga išleido 1980 metais.

Domėjosi Klaipėdos krašto kultūros istorija, parašė mokslinę apybraižą Lietuvių kova prieš germanizaciją Klaipėdos krašto mokyklose XV–XX amž. Vis dėlto mokytojo darbą V. Nausėdas laikė savo pagrindine veikla.

Kaip čia nepateikti buvusio K. Donelaičio vidurinės mokyklos Klaipėdoje direktoriaus Jurgio Banaičio, mokyklai vadovavusio 1955–1961 m., prisiminimo. Direktorius dėjo pastangas, kad mokykloje dirbtų kuo daugiau mokytojų vyrų, pasikvietė lietuvių kalbos mokytoją Vladą Nausėdą ir gamtininką Benediktą Gaižauską. Mokykloje susidarė ir didesnė „smetoniškų“ mokytojų grupė. Bet susidarė ir „komsomolcų“ grupė, kuriai tikri inteligentai ir puikūs savo dalyko žinovai buvo kaip rakštis minkštoje vietoje. Prasidėjo trintis, „komsomolcai“ ėmė įvedinėti savo tvarką, o ji kirtosi su bet kokiu padorumu ir mokytojo misija. Dabar prieiname prie svarbiausio dalyko. Kartą į darbą atėjęs direktorius Jurgis Banaitis išvydo prie savo kabineto durų jo laukiančius „smetoniškuosius“ mokytojus. Jie ėmė raginti direktorių stoti į partiją, nes tik taip bus galima atsispirti prieš „komsomolcus“. J. Banaitis buvo nustėręs: kai kurie tų puikių mokytojų patys perėję Sibiro lagerius jį, geltonsnapį, ragina stoti į partiją…Ką čia daugiau bepridėsi.

1992 m. Vladui Nausėdui (po mirties) paskirta Ievos Simonaitytės premija už eilėraščių rinkinį Saulėlydžio žaros.

Regis, toks įprastas lietuvio inteligento, pedagogo ir kūrėjo gyvenimo kelias. O kartu – visos tautos kelio XX amžiuje atspindys.

Užtvanką pavyko

pralaužti


Su panašiomis į Bernardo problemas tekdavo susidurti daugeliui to meto spaudos darbuotojų. ELTOS buvusiam fotokorespondentui Šiauliuose Antanui Diliui (beje, sumanytojas vienintelio visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje Fotografijos muziejaus, įkurto 1973 m. ir prisiglaudusio Aušros muziejaus patalpose) net teko patirti didelių nemalonumų. Jis nufotografavo vieną darbo pirmūną, kurio nuotrauka buvo išspausdinta. Kažkuris iš skaitytojų parašė piktą laišką į LKP CK, kad išspausdinta buvusio tremtinio nuotrauka. Kilo triukšmas. Vargšą fotokorespondentą tiek svarstė įvairiais lygiais ir kamavo, kad jam bet kokį pirmūną fotografuoti ilgam buvo ataušęs noras.Prof. Viktoras Falkenhanas Lietuvos erdvėse

Labai panašioje padėtyje ne kartą buvo atsidūręs ir Bernardas, bet vienas atvejis turėjo laimingą pabaigą. 1963 m. jis atvažiavo dirbti ELTOS fotokorespondentu į Klaipėdą. Kaip sykis sukako 100 metų nuo 1863 m. sukilimo. Tuo metu tautodailininkas Vytautas Majoras (1930–2006) išdrožė iš medžio kompoziciją 1863 metų sukilėliai.

Darbas meniškas, aktualus, Bernardas ir sako: Vytautai, reikia šį darbą nufotografuoti ir žmonėms parodyti. V. Majoras pasiteiravo, kur tą nuotrauką Bernardas norėtų dėti, kaip žmonėms rodytų. Į spaudą? Betgi jis juk buvęs kalinys ir tremtinys. Vadinasi, jo pavardė turi būti nušalinta nuo tarybinės spaudos kaip didelio nusikaltėlio. Bernardas dar kaip reikiant per kepurę nebuvo gavęs, tad drąsiai ir gan naiviai pasakė: O mes niekur apie tai, kad esi tremtinys nesigirsime. Parašysime, kad 1863 m. sukilimo šimtmečiui pažymėti skirto darbo autorius.

Skulptoriaus V. Majoro prie jo žymiojo darbo nuotrauką išspausdino žurnalas Švyturys. Audros nekilo. Vieną kitą liaudies menininko nukaltą darbą Bernardas vėl nufotografavo ir atsargiai kyštelėjo spaudai. Liūtas, nors ir švelniai tampomas už ūsų, toliau snaudžia, nerimo ženklų nerodo.

Iš Maskvos atvažiavo žurnalo Ogoniok žurnalistai, visais kampais fotografavo Vytautą Majorą ir jo darbus, išspausdino spalvotą atverstinį (atvartą) ir dar į žurnalo viršelį įdėjo. Na, jeigu jau Maskvos ideologinė užtvanka prakiuro, tai viskas gerai.

Taip mąstė Bernardas, pamiršęs, kad lietuviai yra pasiutiškai pavydūs vienas kito sėkmei. V. Majoras 1972 m. sumąstė kurti Ablingos memorialinį skulptūrų ansamblį, kuris vėliau pagarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje ir toli už jos ribų, ypač vadinamosiose socialistinio lagerio šalyse. Ansamblis ant Žvaginių piliakalnio šalia buvusio Ablingos kaimo, kur 1941 m. birželio 23 d. vokiečių naciai sušaudė 42 kaimo gyventojus, buvo kuriamas visą mėnesį ir kone visą tą laiką Bernardas kūrimo vyksmą fotografavo. Už tą savo uolumą vos iš ELTOS nebuvo išsviestas.

Ir štai dėl ko. Vyksta Ablingos ansamblio atidarymo iškilmės, LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus prieina prie Vytauto Majoro ir tvirtai jį apkabina. Spragsi fotoaparatų užraktai, netyli ir Bernardo fotoaparatas. Jo nuotrauka su A. Sniečkumi ir V. Majoru per ELTOS kanalus išplatinama visos Lietuvos spaudoje.

Nelauktai LKP CK gavo idėjinio budrumo nepraradusio skaitytojo kupiną pasipiktinimo laišką: kaip pirmasis sekretorius gali glėbesčiuotis su banditu?.. Štai tokioje aplinkoje gyventa. Visa laimė, kad per visą Tarybų Sąjungos spaudą Ablingos memorialas buvo kuo plačiausiai išgarsintas kaip prasmingas ir meniškas antifašistinis kūrinys, pirmasis Lietuvoje kolektyviai liaudies skulptorių rankomis sukurtas toks ansamblis. Kone visuose spaudiniuose spausdintos skulptūrų ansamblio sumanytojo ir įgyvendintojo Vytauto Majoro nuotraukos. Užtvanka buvo pralaužta.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas

 


Nuotraukose:

Jūroje štilis, bet ne Klaipėdos miesto verdančiame gyvenime

Pats Vydūno gyvenimas buvo geriausias pavyzdys žmonėms

Ėvė Simonaitytė ir Vladas Nausėdas Priekulėje

Prof. Viktoras Falkenhanas Lietuvos erdvėse