Apie baltas dienas, baltus darbus, baltas šventes, baltumą mūsuose – Latvijoje ir Lietuvoje

Greta ir kartu esame savame gyvenimo kelyje – sesės, tautos, valstybės. Begalė bendrų gijų sieja mus ištisus šimtmečius. Panagrinėkime vieną iš tų saitų – Lietuvos poeto Jono Ivanausko naujausią eilėraščių rinkinį.

Apie Zemgali*, Žiemgalą, gyvenimą pagal jos spalvas

Zemgales, Žiemgalos poetas Jonas Ivanauskas, garbingos bajorų giminės palikuonis nuo Platonio upės kranto Lietuvos pusėje, dabar su literate, vertėja latve Dzintra Elga Irbyte – Joniškyje. Kartu su rudeninių laukų derliumi pasirodė ir jo dvidešimt antroji knyga Baltaliemenė diena.

Yra dvi Žiemgalos: Latvijos Zemgale – su Jelgavos, Duobelės, Ezerės, Vadakstės, Aucės, Elėjos, Bauskės, Aizkrauklės, Jaunjelgavos, Tukumo kraštais ir Lietuvos Žiemgala – dalis Akmenės rajono, Žagarė, Joniškis, Pakruojis, Pasvalys, dalis Radviliškio, Šiaulių, Biržų rajono (mokslininkės Ilonos Vaškevičiūtės nustatytos sienos).

Metams bėgant Jonas Ivanauskas Lietuvai, Latvijai, ypač Žiemgalai, padovanojo savo širdies dainų knygas Akyse Lietuva, širdyje Žiemgala, Ir palaimą jaučiu, Tau ir tėviškei, Žiemgalos prieglobstyje, Žiemgalinėjimai, Nuo Platonio krantų, Randuotą likimą liečiu, Laimės linijos į delną, Giesmė Žiemgalai, Akys siekia dangų, Žodžiai – paukščiai, Vėjalandės šilagėlės žiedas ir kitas, kupinas gilaus lyrizmo.

Praėjusieji metai Lietuvai buvo didingi – prieš 1000 metų Kvedlinburgo analuose pirmąjį kartą minimas Lietuvos vardas. Tiems laikams tarytum ir įprastas įvykis: ant slavų ir lietuvių žemių sienos 1009 m. kovo mėnesį pagonys nužudė katalikų arkivyskupą šv. Brunoną (jis dar ir Bonifacijus) ir aštuoniolika tikėjimo brolių. O pasaulyje (Europoje) pirmą kartą paskelbtos, pripažintos ir įrašytos lietuvių žemės ir tauta, todėl 2009 m. Lietuva iškilmingai pažymėjo savąjį jubiliejų. Iškilmėse dalyvavo ir valstybių kaimynių vadovai, tarp jų ir Latvijos prezidentas.

Poetas savo rinkinį pradeda žodžiais: „Ši bilingvistinė knyga skiriama Lietuvos 1000-mečiui, o dvikalbyste išreiškiamas noras, kad anglas, latvis ir vokietis, paėmęs ją į rankas, rastų ir sau keletą autoriaus iš Lietuvos eilėraščių jam suprantama kalba“. Leidinio pirmoje dalyje Smalsios gėlės žydi poetas prabyla lietuviškai ir angliškai, antroje dalyje Ar gyveni Dangau? – lietuviškai ir latviškai, trečioje dalyje Ačiū, kad esi – lietuviškai ir vokiškai.

Tačiau viso rinkinio titulinis eilėraštis vienas – Baltaliemenė diena:

Balts sniegs balti bērzi

Un tu no gaidīšanas mazliet nobālusi.

Šķiet te trūkst tik krīta

Un pianīno vai balta flīğeļa.

Balts tilts Sidabreni sargā,

Balts tilts Mūšu sasien.

Balti mākoņi skaidrās debesīs

Atnes baltas negaistošas skumjas.**

Pavadinimas pažodžiui gali būti verčiamas ir taip: Diena, vilkinti baltą liemenę. Kadangi latvių ir lietuvių kalbose Diena yra Moteris, jai pritiktų kažkas moteriškesnio – skraistė (šydas) ar kiklikas (korsažas). Vokiečiai net išvertė, kad tai Ein Tag mit weiβem Mantel – Diena baltu paltu (apsiaustu).

Tai suvirpina skaitytojo sielą – tiek daug baltos spalvos. Balta spalva ne vien švara, tyrumas – tai dar ir liūdesio simbolis (prisiminkime, indams balta – gedulo spalva). Būna įvairių spalvų ir įvairių dienų. Bet diena, apie kurią kalbama eilėraštyje, apgaubta baltu šydu. Baltoji tyla padvelkia liūdesiu, kuris neišblėsta, o su kiekvienu nauju prisilietimu tampa vis labiau juntamas. Tas baltosios spalvos rimtumas nėra nei rėkiantis, nei erzinantis, tačiau jam išsisklaidžius apima liūdesys...

Jono Ivanausko poezija nėra paprastas lieptas per Platonio upelį jo aukštupyje. Tai tiltas, kurio neįmanoma sugriauti, tiltas, jungiantis latvius ir lietuvius, Latviją ir Lietuvą.

Baltas sniegas, balti beržai

Ir tu nuo laukimo truputį išbalus.

Regis, čia trūksta tik kreidos

Ir pianino, o gal balto rojalio.

Baltas tiltas Sidabrą saugo,

Baltas tiltas Mūšą sutramdo.

Balti debesys vaiskiame danguje,

Atneša baltąjį neišnykstantį liūdesį.

Oskaras Gertas (Oskars Gerts)

Latvijos Mokslų Akademijos garbės narys,
Laikraščio Latvijas Vēstnesis vyr. redaktorius