Paukščiams keista mūsų kantrybė visą laiką vaikščioti žeme

Kalba, kuria reiškiame savo mintis, oras, kuriuo kvėpuojame, žemė, kurioje gyvename, pagaliau ir pats gyvenimas yra tos duotybės, kurias gavome, paveldėjome ir kurias turėsime perduoti ateisiantiems po mūsų. Dalykai tokie paprasti, trivialūs, kad apie juos net nesusimąstome, kaip ne kasdien mąstome apie savo gyvenimo pamatus, nebent tie pamatai pradeda trūkinėti, pleišėti.

Įdomu, kas pažadina žmoguje slypinčias kūrybines jėgas, paskatina kalbėti ne vien kasdiene buitine proza, bet poetinių vaizdinių kalba? Gimtinės, tėviškės, o gal Tėvynės jausmas, kurį giliau, emocionaliau, įtaigiau pavyksta išreikšti vaizdų kalba, nes paprasta kasdienė žodiena kartais net labai prasmingus, aukštus dalykus paverčia banaliais.

Joniškietis Jonas Ivanauskas (gimęs Maldenių kaime) šiuos savo poetinės biografijos klausimus išrišęs gan paprastai: jo lietuviškąją Žiemgalos krašto jauseną ir dvasią pažadino keturi veiksniai: Žeimelio vidurinės mokyklos mokytojo, kraštotyrininko Juozo Šliavo darbai, advokato Jono Nekrašiaus nevienareikšmis žvilgsnis į Žiemgalos krašto istoriją, Žiemgalos krašto dailininkų plenerai ir humanitarinių mokslų daktaro Stasio Tumėno palankus požiūris į Žiemgalą. Labai plati amplitudė, nes per Juozą Šliavą kelias veda į krašto istoriją ir net proistorę, bet Ivanauskui ne mažiau svarbi ir dabartis. Šios įtekmės pripildė, ko gero, ir toliau vis iš naujo papildo jo poetinio įkvėpimo versmę, kuri per kone 25-erius kūrybos metus išsiliejo 22 išleistomis poezijos knygomis. Dažniausiai nedidelio formato, bet talpios minties, gilaus jausmo ir paprastuose gyvenimiškuose dalykuose pastebėtos išminties.

J. Ivanauskas tvirtina, kad keturi penktadaliai jo tekstų „pririšti“ prie Platonio, Sidabros, Mūšos upių, Joniškio, Šiaulių, Vilniaus miestų, Maldenių, Naisių, Jauniūnų, Mindaugių, Paberžės kaimų, Kreivakiškio dvaro ir įvairių vietovių žiemgališkoje Latvijos dalyje.

Poetiniame žodyje dažniausiai slypi ir tam tikra paslaptis, bent jau pageidautina, kad slypėtų. Juk per žodį, metaforą, vaizdą pažadinamos, prikeliamos, atgaivinamos antgamtiškos kalboje slypinčios galios, išryškinamos iracionalios prasmės, įprasta buitine kalba gal sunkiau paaiškinami dalykai, užduodamos vis naujos didžiajame paprastume slypinčios mįslės. Atsiverdamas poetas išsiduoda, kalbėdamas jausmų kalba atveria sielos slėpinius, kurie savo tikrąją prasmę įgyja tik sąskambyje su kitos, priimančios sielos telkiniais.

Lietuvos paminėjimo tūkstan-tmečiui Jonas Ivanauskas skaitytojui pateikė savo dvidešimt antrąją knygą Baltaliemenė diena*, kurios pristatymas vyko įvairiose vietose, o šių eilučių autoriui teko dalyvauti Beatričės Grincevičiūtės bute-muziejuje Beatričės namai praėjusių metų lapkričio 12 d. vykusiame renginyje. Poetas tvirtina, kad nesirengė Tūkstantmečio pasveikinti būtinai savo naująja knyga, nes visi leidžia, o visų mėgdžioti nenorėjo. Joniškio vicemerė Rimantė Misiūnienė faktiškai paskatino Baltaliemenės dienos leidimą, taigi galėtų būti tos knygos krikštamotė. J. Ivanauskas pasiūlė ją išleisti keturiomis kalbomis, o kad pernelyg stora nebūtų, įdėjo po dvylika eilėraščių, išverstų į anglų, latvių, ir vokiečių kalbas.

Pavargusiems nuo kasdienės žodienos

Joniškio rajono savivaldybės meras Romaldas Gadeikis skyrė automobilį, tad į renginį Joną Ivanauską su naująja poezijos knyga atlydėjo ištisa kraštiečių svita: vertėja Dzintra Elga Irbytė, Joniškio rajono savivaldybės viešųjų ryšių skyriaus vedėja Kristina Vainaitė, susirinko ir vilniečiai – poeto klasės draugai. Prie šio elektorato reikėtų priskirti ir gražų būrelį save su Žiemgalos kraštu siejančių vilniečių. Vienas jų – dr. Julius Šalkauskas, kurio senelis gydytojas Julijonas Šalkauskis, Šiaulių miesto burmistras, gimęs Joniškyje (1849–1933), o jo 160-ąsias gimimo metines gražiai paminėjo šiauliečiai Aušros muziejaus Ch. Frenkelio viloje. Taigi Šalkauskių giminės šaknys Joniškio rajone, taip pat ir žymaus filosofo prof. Stasio Šalkauskio, Juliaus Šalkausko tėvo. O kad dr. Juliaus pavardės viena raidė skiriasi nuo tėvo pavardės – tai paprasčiausias netikslumas išrašant naujagimiui gimimo metrikus, o ne mėginimas „mėtyti pėdas“ primestos santvarkos sąlygoms, kaip kad kai kam galėjo atrodyti. Svarbu, kad giminystė su gimtuoju kraštu gyva, o J. Ivanauskas su J. Šalkausku gražiai bendrauja, kartu ieškojo Šalkauskių giminės šaknų, kai ką naujo pavyko aptikti, kai ko ne, bet pačios pastangos gaivina ne vien giminės, bet ir Žiemgalos atmintį.

Suprantama, renginyje dalyvavo Joniškio garbės pilietis dailininkas prof. Juozas Galkus, kuris nors gyvena sostinėje, bet niekada nepamiršta savo gimtosios Žiemgalos, aktyviai dalyvauja šio krašto dailininkų pleneruose, padeda juos organizuoti. Dalyvavo ir pusiau „užsislaptinusių“ to krašto gerbėjų, nors šiaip gal nepagalvotum – gerai, kad buvo išryškinti. Kad ir Romualdas Ozolas. Pasirodo, yra Žagarės žentas, žmona žiemgalietė. Taigi žiemgališkiai sostinėje ne vieniši.

Juozas Galkus įtikinamai išaiškino, kodėl Žiemgalos žemė palyginti nėra vaisinga kūrėjais. Mat Visagalis dalydamas turtus vienus kraštus apdovanojo įspūdingais kraštovaizdžiais, kitus – miškais ar ežerais, o Žiemgalai dosniai atseikėjo derlingos žemės. Kad net derliausia žemė pripildytų aruodus žemiškomis gėrybėmis, reikia ją palaistyti artojų prakaitu. Žemė reikalauja priežiūros ir darbo, todėl menams ir kūrybai prie žemės palinkusiam žmogui lieka mažiau laiko. Štai kodėl iš Žiemgalos į platųjį pasaulį išeina ne tiek jau daug kūrėjų. Vadinasi, kiekvienam esančiam tenka stengtis už du, ką nuolat įrodo Jonas Ivanauskas.

Leidome sau šiek tiek savaip interpretuoti J. Galkaus mintis, bet profesorius gal atleis, kad viršų paėmė ne jo tekstas, bet mūsų kontekstas – įkvėpimo proveržį pažadino būtent jo vaizdinga prakalba. Privertė susimąstyti: gal iš tiesų kūrybos deivės tarpsta tik ten ir tada, kai žmogus turi laisvesnio laiko, kurį gali skirti kūrybai, dvasios polėkiui? O ir pati kūryba – ar tai nėra žmogaus dvasios vadavimasis iš pabodusios kasdienybės rutinos?

Knygoje Baltaliemenė diena Žiemgala tiesiogiai minima trijuose eilėraščiuose, bet aritmetika šiuo atveju gali būti apgaulinga, nes Žiemgalos įvaizdžiais, simboliais persmelkta dauguma rinkinio eilėraščių. Nesinorėtų tapatintis su pedantišku buhalteriu, skrupulingai skaičiuojančiu metaforas ir simbolius, aiškintis, kas, kur ir kodėl, nes nuo tikslaus žinojimo poezijos nepadaugės. Poeziją geriausia skaityti jausmų, emocijų kalba – to ir linkime Baltaliemenės dienos skaitytojui. Jis nenusivils, ypač jei pavargo nuo kasdienės žodienos, terorizuojančios mus iš televizijos ekranų ir geltonžiedės vienadienės spaudos puslapių.

Tuo nenorime pasakyti, kad Jono Ivanausko eilėse vaikšto tik baltasparniai belyčiai angelai ar baltinto lino drapanėlėmis prisidengusios idiliškos Žiemgalos geltonkasės. Baltos spalvos toje poezijoje išties daug, ir ne vien tiesmuka žodžio baltas išraiška, bet išgyvenamu jausmu. Pagaliau juk ir pats rinkinio pavadinimas Baltaliemenė diena nėra atsitiktinis. Tai baltos dienos poetas, šviesių jausmų, kurių dar kaupina Žiemgalos žemė, tik svarbu tas spalvas pamatyti, kartais gal prikelti iš rudens miglų.