MOKSLASplius.lt

Paukščiams keista mūsų kantrybė visą laiką vaikščioti žeme

Kaip žemė į žiemą išvirto


Žodžio Žiemgala semantikoje tarsi užkoduota viltis ir didžio gamtos virsmo laukimo būsena: žiemai galas, kad ir kiek spirtųsi. Užgavėnių blynų kvapas ten nuolat tvyro ore... Toks aiškinimas gali suerzinti sąvokos Žiemgala tikruosius žinovus, nors šalia prozos dar gyva poezija pateisina ir savopą žodžio prigimties aiškinimą.

Vis dėlto būkime atidūs ir rimtesnio žodžio prasmės aiškinimo šalininkams, kurie netruks priminti, kad tai sudurtinis žodis, reiškiantis žiemių, arba šiaurės kraštą. Tada žiemgalius suprastume kaip šiaurės krašto gyventojus. Latviai to paties krašto dalį, esančią Latvijos teritorijoje, vadina Zemgale, ir to žodžio aiškinime nieko bendro nemato su žiema, šiaure ar pūgomis. Latviams tai žemės galas, pakraštys. Argi nieko nesako ir kitų latvių žemių vardai: Vidzeme (Vidžemė), Kurzeme (Kuršo žemė)? Pagaliau latviams Zemgale ir geografiniu požiūriu negali kelti asociacijų su šiaure: jiems šis regionas – pietinis jų žemės galas. Akivaizdus nesusipratimas, kurį Lietuvos ir Latvijos kalbininkai bendromis pastangomis turėtų pamėginti išspręsti.

Primintina, kad danų kronikoje Annales Ryenses minima, kad maždaug 870 m. Danijos vikingai pavergė „visą Prūsiją, Žiemgalą (Semigaliam), karelų žemę ir daug kitų kraštų“. Žiemgalius (Seimgaler) kaip duoklės mokėtojus XI a. švedams mini Ingvaro saga. Į vakarus nuo Stokholmo išlikęs Mėrvalos (Sődermanlande) akmuo, datuojamas XI a. viduriu, kuriame iškaltas Žiemgalos vardas (runomis Simkala). XI–XIII a. vokiečių ir rusų kronikose Žiemgala vadinama Semigallia, Semgalli, Zimigola. Henriko Latvio Livonijos kronikoje vadinama Semigallia. Kazimieras Būga ir Simonas Daukantas taip pat rašė žemgaliai. Akademiniame Lietuvių kalbos žodyne vartojamos abi formos – žiemgaliai ir žemgaliai, Žiemgala ir Žemgala kaip sinonimai. Kalbinės tolerancijos pavyzdys, tačiau kalbinė problema neišspręsta.

„Audruvė“ telkia Joniškio literatus


Būti Žiemgalos poetu – didelė atsakomybė. Jau vien dėl to, kad tenka dalytis tarp dviejų tautų – lietuvių ir latvių, kuriose ištirpo istoriniai žiemgaliai. Ištirpo ne išnykdami, bet įsikūniję į šias dvi tautas, kurių gyslomis teka bendras kraujas. Žiemgaliai gyvi tiek, kiek juos prisimename, o dar gyvesni, kai yra kas save su žiemgaliais tapatina. Jonas Ivanauskas – viena iš tų asmenybių, per kurias į mus prabyla Žiemgalos žemės atmintis, įgaunanti žodinį ir poetinį pavidalą.

Nors Žiemgala ir nėra gausi pasaulį stebinančiais kūrėjais, bet pastaruoju metu energingai reiškiasi 1976 m. įkurtasis Joniškio literatų klubas Audruvė. Klubo įkūrėja – žurnalistė, tautodailininkė Aniceta Krajinienė, daug metų sėkmingai vadovavusi jo veiklai. Klubo pavadinimą sugalvojo ir pirmąją emblemą sukūrė vienas pirmųjų audruviečių dailininkas Viktoras Žilinskas (dabar gyvena Kaune). Klubas jungia 26 narius, tiek pat yra buvusių narių, 12 – jaunimo narių, 6 – klubo garbės nariai. Klubas leidžia proginį laikraštį Audruviškis, yra įsteigęs Viensparnio angelo nominaciją, kuri kasmet įteikiama už literatūrinius nuopelnus. Jau yra penki nominantai, įskaitant ir 2008 m. nominuotą Sidabrės redakciją. Audruvė rengia literatūrines popietes, dalyvauja miesto šventėse, rengia kūrybos vakarus, išvykas pas kitų rajonų literatus, pristato naujas knygas. Joniškio literatai yra išleidę tris kolektyvinius kūrybos almanachus. priekyje – Jonas Ivanauskas ir Dzintra Elga Irbytė. Jie daro didelę įtaką vietos žmonėms. Būdamas paribyje su Latvija Joniškis natūraliai tampa žiemgalių ir zemgaliečių, kaip kad vadina latviai, palikuonių ir tradicijos tęsėjų bendravimo vienu iš centrų. Ir toli gražu ne paskutinių pagal svarbą. Abiejų šalių dailininkai rengia bendras parodas ir plenerus. Plenerai vyksta jau 20 metų ir kaskart vis kitoje vietoje – graži dviejų giminingų tautų meninio bendravimo tradicija.

Jo posmai gyvi ir kitomis kalbomis


Pristatant knygą pats autorius skaitė savo trumpučius eilėraščius, nors žodžio ir minties taupumas, pasirodo, nėra kliūtis užčiuopti esmines egzistencines tiesas, kurios gali glūdėti paprasčiausiuose dalykuose. Dzintra Elga Irbytė skaitė jų vertimus į latvių kalbą. Savaip skambi ir naujus vaizdinius kelianti latvių kalbos muzika. Juozui Galkui tie vertimai į latvių kalbą sukėlė tikriausiai tik to krašto sūnui būdingas asociacijas. Gimęs 15 km nuo Latvijos sienos, nuo vaikystės girdėdamas taip pat ir latviškai mokėjusios mamos kalbą, kuri vėl buvo pažadinta Dzintros lūpomis. Nieko nėra šilčiau ir saldžiau už vaikystės kalbą. Tad Jonas ir Dzintra – puikūs tarpininkai tarp dviejų baltų kalbų ir tautų, dažnai nuvažiuoja į Latvijoje rengiamus susitikimus su vietos poezijos gerbėjais, kur skamba ir lietuviškas žodis. Jau kone dešimtį metų abu skaito poeziją lietuvių ir latvių kalbomis abiejų tautų Žiemgalos žmonėms.Su Joniškio kraštu susiję Romualdas Ozolas ir Julius Šalkauskas

Renginyje autoriui linkėta, kad jo eilėraščiai būtų išversti į anglų ir kitas užsienio kalbas, bet tai truputį pavėluotas linkėjimas, nes rinkinuke Baltaliemenė diena yra eilėraščių, išverstų į anglų (vertė Ieva Akstinavičiūtė), vokiečių (vertė Salomėja Blažytė), latvių (vertė Dagnija Dreika ir Dzintra Elga Irbytė) kalbas. Dvikalbystės liga J. Ivanauskas tvirtina „susirgęs“ nuo 2000-ųjų, kai išleido pirmą lietuvių ir latvių kalbomis eilėraščių knygą Tau ir tėviškei (Tev un tēvzemei, vertė Dz. E. Irbytė).

Be minėtų kalbų, J. Ivanausko žiemgališki poetiniai vaizdiniai jau yra prabilę prancūzų, bulgarų ir hebrajų kalbomis. Į prancūzų kalbą išversti J. Ivanausko eilėraščiai apie Kryžių kalną. Įdomu, kad iš prancūzų kalbos tuos eilėraščius į bulgarų kalbą išvertė Aksinija Michailova, garsi bulgarų rašytoja ir vertėja, 2009 m. per Poezijos pavasarį apdovanota už poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Savotiškas paradoksas, bet kai kuriuos J. Ivanausko eilėraščius iš anglų kalbos žymi latvių vertėja Dagnija Dreika išvertė į latvių kalbą. Dzintros paredaguoti tikriausiai atgavo savo baltiškąją dvasią. Negerai, kad giminingoms baltų kalboms prireikia tarpininkų ir dar tolimų. Neseniai sunku buvo išsiversti be rusų, dabar – jau be anglų kalbos. Nuo rusėjimo prie anglėjimo – į savąjį baltiškąjį tapatumą? Ne pats tiesiausias kelias.

Laimei, yra tokių asmenybių kaip Jonas Ivanauskas, Dzintra Elga Irbytė, galima būtų prisiminti ir nemažai kitų poetų, kurie dar sugeba pakurstyti dvikalbės poezijos židinį, tad neleis nutolti ir mūsų tautų literatūroms. Beatričės namų vadovė Laima Žukauskaitė baigė slovėnų kalbos studijas, tad gal ryšis į šią kalbą išversti ir J. Ivanausko eilėraščių? Renginyje skaitydama poeto eiles lyg ir pratinosi prie jų ritmo ir rimo.

Kad tauta ir pasaulis sudarytų vienį


Ne mažiau svarbu tokiuose renginiuose ir bendraminčių bendravimas. Įsiminė Romualdo Ozolo išsakyta mintis, kad be konkretaus žmogaus nėra gyvo regiono, miesto, nėra gyvos tautos. Kur negaluoja žmogus, ten negaluoja tauta. Kur negaluoja tauta, ten negaluoja pasaulis, apskritai nėra pasaulio, bet yra „kažkas“. Žmonės nesuvokia, kad gyvena pasaulyje ir kad apskritai gyvena... Dar Atgimimo pačioje užuomazgoje, 1987-aisiais, pavyko sukurti šią formulę, kurios Sąjūdžio ideologai ir laikėsi. Tačiau šiandien mąstoma kitaip, sąvokos „tauta“ nebeliko tarp Lietuvos politikos aktualijų.

Poezija suartina žmones, ir jei ne šis susitikimas su joniškiečiais, veikiausiai nebūtume išgirdę ir Juliaus Šalkausko pasakojimo, trumpo, bet labai reikšmingo ryšio tarp kartų ir su savo gimtuoju kraštu įrodymo šiame prieštaravimų draskomame pasaulyje. Tenka tik pritarti J. Šalkausko žodžiams, kad Tėvynė prasideda nuo tėviškės, ir kai jos visos apsijungia, turime tėvynę. Štai kodėl ir tos sąvokos – tėviškė, tėvynė – negali būti atskirtos. Patriotas be tėviškės gali būti tik patriotas žodžiais. Joniškį ir Šiaulius J. Šalkauskas laiko savo giminės gimtinėmis, todėl jam to krašto poezija tokia širdžiai artima. Džiugina joniškiečių solidarumas, ką ne visada būtų galima pasakyti apie visus lietuvius. Gal žiemgalių kraujas taip sutvirtino, konsolidavo tą Šiaurės Lietuvos aukštaičių lietuvių būdą?

Su Joniškio kraštu J. Šalkauskas palaiko nuolatinį ryšį, o rišamoji grandis, kaip jau sakėme – jo giminės protėviai. 1804 m. šalia Joniškio, dabar ta teritorija jau įeina į miestelio ribą, gimė jo prosenelis. 2004 m. visa giminė paminėjo jo 200-ųjų gimimo metinių jubiliejų. Taigi Šalkauskiai ir Šalkauskai – ta pati giminė, savo giminės ištakas sieja su Joniškio kraštu, nors yra tvirtinimų, kad dar seniau tos giminės atstovai gyvenę Žagarės krašte. Žagarės senose kapinėse yra mačiusiųjų Šalkauskių pavardę ant daugelio paminklų.

Tikrai žinoma, kad prisimenamas prosenelis turėjo tris sūnus. Vienas nuėjo gyventi į Šakyną (tai jau anapus Mūšos, taigi lyg ir už istorinės Žiemgalos ribų). Trečias brolis buvo vaistininkas pagal specialybę, bet kartu ūkininkavo Kapočiuose, netoli Zoknių. Antras brolis – Julijonas Šalkauskis, filosofo Stasio Šalkauskio tėvas ir Juliaus Šalkausko senelis, kartu su būsimuoju žymiuoju rusų fiziologu Ivanu Pavlovu baigė Rusijos karo medicinos akademiją Peterburge. Vėliau buvo gydytojas įvairiose Lietuvos vietose, taip pat ir Šiauliuose. Tapo šio miesto burmistru, rūpinosi miesto ir gyventojų gerove. Štai šios asmenybės160-ąsias gimimo metines 2009 m. šiauliečiai gražiai paminėjo.

J. Šalkauskas prieš keletą metų Joniškio krašte ieškojo savo prosenelio kapo, bet nerado. Vyresnės giminaitės senelė parodė vietą, kur stovėjo paminklas, tad 2004 m. Juliaus Šalkausko dėdės vaikaitis inžinierius Stasys Šalkauskas pastatė paminklą ir kryžių, pašventino kapo vietą ir susirinkusi giminė tą įvykį paminėjo.

„Paukščiams keista mūsų kantrybė visą laiką vaikščioti žeme,“ – viename eilėraščių sako Jonas Ivanauskas. Tikriausiai tai ne apie Joniškio literatus, nes jie savo kūryba stengiasi atsiplėšti nuo žemės, pakilti virš kasdienybės rutinos. Jų sambūris kuria tokią kultūrinę aplinką, kad žmonių gyvenime būtų kuo mažiau beprasmybės, kad sąvokos tauta ir pasaulis išaugtų viena iš kitos, sudarytų vienį.


Gediminas Zemlickas

Beatričės namuose pristatant J. Ivanausko knygą „Baltaliemenė diena“ renginio dalyviai


Nuotraukose:

22-oji Jono Ivanausko knyga „Baltaliemenė diena“

Joniškėnai poetas Jonas Ivanauskas ir vertėja, naujosios knygos redaktorė Dzintra Elga Irbytė skaito eiles lietuvių ir latvių kalba

Su Joniškio kraštu susiję Romualdas Ozolas ir Julius Šalkauskas

Beatričės namuose pristatant J. Ivanausko knygą „Baltaliemenė diena“ renginio dalyviai