Lietuvišką žodį iškėlęs į vėliavos aukštį

Profesoriui Zigmui Zinkevičiui – 85

Mokslininko misijos svarba

Sausio 4-ąją Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui profesoriui Zigmui Zinkevičiui sukako 85-eri, bet iš kasmet pasirodančių vis naujų iškilaus kalbininko knygų nepasakytum, kad autoriui jau gerokas metelių kaupas. Darbingam, kūrybingam ir darbščiam žmogui metai ne kliūtis. Dar vienas akivaizdus patvirtinimas, kad ypač humanitariniuose moksluose vyresnioji karta tikrai turi ką pasakyti. Ir pasako. Stebina Profesoriaus gilus visuomeniškumo jausmas, tūnantis ne kažkur giliai užslėptas, saugomas kaip neliečiama šventenybė, bet kaskart prasiveržiantis vis naujais darbais.

Brangus Lietuvos kalbotyros mokslo ir visos tautos lobis yra akademiniai Z. Zinkevičiaus veikalai Lietuvių dialektologija (1966), Lietuvių asmenvardžiai (2009) ar šešiatomė Lietuvių kalbos istorija (1984–1995), bet nepamirštami jo nuopelnai lietuvybės skatinimo ir išsaugojimo veikloje Pietryčių Lietuvoje, Vilnijos krašte. Profesorius buvo jau garbaus amžiaus, buvo pradėjęs ir nespėjęs užbaigti svarbių kalbos mokslo darbų, bet ryžosi eiti į švietimo ir mokslo ministrus (tas pareigas ėjo 1996–1998 m.). Ne aukšta pareigybė ar galėjusi biografiją papuošti nauja eilutė jam rūpėjo: kaip tuometis krikščionių demokratų partijos lyderis Z. Zinkevičius matė galimybę nulietuvintame Vilnijos krašte atidaryti naujas lietuviškas mokyklas ir suprato, kad niekas kitas iš to meto politikų šito darbo nesiims. Aukojo savo brangų laiką, sveikatą, susilaukė didžiulės visos tautos pagarbos ir neprietelių išpuolių.

Z. Zinkevičius niekada nebuvo abejingas lietuvių tautos ir lietuvių kalbos likimui, nes ta gyvybės virkštele susietos abi šios esybės. Atrodytų, ar turi rūpėti aukščiausiomis akademinio mokslo regalijomis pagerbtam mokslininkui, jei kaimyninėje šalyje pasirodo vis daugiau antiistoriškų publikacijų dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės susidarymo, siūloma peržiūrėti jos ištakas, įvesti gudiškąją „dimensiją“ į šios valstybės susikūrimą. Girdi, LDK sukūrusi tauta nieko bendra neturėjusi su lietuviais, tai buvę gudai ir pan. Toliau – daugiau: dabartiniai lietuviai, girdi, nėra jokie lietuviai, bet lietuvisai, o jų protėviai buvę žemaičiai (žmudzinai), nedalyvavę valstybės kūrime ir t. t.

Atrodytų, nemoksliškos publikacijos neturėtų jaudinti mokslininko, kai kurie į jas ir nekreipia dėmesio, bet visuomenę sudaro ne vien mokslo, bet ir tolokai nuo mokslo esantys žmonės. Jų galvose ima tarpti pseudomokslo „teorijos“. Ypač neturintys kalbos mokslo pagrindų lengvai pasiduoda nežabotos ir mokslo žiniomis nesuvaržytos vaizduotės šėlsmui: pradedamos daryti labai drąsios išvados vien iš vardų ar bendrinių žodžių panašaus skambesio. Patriotiškų paskatų vedini „tyrinėtojai“ nuklysta į lankas, tačiau jų fantazijos randa prieglobstį tarp menkesnio išsilavinimo arba mažai ką bendro turinčių su kalbos ar istorijos mokslų asmenų. Žmonių kvailinimas gali turėti įvairių ištakų, kartais ir nuoširdaus noro gilintis į savo tautos ar šalies praeitį. Akademinio mokslo atstovai neturėtų likti nuošalėje nuo įvairiai natūralų žmonių žingeidumą užpildančio pseudomokslo pasireiškimo. Z. Zinkevičius kaip tik ir yra pavyzdys gilaus mokslo žmogaus, jaučiančio atsakomybę už visa, kas vyksta su lietuvių kalba ar lietuvių tautos istorija. Kad ir aptarinėdamas senąjį Lietuvos valstybės vardyną – vietovardžius ir asmenvardžius – pasiremdamas šiuolaikinio kalbos mokslo duomenimis (istorinės, arba diachroninės, kalbotyros), Z. Zinkevičius rašo taip, kad ir nespecialistams būtų suprantama, aišku ir nekiltų didesnių abejonių. Mokslininkas nesibodi imtis ir labiau šviečiamojo pobūdžio knygų, kartais nedidelės apimties, bet labai reikalingų, mažinančių labai specializuoto mokslo atotrūkį nuo platesnę visuomenę jaudinančių dalykų. 

Sausio 7 d. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje atidarant jubiliatui skirtąją parodą Gyvenimas gimtajai kalbai išvydome visą tą knygų lobyną, kurį Z. Zinkevičius kūrė visą savo kaip mokslininko gyvenimą. Lietuvos mokslų akademijoje per jam skirtąjį pagerbimo renginį Z. Zinkevičius kalbėjo apie savo naujausius darbus, kai kurie iš jų dar guli leidyklose ir netrukus turės pasirodyti.

Kas yra ta kalbos

Lietuviškų tarmių, patarmių, šnektų susidarymą prof. Zigmas Zinkevičius išsamiai išnagrinėjo knygoje Lietuvių tarmių kilmė, pateikė kalboje vykusius pokyčius ir jų chronologiją. Netrukus turėtų pasirodyti ir bendrinei lietuvių kalbai skirta Z. Zinkevičiaus knyga Lietuvių bendrinė kalba, jos kilmė ir raida. Knygą rengia Lietuvių kalbos institutas. Visa bėda, kad knygų pasirodymui dabar ne pats palankiausias metas. Net jei tai mūsų bendrinei kalbai skirtoji žymaus lietuvių kalbos tyrinėtojo knyga.

Joje autorius tikriausiai gerokai pakoreguos kai kuriuos mūsų vaizdinius apie bendrinės lietuvių kalbos susidarymą. Kad ir tokį, regis, sunkiai atremiamą teiginį, esą bendrinė lietuvių kalba susiformavo tik XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje iš suvalkiečių tarmės. Tokiame teiginyje slypi mintis, kad mūsų bendrinė kalba dar labai jauna, turinti vos per šimtą metų. Z. Zinkevičius naujojoje knygoje pasistengs įrodyti, kad tai pernelyg supaprastintos pažiūros. Kaip yra iš tikrųjų?

Jau pačiais seniausiais rašytinės lietuvių kalbos laikais – nuo XVI a. pačios pradžios pimuosiuose aptiktuose rankraščiuose galime pastebėti siekį norminti lietuvių kalbą, prisiderinti prie kitų šios kalbos tarmių. Šios pastangos pastebimos per visą rašytinį laikotarpį. Z. Zinkevičius ir siekia ištirti visą tą kalbos norminimo istoriją, pradedant nuo seniausių rašytinių tekstų, baigiant dabartiniais.

Kalbininkui pavyko nustatyti, kad tam tikrais laikotarpiais buvo kuriama ne viena bendrinė lietuvių kalba, bet dvi, o vienu metu – net trys. Viena iš tų bendrinių kalbų sukurta Mažojoje Lietuvoje buvo labai gerai sutvarkyta kalbiniu požiūriu, įsigalėjo, o XIX a. pabaigoje lietuvių tautinio atgimimo veikėjai, ypač Jonas Jablonskis, tą kalbą pritaikė visai Lietuvai kaip bendrinę. Ją tobulinant prisidėjo daug kalbininkų ir rašto žmonių, bet J. Jablonskis neatsitiktinai vadinamas bendrinės lietuvių kalbos „tėvu“ – jo nuopelnai didžiausi. Neatsitiktinai marijampoliečiai savo sostinėje Marijampolėje 2009 m. rugsėjį atidengtame paminkle Lietuvių kalbai savo kraštiečiui Jonui Jablonskiui paskyrė vieną iš keturių bareljefų.

Ne ką mažesnį dėmesį Z. Zinkevičius kreipia ir į kalbos „archeologiją“, t. y. į tikrinius žodžius. Kalbos istorikams vardynas – pats tikriausias kalbos lobynas. Pradžią tikriniams vardams teikė bendriniai žodžiai, bet amžiams bėgant kai kurie tie bendriniai žodžiai sensta, nunyksta ir miršta. Jų pėdsakai išlieka vardažodyje, savotiškame bendrinio žodžio savotiškame karstelyje, o gal sarkofage.

Z. Zinkevičius vardyno tyrinėjimams jau seniai skyrė daug jėgų ir laiko, tačiau tik visai neseniai pasirodė jo vardyno tyrinėjimams skirtasis daugiau kaip 840 puslapių veikalas Lietuvių asmenvardžiai. Išleido Lietuvių kalbos institutas. Nebus perdėta, jei pasakysime, kad tai viso gyvenimo Z. Zinkevičiaus knyga, kuriai duomenys kaupti daug dešimtmečių. 1977 m. išėjo pirmoji šiems tyrinėjimams skirtoji profesoriaus knyga Lietuvių antroponimika. Vėliau duomenų daugėjo – kaip ir kortelių profesoriaus kartotekoje. Bet tai buvo priešokio darbas, nes reikėjo atiduoti duoklę daugybei kitų darbų, atrodžiusių dar labiau neatidėliotinais. Tvirtina, kad sistemingai prie lietuviškų asmenvardžių tyrinėjimo vėl prisėdo tik prieš ketverius ar penkerius metus.

Asmenvardžių kilmės klodai

Z. Zinkevičių ypač domina lietuviškų asmenvardžių kilmė ir raida, taigi vardažodžių istorija. Pasekime profesoriaus minties eigą bent kai kuriuose naujosios knygos puslapiuose.

Dabar lietuviai įvardijami vardu ir pavarde, mums tai visai natūralu, nes įprasta. Tačiau kalbos istorikas pasakys, kad tai vienas ir tas pats – vardas ir pavardė. Buvo laikas, kai lietuviai apsieidavo be pavardžių ir labai dėl to nesigrauždavo. Gediminas, Algirdas ar Vytautas Didysis ir be pavardės yra didieji kunigaikščiai. Beje, visos indoeuropiečių tautos pasitenkindavo vien vardais. Daug vėliau iš tų vardų atsirado ir pavardės. Kai vardas pradėtas vartoti ne tik asmeniui, bet ir jo sūnui, net ir vaikaičiui įvardyti, prireikė pavardžių. Tai paveldimas asmenvardis, skirtingai nuo nepaveldimo vardo.

Kalbos istorikui tyrinėjant vardus ir pavardes kyla keblumų, ypač kai tenka griežtai skirti vardus ir pavardes. Kartais neįmanoma nustatyti, ar tai vardas, o gal pavardė? Todėl knygos pavadinimas ir yra Lietuvių asmenvardžiai, nes žodis asmenvardžiai išreiškia ir vardus, ir pavardes.