MOKSLASplius.lt

Lietuvišką žodį iškėlęs į vėliavos aukštį

Kokias išvadas teikia Z. Zinkevičiaus tyrinėjimai? Pasirodo, mūsų asmenvardžius pagal kilmę sudaro trys skirtingi klodai. Pirmasis ir seniausias – senieji dvikamieniai asmenvardžiai. Tas pats asmenvardžių sudarymo būdas buvo būdingas ir kitoms indoeuropiečių tautoms. Tyrinėjant dvikamienius asmenvardžius svarbu išsiaiškinti juos sudarančių dėmenų kilmę. Z. Zinkevičius išaiškino, kad lietuvių senieji paveldėtieji asmenvardžiai turi net apie 800 dėmenų. Tikslaus skaičiaus nurodyti nepavyktų, nes esama atvejų, kai sunku pasakyti, ar tai atskiras dėmuo, o gal kito dėmens variantas. Be to, kai kurie iš tų dėmenų yra jaunesnės kilmės perdirbiniai. Senųjų dėmenų yra kelis kartus mažiau. Prof. Z. Zinkevičiaus credo: „Kiekviena tauta rūpinasi savo kalbos kultūra“. Dailininkė Emilija Taločkienė

Be senųjų dvikamienių asmenvardžių lietuviai nuo seno vartojo ir jų trumpinius – kasdienėje kalboje dvikamieniai asmenvardžiai nepatogūs, nes ilgi. Šeimoje, artimoje aplinkoje prigydavo vienaskiemeniai trumpiniai: iš dvikamienio Tautgirdas atsirado Tautys, iš Algirdo – Algis.

Antrasis lietuviškojo vardyno klodas – krikščioniškasis vardynas, Lietuvoje išplitęs su krikščionybe. Krikščioniškojo vardyno ištakos, bent jau jo dalis, sietina su Artimųjų Rytų ir hebrajų kalba. Kita dalis kilo iš graikiškų vardų, nemaža dalis – lotynų ir kitų kalbų kilmės. Tyrinėjant lietuvišką vardyną Z. Zinkevičiui teko išsiaiškinti tų vardų ištakas, taip pat ir tų pirmapradžių vardų kelius į Lietuvą. Mat per kalbą tarpininkę perėjęs vardas atsineša ir tam tikrą tos kalbos „antspaudą“, žymę – kalbininkams paprastai pavyksta tos kitos kalbos pėdsakus varde atsekti.

Trečiasis asmenvardžių šaltinis – pravardynas. Antai pravardė Vilkas, Balandis ir t. t. Iš tokių pravardžių atsirado ir pavardės. Z. Zinkevičius šias pravardes klasifikavo, nustatė kai kurių jų senumą.

Lenktynėse su laiku


Knygą Lietuvių asmenvardžiai Z. Zinkevičius rašė ypatingomis sąlygomis, reikėjo didžiavyriškų pastangų siekiant ją užbaigti. Vienas po kito ištiko du insultai, o geriau pasijutęs tęsė darbą ligoninėje, paskui sanatorijoje. Buvo akimirkų, kai atrodė, kad knygos taip ir nepavyks baigti. Štai tada Z. Zinkevičių imdavo baimė: jeigu nespės parašyti, tai ir liks nepabaigta, niekas kitas už jį neparašys. Susidurdavo su sunkesniais vardais ar pavardėmis, kurių kilmės išsiaiškinti nepavykdavo, reikėdavo gerai pasukti galvą, imtis naujų analizių, o kas žino, kiek laiko tam darbui liko. Buvo akivaizdu, kad tęsdamas darbą įprasta tvarka ir ritmu, taip ir neužbaigs savo knygos. Sunkiausius ir daugiausia painiavos keliančius vardažodžius ėmė praleidinėti – taip sparčiau yrėsi į priekį.

Kilo sunkumų ir su krikščioniškuoju vardynu. Kartais būdavo nelengva nustatyti, per kurias kalbas vienas ar kitas vardas pasiekė Lietuvą. Vėl reikėjo papildomos analizės, o laikas ne begalinis. Tad ir šiais atvejais kalbininkas ryžosi eiti į kompromisus: itin sudėtingus atvejus praleisdavo, į kebliausių vardažodžių analizes nesileido, atidėdavo ateičiai.

Kovodamas su laiku profesorius nemažai laimėjo, dabar galime pasakyti, kad jo pasirinkta taktika pasiteisino. Jau kai knygos Lietuvių asmenvardžiai rankraštis buvo beveik baigtas, ėmėsi krikštavardžių analizės, jų kelių į Lietuvą tyrinėjimo. Taip atsirado dar vienos knygos rankraštis, kurį spaudai šiuo metu rengia Lietuvių kalbos institutas. Netrukus, gal kovo mėnesį, išvysime naują profesoriaus knygą, tiesa, daug mažesnės apimties už pirmtakę – Krikščionių vardyno kelionė į Lietuvą.

Pasitarnavo telefonų knyga

Dar vienas ir ganėtinai didelis keblumas, kurį Z. Zinkevičiui teko įveikti, – lietuvių ir apskritai baltų pavardžių, sutinkamų už Lietuvos ribų senose etninėse baltų žemėse, tyrinėjimas. Pavyko šis darbas tik iš dalies, nes rūpimas pavardes pasisekė surankioti tik iš Gudijos teritorijos. Šiam darbui pasitarnavo žymaus gudų kalbininko M. Birylos knyga Baltarusių antroponimija (Бiрыла М.В. Беларуская антрапанiмiя, ч. 1–3, Мiнск, 1966–1982). Toje knygoje autorius surašė visas baltarusių pavardes, o Z. Zinkevičius iš jų išrinko tas, kuriose yra išlikusių baltiškųjų elementų. Tas pavardes mūsų kalbininkas aptarė knygoje Lietuvių asmenvardžiai.

Ne mažiau profesorių domino ir šiaurės rytų Lenkijos teritorijoje išlikusios baltiškos kilmės pavardės ar bent išlaikiusios baltiškųjų elementų. Juk irgi senos etninės baltų žemės, tad pavardėse visa tai turi atsispindėti. Tik gaila, kad lenkai neturėjo panašaus į Birylą kalbininko, kuris būtų surinkęs lenkiškas pavardes. Žodžiu, pats tyrinėjimų objektas Z. Zinkevičiui buvo sunkiai pasiekiamas.

Vis dėlto išeitį pavyko rasti, o pagelbėjo labai vykęs lietuvių kalbininko Kazimiero Garšvos patarimas. Pats ne kartą susidūręs su panašiomis problemomis K. Garšva žinojo, kaip kartais sunku būna oficialiais keliais gauti reikiamos informacijos – valstybinių institucijų smagračiai sukasi lėtai, o kartais išvis nustoja suktis. Todėl K. Garšva Z. Zinkevičiui patarė pasinaudoti šiaurės rytų Lenkijos telefonų knygomis. Pats parūpino Suvalkų ir Augustavo krašto telefonų knygą, išleistą 2007 m. Suvalkuose. Storokoje knygoje pavardžių visiškai pakako Z. Zinkevičiaus lingvistinei analizei.

Jam pavyko išsiaiškinti, kad Augustavo krašte lietuviškų kalbinių elementų vietos gyventojų pavardėse išliko labai daug. Rado apie 90 iš senųjų lietuvškų dvikamienių asmenvardžių, priklausančių seniausiam lietuvių antroponimijos sluoksniui. Mažiausiai 35-iose pavardėse rasta tokių dvikamienių asmenvardžių, kuriems tiesioginių atitikmenų lietuvių antroponimijoje nerasta, bet jų lietuviška ar baltiška kilmė kalbininkams abejonių nekelia, nes jų dėmenys aptinkami kituose dvikamieniuose asmenvardžiuose. 306-iose pavardėse rasti lietuviškų dvikamienių asmenvardžių dėmenys, sudarantys pavardės šaknį (pvz., Eid- asmenvardyje Eidá), ir jų priesaginių vedinių (Eid-ulis, Ejdul). Mažiausiai 50-tyje pavardžių slypi dvikamienių asmenvardžių pirmieji dėmenys ir antrųjų dėmenų pradžia (Dai-n- asmenvardyje Dainius iš Dai-noras, plg. daina), pvz., Dojn-ik-owski.Bendraklasiai: Ukmergės gimnazijoje vienoje klasėje mokėsi prof. Jonas Balžekas, prof. Romualdas Baltrušis ir prof. Zigmas Zinkevičius

Daugelis lietuviškos ar baltiškos kilmės pavardžių smarkiai sulenkintos – ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir lenkiška rašyba. LDK formuojantis pavardėms dokumentuose prie asmenvardžio būdavo įrašomos rytų slavų, bet ne lenkų (!) priesagos -ovič, -evič (Petr-ovič, Jurg-evič, iš Petr-as, Jurg-is). Įdomu, kad lenkai prie tų priesagų priprato vėliau, kai LDK diduomenė lenkėjo. Tokių pavardžių Suvalkų ir Augustavo krašte įvairiose gyvenvietėse aptikta apie 10–20 proc. Pasak Z. Zinkevičiaus, Suvalkų ir Augustavo krašto pavardės su šiomis priesagomis yra savitas Lietuvos valstybės paveldas, bet ne lietuvių kalbos, išskyrus iš lietuviškų asmenvardžių padarytąsias pavardes.

Galėtume vardyti ir kitus Z. Zinkevičiaus naudotus argumentus, bet ir pateiktųjų pakanka padaryti išvadai: prieš 100–150 metų tame krašte dar buvo kalbama lietuviškai. Apie tuos dalykus bus galima pasiskaityti Z. Zinkevičiaus knygoje Lietuviškasis paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse. Knygą leidžia Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas

 

 



Nuotraukose:

 

Lietuvos MA bibliotekoje akademiką Zigmą Zinkevičių su 85-erių metų sukaktimi ir jubiliejine paroda sveikina garsūs Lietuvos širdies chirurgai akad. prof. Vytautas Sirvydis ir narys koresp. prof. Giedrius Uždavinys

Lietuvių filologijos lobis – prof. Z. Zinkevičiaus pastarųjų metų knygos

Jubiliatas dalija autografus savo buvusiai doktorantei, o dabar Šiaulių universiteto prof. Giedrei Čepaitienei, Vilniaus universiteto doc. dr. Reginai Venckutei, o vyksmą stebi akademiko klasės draugas prof. Romualdas Baltrušis

Prof. Z. Zinkevičiaus credo: „Kiekviena tauta rūpinasi savo kalbos kultūra“. Dailininkė Emilija Taločkienė 

Bendraklasiai: Ukmergės gimnazijoje vienoje klasėje mokėsi prof. Jonas Balžekas, prof. Romualdas Baltrušis ir prof. Zigmas
Zinkevičius