MOKSLASplius.lt

Mažoji Lietuva nebenugrims užmarštin

Visi, kas neabejingi daug kentėjusiai ir skaudžią lemtį pasitikusiai Mažajai Lietuvai, turėtų patirti ypatingą išgyvenimą: pasirodė ketvirtasis, paskutinysis, Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) tomas, vainikavęs įtemptą, didžiulį, daugiau kaip dešimtmetį trukusį jos kūrėjų triūsą. Tiesa, baigiamuoju šio tomo nesinorėtų laikyti, nes labai reikėtų papildymų tomo, kuriam prisikaupė daug naujos medžiagos, galinčios užpildyti nemažą dalį spragų, atitaisyti kai kuriuos netikslumus, atsiradusius dėl to, kad nebuvo žinoma toji informacija, kuri prieinama tapo atsivėrus naujos medžiagos klodams. Daug papildomos medžiagos pateikė ir siūlo pateikti šios Enciklopedijos skaitytojai.

Būtų gerai, kad jokie sunkmečiai nesutrukdytų tam, kad ir šis tomas išvystų dienos šviesą. Taip pat tikimasi, jei tik bus galimybė, parengti ir išleisti šios enciklopedijos vienatomį keliomis užsienio kalbomis – vokiečių, anglų, rusų. Tačiau ir be šių galimų papildomų darbų iš esmės jau dabar galima kalbėti apie pusantro dešimtmečio trukusio didžiulio daugelio žmonių pasiaukojimo reikalavusio projekto užbaigimą. To projekto, apie kurį pradėta mąstyti po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje susitelkus Mažosios Lietuvos lietuviams ir jų bičiuliams. Realizuojant šį projektą tiesiogiai dalyvavo apie 300 pasišventėlių – specialistų ir kraštotyrininkų iš viso pasaulio. Tiesioginiai dalyviai yra tie, kurie sumanė pačią MLE idėją, sukūrė jos įgyvendinimo planą, nustatė būsimo leidinio struktūrą, rengimo principus, subūrė vykdytojus, teikė ir kaupė medžiagą, rašė straipsnius, juos redagavo, tvarkė leidybą, rūpinosi finansais ir pan. Yra keliasdešimt ir netiesioginių šio ypatingos svarbos projekto įgyvendinimo dalyvių. Jie esmingai prisidėjo turima medžiaga, ypač nuotraukomis, lėšomis, savo dėmesiu ir moraliniu palaikymu, nuoširdžiu džiaugsmu dėl kiekvieno MLE tomo pasirodymo. Visus tuos žmones, MLE projekto dalyvius, jungia stipri gija – meilė Mažajai Lietuvai, pagarba jos dramatiškai istorijai, įstabiam kultūros paveldui ir tiems, kurie buvo tos istorijos dalyviai, tos kultūros kūrėjai, šio daug iškentėjusio krašto lietuvybės saugotojai ir puoselėtojai. Visi tie meilės ryšiais su Mažąja Lietuva susieti žmonės sudaro savotišką bendruomenę, kurios tiek kolektyvinėje, tiek kiekvieno jos nario individualioje sąmonėje abipus Nemuno lietuvių gyventa, lietuvybe alsavusi žemė tebėra gyva, tebedalyvaujanti dabarties vyksmuose ir daug tebereiškianti tos bendruomenės dvasinei raiškai. Pats MLE projekto sumanymas, jo įgyvendinimas yra akivaizdus tos dvasinės raiškos pavyzdys. Į keturis tomus sugulusi įvairiapusė informacija apie Mažąją Lietuvą tapo visiems labai aiškiai matomas, niekaip nenuginčijamas įrodymas to, kad tasai nuo amžių baltiškas buvęs kraštas nenugrimzdo istorijos užmarštin ir kad niekada nebegalės ten nugrimzti. Jis nuolat bus lietuvių tautos gyvasties dalis. Tai ir turėtų būti ypatingo Mažosios Lietuvos vaikų ir jos mylėtojų jaudulio priežastis.Ketvirtasis „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tomas

MLE kūrėjų ir rėmėjų daugumą sudaro tiek Lietuvoje likę, tiek po pasaulį išsibarstę lietuvininkai – Mažojoje Lietuvoje gimę, augę ir veikę lietuviai ar jų palikuonys. Tačiau kartu su jais pasiaukojamai darbavosi ir tie Mažosios Lietuvos patriotai, kurie į jos atminimo puoselėjimo barus „emigravo“ iš Didžiosios Lietuvos. Daugiausia tai mokslo žmonės, savo tyrimo objektais pasirinkę kurią nors Mažosios Lietuvos kultūros paveldo dalį. Tie darbštuoliai, kurie triūsė apdorodami sukauptą medžiagą, rengdami MLE tomus spaudai, taip pat yra Didžiosios Lietuvos vaikai. Taigi MLE projekte simboliškai susivienijo Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje gyvenę ir gyveną lietuviai, kurie, nors ir virtualiai, įgyvendino 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės akte išreikštą valią – abiejų Lietuvos dalių susijungimą į vieną Lietuvą. To projekto pradininkas – didis Mažosios Lietuvos patriotas Kanadoje gyvenęs lietuvininkas kalbininkas profesorius Vilius Pėteraitis (1914–2008). 1996 m. jis subūrė galinčius tą darbą dirbti žmones iš Lietuvos ir išeivijos, su jais tardamasis parengė sumanytosios enciklopedijos koncepciją, jos redagavimo principus, stebėjo ir stimuliavo vis labiau įsibėgėjantį darbą, konsultavo dirbančiuosius, rūpinosi reikalingais finansais. O jų didžiąją dalį iš pradžių sudarė profesoriaus tada vadovauto Mažosios Lietuvos Fondo (MLF) skiriama dotacija. Netrukus buvo sudaryta redakcinė kolegija, išrinktas vyriausiasis redaktorius, patvirtinti keliolikos tematikos skyrių vedėjai, surasti redaktoriai, suburta daugybė autorių ir talkininkų. Visi energingai kibo į darbą, apie kurio tempus ir apimtis liudija kas treji metai pasirodantys didžiulės apimties (apie 800 puslapių) tomai: I – 2000 m., II – 2003 m., III – 2006 m., IV – 2009 metais. Vilius Pėteraitis visą laiką buvo to darbo įkvėpėjas, pagrindinis vadovas, svarbiausių reikalų tvarkytojas, vienas iš produktyviausių autorių (parašė apie 1000 straipsnių). Deja, jis nebepamatys paskutinio tomo, prie kurio nemažai tiesiogiai prisidėjo. Užbaigtoji enciklopedija – geriausias šio iškilaus Mažosios Lietuvos sūnaus gyvenimo siekių įkūnijimas, gražiausias paminklas šviesiam jo atminimui. Šalia to paminklo tarsi jį puošiantys medžiai rikiuosis ir kiti fundamentalūs Mažajai Lietuvai skirti profesoriaus Viliaus Pėteraičio veikalai – Mažosios Lietuvos vietovardžių svetimėjimas XX amžiuje (1970), Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų ir pralietuvių laikais (1992), Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai, jų kilmė ir reikšmė (1997).

Pačioje MLE rengimo pradžioje viename iš interviu Vilius Pėteraitis sakė: „Mažosios Lietuvos ąžuolus Martyną Mažvydą, Martyną Liudviką Rėzą, Kristijoną Donelaitį, Vydūną matome, bet reikia žengti į visą tokių ąžuolų girią, kad pajustume šio apleisto, išniekinto krašto didybę.“ Paėmę į rankas visus jau keturis MLE tomus, tarsi įžengiame į didingą ir vešlią girią, stebinančią ne tik galingais ąžuolais, bet ir didžiausia kitokios augmenijos, iš kurios susideda visa istorinė, kultūrinė, religinė, socialinė ar politinė buvusioji ir esama jos būtis, įvairove. Įžengiame ne tik į istorinę Mažąją Lietuvą, bet ir į tokiu vardu vadinamą geografinį, gamtiškąjį arealą, kuris taip pat atsiskleidžia savo įvairove ir įstabiu grožiu. Būtent tokią girią regėjo savo vizijoje prof. Vilius Pėteraitis, pats dalyvavęs atsodinant girią.

Vilius Pėteraitis buvo įkvepiantis pavyzdys visiems tiems, kurie buvo pašaukti MLE kūrimo talkon. Tarp tų keliasdešimties pašauktųjų susidarė gražus būrelis tų, kurių indėlis į šio svarbaus projekto vykdymą ar jo rėmimą yra išskirtinis. Daug reiškė JAV ir Kanadoje gyvenančių Leono ir Ievos Adomavičių, Gyčio Martyno ir Editos Šernų, Irenos Šernaitės-Meiklejohn, Jurgio ir Dalios Anysų, Viliaus ir Danutės Trumpjonų, Ramūno ir Lilijos Buntinų šeimų, Petro Pagojaus, vyskupo Hanso Dumpio, Kurto Vėliaus finansinė ir kitokia parama. Didelį klodą žinių apie Rytų Prūsijos, ypač Klaipėdos krašto, gyventojų buitį, darbus, papročius MLE perteikė Vokietijoje gyvenantis Martinas Tydecks. Vaisingai bendradarbiauta su kitais Vokietijoje įsikūrusiais MLE talkininkais – Juliumi Radtke, Gerhardu Lepa, Ieva Banaityte-Koch, Arthuru Hermannu, profesoriumi iš Austrijos Manfredu Kleinu, Australijoje prisiglaudusiu lietuvininku Jurgiu Reisgiu.

Sunku įsivaizduoti MLE rengimą be nuoširdžios klaipėdiškių Jurgio Aušros, Ievos Jankutės (Martyno Jankaus dukraitės), Ievos Toleikytės-Biržienės, Viktoro Petraičio, Rūtos Kėkštaitės-Mačiūnienės, dr. Silvos Pocytės, doc. dr. Alberto Juškos, prof. Daivos Kšanienės, doc. dr. Jurgio Mališausko, doc. dr. Danutės Petrauskaitės, Lydijos Paliokaitės-Aušrienės, doc. dr. Rimanto Sliužinsko, Kristinos Jokubavičienės, Jono Tatorio, dr. Rasos Banytės-Rowell, Rimanto Balsio, prof. habil. dr. Audronės Kaukienės, kun. Valdo Aušros, Kosto Franko, doc. dr. Vlado Pupšio, Juliaus Žuko, Vasilijaus Safronovo, Bernardo Aleknavičiaus ir kitų talkos kompetentingais straipsniais, moralinės ir materialinės paramos.

Po keliolika ar net keliasdešimt MLE straipsnių puikuojasi pavardės tokių žinomų vilniečių kaip akademikas prof. habil. dr Zigmas Zinkevičius, akad. prof. habil. dr. Domas Kaunas, akad. prof. habil. dr. Angelė Vyšniauskaitė, prof. habil. dr. Vacys Milius, prof. habil. dr. Eduardas Červinskas, dr. Algirdas Matulevičius, prof. dr. Algirdas Gaigalas, akad. prof. Edvardas Gudavičius, dr. Voldemaras Šimėnas, habil. dr. Ingė Lukšaitė, akad. prof. habil. Algirdas Sabaliauskas, dr. Algirdas Rainys, Vytautas Gocentas, Vytautas Kaltenis, Algirdas Žemaitaitis, Eva Labutytė, Vytautas Raudeliūnas, Algirdas Gliožaitis, Vytautas Šilas ir kiti. Ypač plačius MLE barus išvarė kaunietis architektas doc. dr. Martynas Purvinas.Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys ir priekuliškė rašytoja Edita Barauskienė

MLE kūrimo verpete sukosi ne tik atskiros asmenybės, bet ir įstaigos, organizacijos, be kurių dalyvavimo tą kūrimą iš viso sunku būtų įsivaizduoti. Didžiausia našta teko JAV ir Kanadoje veikiančiam Mažosios Lietuvos Fondui bei Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutui (MELI), kurie buvo MLE leidėjai ir globėjai. Šių institucijų tarybos ir vadovai buvo tarsi MLE motinos ir tėvai, akylai stebintys augančio vaiko būseną kiekviename jo raidos tarpsnyje, prisiimantys galvos skausmus dėl kylančių problemų ir jas atsakingai sprendžiantys. Visi MLE rengėjai nuolat jautė ne tik Viliaus Pėteraičio, bet ir jo įpėdinių MLF pirmininkų Gyčio Šerno, Jurgio Anyso, Viliaus Trumpjono (pastarojo ypač) įdėmų žvilgsnį ir tvirtą petį, MELI direktoriaus Rimanto Karecko, jo pavaduotojos Aldonos Stanelienės ir vyriausiojo redaktoriaus Antano Račo rūpinimąsi finansais ir leidybos eiga. Per Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją bei Kultūros ir sporto rėmimo fondą buvo skiriamas valstybės finansavimas. Nemažą paramą MLE leidybai skyrė JAV Lietuvių fondas (Čikaga), JAV Lietuvių ir Tautos Fondas (Niujorkas), akcinės bendrovės Klaipėdos nafta ir Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (abi Klaipėdoje), Pagėgių ir Šilutės savivaldybės.Visokeriopai talkino lietuvininkų bendrija Mažoji Lietuva. Daugelis paminėtų žmonių – šios bendrijos nariai.