MOKSLASplius.lt

Danieliaus Kleino 400 metų sukakčiai

Iš visų D. Kleino darbų iki paskutinių laikų lituanistų dėmesį labiausiai traukė jo gramatika. Iš tikrųjų to dėmesio ji įvairiais atžvilgiais ir verta. Įdomios jos pasirodymo aplinkybės, svarbu buvo apibūdinti jos turinį, magėjo įvertinti poveikį amžininkų raštams ir vėlesnėms lietuvių kalbos gramatikoms.

Visų pirma man į akis krinta faktas, kad D. Kleino gramatika, kaip sakyta, nutraukė dvidešimt aštuonerius metus užsitęsusią lietuviškų knygų leidimo Mažojoje Lietuvoje pertrauką. Kas tai – atsitiktinumas, objektyvios kliūtys ar sąmoningas trukdymas? Ko gero, labiausiai tikėtina trečioji galimybė. Atkreiptina į tai, kad paskutinėje iki šios nelemtos pertraukos išleistoje knygoje Jono Rėzos Psaltere Dovydo išspausdintos dvi Kristupo Sapūno ir viena paties J. Rėzos epigramos. Jose piktai atsiliepiama apie pavyduolius, įvardijamus antikos graikų dievo Momo vardu: „Momai, šunie įkyrus, kam knygelę šią kandžioji skaudžiai / šuns dantimis...?“ – klausia K. Sapūnas. Matyt, tada būta tam tikros įtakingos grupės, kuri dėl kažkokių tikslų puldavo parengas leisti lietuviškas knygas. Gal dėl šios grupės priešiškumo, nesitikėdamas įveikti jos kliaučių, kaip tik K. Sapūnas nė nemėgino pateikti savo apie 1643 m. parašytos lietuvių kalbos gramatikos. Po tokios piktos epigramos visiškai neliko jam vilties laimėti prieš šią grupę.Šiame leidinyje išspausdintos D. Kleino gramatikos ir jos santraukos Kompendiumo fotokopijos ir vertimai

Apie tiesioginį trukdymą išleisti ir D. Kleino gramatiką taip pat turime duomenų. Jos Prakalboje skaitytojui su sveikinimu D. Kleinas, padėkojęs grupei kunigų už pagalbą, rašė neįvardydamas asmenų: „Tačiau pikta linkinčių pavydo ir šmeižto išvengti negalime. Yra tokių, kurie, pasisavinę cenzoriaus lazdelę, neapgalvotai sprendžia apie mūsų darbus (...). Bet peikiantieji ir kandieji turi prigimtą norą žemais nuodais įgelti aukštą dalyką. Tokie jau yra tie žmonės, jog niekuomet nesijaučia tokie laimingi, kada jie gali įžeisti nusipelniusį gerą vardą. Pavyduoli, ką darai!“ – sušunka D. Kleinas (cit. iš: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, p. 410).

Iš 1659 m. D. Kleino laiško sužinome, kad atkaklūs jo darbų priešai buvo Melchioras Švoba, kunigavęs Valtarkiemyje, iš Vokietijos kilęs, bet po studijų Karaliaučiuje dirbęs Balėtuose, Gumbinėje ir pagaliau Nybudžiuose Vilhelmas Jonas Liudemanas (Ludemann) ir Gumbinės kunigas Jonas Forhofas (Johann Vorhoff), miręs 1672 m. Kiek pirmieji du galėjo tada, prieš 1653 m., būti oponentai D. Kleino gramatikai, kyla abejonių: jų būta pernelyg jaunų. M. Švoba gimęs apie 1624, o V. J. Liudemanas – apie 1628 metus. Tuo labiau juodu negalėjo būti priešininkai 1625 m. išleistai knygai Psalteras Dovydo. Matyt, priešiškumas lietuviškai knygai buvo tęstinis reiškinys, kurį plėtojo kur kas pajėgesnės to meto Mažosios Lietuvos dvasinio gyvenimo figūros.

Šiaip ar taip, D. Kleinui pavyko atremti klastingų priešų atakas. Čia jam talkininkavo šeši gramatikos prakalboje išvardyti „dideli lietuvių kalbos žinovai“: minėtas didžiųjų Rudupėnų kunigas Kristupas (Kristoforas) Sapūnas, Katnavos kunigas Johanas Kleinas, Ragainės kunigas Johanas Hurtelijus, Žilių kunigas Frydrichas Pretorijus, Klaipėdos kunigas Johanas Lėmanas ir Verdainės (dabar Šilutės miesto dalis) kunigas Vilhelmas Martinijus. Iš jų dar kartą norėtųsi išskirti K. Sapūną (ne veltui jis įrašytas pirmasis), jo nesavanaudiškumą. Turėdamas parašytą gramatiką, bet suvokęs, kad ji menkesnė už D. Kleino veikalą, kukliai ją nutylėjo ir stengėsi, kad jaunesniojo konfratro darbas išeitų greičiau ir geresnis. K. Sapūno gramatiką savo vardu 1673 m. išleido Teofilis Gotlibas Šulcas.

Prie D. Kleino pergalės prieš „pavyduolius“ tikriausiai daug prisidėjo Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, jau tada išgarsėjusio visoje Vokietijoje poeto Simono Dacho palankus atsiliepimas apie gramatiką ir jos autorių. Vilniuje vykusioje D. Kleino konferencijoje iš Osnabriuko universiteto atvykęs svečias Akselis E. Valteris S. Dachą savo pranešime apibūdino taip: „Dachas priklauso žymiausiems ir iki šiol garsiausiems XVII a. vokiečių literatūros poetams“ (žr. Programą, p. 31). S. Dachas savo nuomonę išreiškė, kaip tada buvo įprasta, eiliuota dedikacija Apie labai gerbiamo, mokyto ir t .t. magistro Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatiką, išspausdintą po paties D. Kleino dedikacijos kunigaikščiui Fridrichui Vilhelmui ir prakalbos.

Po S. Dacho gražaus lietuvių kalbos įvertinimo ėjo antrasis atsiliepimas-dedikacija, parašyta Tilžės elektorinės mokyklos rektoriaus magistro Kasparo Devicijaus. Kad būtų laiko, vertėtų ją visą perskaityti kaip pavyzdį to laiko retorinės kalbos. Tenkinamės pirmaisiais dviem sakiniais: „Mūsų mylimas Kleinai, Febo papuošale, savo puikiu darbu tu mokysi lietuvius kalbėti, nes tu išmintingai sutvarkei gramatikos dėsnius. Ta kalba gulėjo amžių dulkėse ir būtų likusi nežinoma, jei tu nebūtum toks prityręs gramatikos kūrėjas“ (Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, p. 415).Danieliaus Kleino Kompendiumo antraštė

XVII–XVIII amžiais tokios pristatomosios dedikacijos buvo tam tikra reklama autoriui ir jo kūriniui, o kartu ir garantija skaitytojui, kad ši knyga tikrai verta jo dėmesio. S. Dacho ir K. Devicijaus dedikacijos, be viso šito, apskritai palankiai nuteikė Prūsijos valdžią dėl lietuvių kalbos ir ja leidžiamų knygų.

Su savo oponentais netiesiogiai, neįvardydamas jų vardais pavardėmis, polemizuoja savo prakalboje ir pats D. Kleinas. Plačiausiai atsakoma į du priekaištus dėl galimybės parašyti lietuvių kalbos gramatiką. Visų pirma – priekaištas „lietuviškos gramatikos su tikromis taisyklėmis nesą galima parašyti.“ Mat „ši kalba esanti sumaišyta ir netvarkinga“, „jos vartosena nepastovi“, o „tarmės įvairios“ (p. 414). Remdamasis kitų kalbų – lotynų, vokiečių, lenkų – pavyzdžiu, jis įrodinėja, kad lietuvių kalba minėtais bruožais nesiskiria nuo jų. Kaip ir šiose, lietuvių kalboje esą skolintų žodžių, bet „tiems žodžiams, tiek iš graikų, tiek iš lenkų kalbų, jie (t. y. lietuviai) suteikė savo pilietines teises ir pritaikė juos savo kaitymui bei taisyklėms.“

Gana plačiai apibūdinamas lietuvių kalbos tarminis įvairavimas, bet ir šiuo atžvilgiu ji nesiskirianti nuo kitų kalbų. Čia išryškėja labai įdomus ir svarbus D. Kleino požiūris – teikimas iš visų tarmių pasirinkti vieną ir ją išdailinti. Jam geriausia ir tinkamiausia rodosi esanti kauniečių tarmė. Mes nuo seno ją vadinome suvalkiečių tarme, t. y. toji šnekta, kuri XIX a. pabaigoje tapo dabartinės mūsų bendrinės kalbos pagrindu ir buvo galutinai įteisinta 1901 metų Petro Kriaušaičio (t. y. Jono Jablonskio) Lietuviškos kalbos gramatikoje. Taigi praėjo beveik 250 metų, kol D. Kleino gramatikos įžvalgi idėja buvo įkūnyta pirmojoje bendrinės kalbos gramatikoje.

D. Kleinas griežtai atmeta ir antrą motyvą, kuriuo prieštaraujama reikalui rašyti lietuvių kalbos gramatiką: kalbos esą galima išmokti iš praktikos. Mūsų kalbininkas su tokia galimybe sutinka, bet, turėdamas prieš akis kitas kalbas, sako: „Kodėl ir mums neišdailinti šios kalbos, kurią daugelis laiko barbariška ir netvarkinga, išradingomis taisyklėmis, kad nuvalytume tą purvą, kuriuo taip ilgai ji buvo aptaškyta, ir ji džiugintų mus visu savo blizgėjimu“ (p. 408).

Po mūsų apžvelgtų įvadinių dalykų eina tikrasis gramatikos mokslas. Šiai knygos daliai, apimančiai 11 puslapių, duota atskira antraštė – Grammatices Litvanicae (Lietuvių gramatikai). Išsamiai ją apžvelgti būtų čia neįmanoma. Turėkime galvoje, kad D. Kleino kalbos mokslas, išdėstytas šioje dalyje, atspindi ano meto kalbotyros lygį, kuris gerokai skiriasi nuo mūsų dienų. Pavyzdžiui, padala Grammatices Litvanicae skiriama į dvi dalis: Apie etimologiją ir Apie sintaksę. Mums terminas etimologija reiškia kalbotyros šaką, tiriančią žodžių kilmę ir jų giminystę su kitais tos pačios arba kitų kalbų žodžiais. D. Kleinas šį terminą taip apibūdina: „Etimologija, aiškindama atskirų garsų prigimtį, apima: 1) pirmųjų elementų pažinimą, skyriai I ir II, 2) pačių garsų apibrėžimą arba žodžių, paimtų atskirai, ne sakinyje, ištarimą (...)“ (p. 417). Taigi jam etimologija – tai mokslas, kuris nagrinėja mūsų vadinamus fonetikos, susietos su rašyba, ir morfologijos dalykus.

Tad trumpai žvilgterėkime, kaip 1653 m. gramatikoje aiškinami kurie ne kurie fonetikos ir rašybos dalykai. D. Kleinas sako, kad raidžių, tų pirmųjų elementų, „lietuvių kalboje priskaitoma paprastai 22“. Tačiau iš tikrųjų sąraše jų kur kas daugiau – net 37. Mat jo viena raide laikomos kelios tos pačios raidės atmainos, turinčios kokių pridėtinių elementų ar sudarytos iš kelių raidžių derinio. Pavyzdžiui, vieną raidę a sudaro keturi jos variantai: á (su akūtu), a (be diakritinio ženklo), . (su tašku) ir a (vietoj dabartinės nosinės skersinė šakelė). Analogiškai vieną raidę e sudaro keturios atmainos: é, e, ė ir e. Raidė i jungia tris variantus: i, y ir i. Taip pat viena raide eina trys variantai c, ć ir cz arba s, É ir ſz. Paaiškinimuose D. Kleinas nurodo, kad tie variantai tariami skirtingai. Dėl pavyzdžio paimkime paprastesnį atvejį – aiškinimą, kaip reikia tarti c variantus: viena c tariama kaip vokiečių z ar lotynų c žodžiuose cervus, cedo. Taigi taip pat ji tariama lietuviškuose žodžiuose Traice, macis, lencugas, Ciesorus. Variantas ć tariamas visų pirma tuose žodžiuose, kur t pakeičiama ć: paćios iš pati, tarnaićiu – iš tarnaite, taip pat II linksniuotės vardininkuose su galūnėmis ia: baźnićia, winićia, ulićia. O cz rašoma ten, kur tariam kiečiau, visiškai kaip vokiečių tsch, pavyzdžiui, czartas (velnias), sunczu, czonai. Netgi šių trijų variantų apibūdinimui dar reikėtų daugiau komentarų, tad ką jau kalbėti apie visų raidžių ir jų variantų analizę. Tad, nesileisdami į gilumas, trumpai pažvelkime į dalykus, kurie šių dienų gramatikose priskiriami morfologijai.

Gramatikoje kalbama apie penkias kaitomųjų žodžių rūšis (dabar sakytume – apie kalbos dalis): daiktavardį, būdvardį, skaitvardį, įvardį ir veiksmažodį. Kadangi labai daug vietos, net atskiras skyrius (XXI, p. 504–505), duota dalyviui, verta atkreipti dėmesį į jo įvertinimą. D. Kleinas sako: „Lietuvių kalba labai mėgsta dalyvius, jų turi daugiau negu lotynų, tuo atžvilgiu būdama turtingesnė, turi ir daugiau dalyvių laikų, nes veikiamosios rūšies yra keturi laikai: esamasis laikas, imperfektas, perfektas ir būsimasis laikas, kuris yra dvejopas: pirmasis ir antrasis“. Čia įdomiausia, kad D. Kleinas dalyviu (veik. r. imperfektas) laiko pusdalyvį su formantu -damas, -dama, bet nemini būtojo dažninio ir vadinamojo reikiamybės dalyvio (žinodavęs, žinotinas). Gramatikoje nekalbama nė apie padalyvio kategoriją: mūsų padalyviai vadinami bendratimis. Jų esančios kelios rūšys: esamojo laiko (vadinti), imperfektas (vadinant), perfektas ir pliuskvamperfektas (vadinus) ir būsimojo laiko (vadįsiant) (p. 447).

Apibūdindamas linksniavimą, D. Kleinas kalba apie šešis linksnius. Mūsų terminais tariant, yra vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, šauksmininkas, bet nėra įnagininko ir vietininko: šie du pastarieji sudaro vieną bendrą linksnį – abliatyvą, kuris esąs dvejopas – įnagio ir vietos (p. 434). Sutampa linksniuočių skaičius: gramatikoje sakoma, kad jų lietuvių kalboje, kaip ir graikų kalboje, esančios penkios: keturios lygiaskiemenės ir viena nelygiaskiemenė. Tačiau neskiriamos daiktavardžių ir būdvardžių linksniuotės: jos sujungtos. Todėl antrajai linksniuotei priklausą žodžiai su galūnėmis -a (duona) ir -i (teisi). Trečiajai linksniuotei priklausą žodžiai su galūnėmis -ė (giesmė, didė) ir -is (ausis). Ketvirtoji sutampa su mūsų ketvirtąja (sūnus), bet jai priklauso ir būdvardžiai su galūne -us (gražus). Įdomu, kad žodis vaisius (gramatikoje rašoma be suminkštinimo vaisus) linksniuojamas kaip sūnus. Penktoji linksniuotė apima mūsų penktosios linksniuotės daiktavardžius. Tarp jų pateikiami kaip gyvi žodžiai žmuo, jentė (brolienė), jenters. Prie penktosios linksniuotės pridėti vyr. giminės dalyviai kalbąs, kalbėjęs, kalbėsiąs, nors kiti linksniai skiriasi nuo V linksniuotės daiktavardžių.

Daug galėtume kalbėti apie veiksmažodį, kuris aptariamas gana išsamiai. Gramatikoje apibūdinami taip pat prieveiksmiai, prielinksniai, jungtukas ir jaustukas. Antroji dalis Apie sintaksę daugiausia nagrinėja šiandien vadinamų žodžių junginių atvejus.

Praėjus metams nuo lotyniškosios lietuvių kalbos gramatikos, D. Kleinas, kaip sakyta, išleido Karaliaučiuje jos vokišką santrauką lotynišku pavadinimu Compendium Litvanico-Germanicum. Veikalo apimtis – šeši puslapiai „Pratarmės“ (jie žymimi romėniškais skaitmenimis) ir 114 puslapių pačios gramatikos. Šis kompendiumas skiriamas „tiems, kurie nėra ėję aukštųjų mokslų, bet su lietuviais bendrauja arba juos valdo ir teisia“ (p. 532), kitaip sakant, vokiečiams valdininkams Mažojoje Lietuvoje.

Šie du D. Kleino gramatiniai darbai pradėjo tikrąjį lietuvių kalbos gramatikos mokslą – fonetinės, morfologinės ir sintaksinės sistemos aprašymą. O visa, kas pradeda kurią žmogaus veiklos sritį, visada susilaukia palikuonių pagarbos. Lietuvių kalbos gramatikos pradininko šlovė lydi ir Danielių Kleiną. Šiandien apie jį ir jo darbus įstengta pakalbėti labai paviršutiniškai. Norintiems su jais giliau susipažinti galime pasiūlyti gausią literatūrą. Be minėtų rašinių, galėčiau rekomenduoti prof. Jono Palionio ir akad. Zigmo Zinkevičiaus darbus, o ypač naujausią, 2006 m. išleistą Aldonos Paulauskienės analitinę studiją Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos, kurios didžioji dalis skirta abiem D. Kleino veikalams.

 



Iliustracijose:

 

Šiame leidinyje išspausdintos D. Kleino gramatikos ir jos santraukos Kompendiumo fotokopijos ir vertimai 

Danieliaus Kleino Kompendiumo antraštė