Upes naudojant energetikai, laivybai ir kitoms reikmėms tvari plėtra įmanoma
Įžanginiai komentarai
Straipsnyje siekiama pakomentuoti Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedros vedėjo prof. Romualdo Juknio mintis dėl kylančios didžiulės grėsmės Lietuvos upėms ir visai aplinkai, panaudojant Lietuvos upių vandenis hidroenergetikai ir laivybai.
Profesoriaus straipsniai, pasirodę žiniasklaidoje, buvo skirti aukštiems šalies pareigūnams, mokslo ir pramonės vadovams, visuomenei. Vienas pastarųjų rašinių Gyvenimas harmonijoje su gamta paskelbtas ir Mokslo Lietuvoje (2009 m. Nr. 21). Autorius pateikia savo poziciją remdamasis pranešimu, skaitytu Lietuvos mokslų akademijos Vandens problemų tarybos organizuotoje apvaliojo stalo diskusijoje 2009 m. lapkričio 24 dieną.
Pažvelkime į problemą iš toliau.
Pirmoji Lietuvos hidroelektrinė (HE) pastatyta 1900 metais. HE plėtra iš pradžių buvo vangi, ji suintensyvėjo tik nepriklausomoje Lietuvoje. 1935 m. turėjome 96 HE, kurių bendroji galia – 1432 kW; taigi tai buvo mažos HE. Didesnių HE ant Neries ir Nemuno projektus jau nuo 1922 m. rengė prof. S. Kolupaila, vėliau inžinierius J. Smilgevičius ir kt. Deja, tuometė korumpuota Lietuvos valdžia tų projektų neparėmė, įsiteikdama užsienio įmonei, valdančiai Kauno šiluminę elektrinę.
Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos HE labai nukentėjo. Pokariu apie 70 jų buvo atstatytos, pastatyta daugiau nei 40 naujų HE, o bendroji visų HE galia 1958 m. pasiekė 8760 kW. Reikšmingiausias įvykis – Kauno HE veikimo pradžia 1959–1960 m. (galia – 90 MW, vėliau padidinta iki 101 MW).
Sparčiai didėjant šiluminių elektrinių galiai, jau nuo 1958 m. imta uždarinėti neefektyvias mažąsias HE – 1988–1989 m. jų beliko 12.
Tuo metu vyko didžiulės Kaišiadorių (dabar – Kruonio) hidroakumuliacinės hidroelektrinės (toliau – KHAE) statyba, beje, labai prieštaraujant „žaliesiems“ ir kai kuriems garbingiems visuomenės atstovams. Nepaisant to, kad tuo metu vyko „dainuojanti revoliucija“, tačiau dambos betono trupinimas rankomis, siūlymai steigti ančių peryklą jos aukštutiniame baseine, sunkiųjų metalų problema, galiausiai Kauno marių dumblo pakėlimas – šių veikėjų neišsipildę argumentai. Santūri hidroenergetikų laikysena, papildomi moksliniai tyrimai, kuriuose teko asmeniškai dalyvauti, atsakingi konstrukciniai sprendimai užtikrino, kad KHAE yra patikimas, labai svarbus ir gamtai draugiškas Lietuvos elektros energetikos sistemos elementas. Patirti didžiuliai finansiniai nuostoliai – dėl „anti KHAE“ akcijų Maskva nutraukė paramą KHAE statybai.
Vertėtų prisiminti 1999–2003 m., mat hidroenergetikai stengėsi atkurti nepriklausomos Lietuvos pamatą – nepriklausomą energetiką, kuri beveik visiškai priklausė nuo Rusijos iškastinio kuro – naftos, dujų, anglių. Energetinės nepriklausomybės simbolis tuo metu buvo Kauno HE, gaminanti tik apie 3,5 proc. savos nacionalinės elektros energijos, taip pat 12 mažųjų HE (mHE), kurių elektros išdirbis buvo menkas.
Hidroenergetikų šviečiamasis darbas, atsigaunantis verslas lėmė apleistų mHE atstatymą ir naujų mHE statybą – jų sparčiai daugėjo (2004 m. pradžioje jau buvo daugiau nei 50). Hidroenergetikai ėmė planuoti ir galingesnes HE, pavyzdžiui, Alytaus HE ant Nemuno, siekdami gaminti bent 1 milijardą kilovatvalandžių elektros energijos per metus.
Tai privertė sunerimti Rusijos iškastinio kuro verslininkus ir buvusius KHAE priešininkus. Jie atitinkamai „padirbėjo“ su LR Seimo nariais ir kitais valdžios vyrais, ir 2004 m. buvo pakeistas LR Vandens įstatymas, uždrausta užtvankų statyba ir atstatymas Nemune bei kitose ekologiniu ir kultūriniu požiūriu svarbiose upėse. LR Vyriausybė, ignoruodama vandens mokslo ir verslo atstovų prašymus, į draudžiamą upių sąrašą įtraukė 169 svarbiausias Lietuvos upes.
Ištaisyti tokią techninę ir ekonominę neteisybę (net pasauliniu mastu) stengtasi visada, tačiau nesėkmingai – valdžia nereagavo.
Teigiami valdžios poslinkiai ėmė ryškėti 2008 m. rudenį, ypač pastebimi tapo 2009 m.: Seime įregistruotas Vandens įstatymo pakeitimo projektas; baigiamas rengti Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymas, įvardijamas kaip Lietuvos energetinės nepriklausomybės garantas; Vyriausybės programoje atsinaujinančios energijos išteklių plėtrai skirtas reikiamas dėmesys; įkurta Energetikos ministerija su Atsinaujinančių energijos šaltinių skyriumi.
Tai, žinoma, nepatinka Rusijos iškastinio kuro importuotojams ir kelia finansinį interesą keliems miškininkams teoretikams, kurie siekia biokuro – trumpos rotacijos energetinių plantacijų (tiksliau – žabų) ar malkų – plėtros. Beje, pastarieji nemato esminio skirtumo tarp elektros gamybos naudojant deginimo procesą, kai teršiama atmosfera ir jo išvengiant (vėjas, saulė, vanduo ir kt.). Įrodymų nereikia – biomasė geriau tinka šilumos gamybai, o vandens energija – elektrai gaminti. Viena ir kita yra nepakeičiama.
Bendrieji komentarai
1. Mokslo Lietuvoje publikuoto straipsnio Gyvenimas harmonijoje su gamta pavadinimas iškreipia 1992 m. Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijos (vyko Rio de Žaneire) deklaracijos apie aplinką ir plėtrą pagrindinį principą: „Siekiant subalansuotos plėtros, dėmesys sutelkiamas į žmogų, kuris turi teisę į sveiką ir visavertį gyvenimą harmonijoje su gamta“ (paryškinta autorių – P. Punys, B. Ruplys).
Minimame straipsnyje iškeliama gamta – ne žmogus, – o kartu gamtosauga ir aplinkosauga, gamtosaugininkai ir aplinkosaugininkai. Taip paneigiama darnaus vystymosi, suformuluoto Rio de Žaneiro konferencijoje, esmė ir prasmė, trys atraminės kolonos – ekonomika, socialiniai reikalai, aplinkosauga. Akivaizdu – jei bent viena kolona bus per daug apkraunama, o kitai teks mažesnis krūvis, konstrukcijai, t. y. darniam vystymuisi kils grėsmė. Tokia darnaus vystymosi koncepcija pagrįsta ir Lisabonos strategija, kuria vadovaujasi Europos Sąjunga, taigi ir Lietuva.
Nesubalansuoto aplinkosaugos prioriteto grėsmę vaizdžiai apibūdino žymiausias pasaulio hidroenergetikas prof. E. Mosonyi (Vokietija) „Aplinkos sergėtojai, verčiantys įvykdyti nepateisinamus reikalavimus, tampa pačios aplinkos priešininkais, nes jų vykdymas sekina šalies ekonomiką, o nuskurdinta tauta vėliau net minimalių aplinkos poreikių nepajėgs finansuoti“.
2. Straipsnyje Gyvenimas harmonijoje su gamta hidroenergetika, upių laivininkystė ir žemių melioracija pateikiama tik neigiamai. Taip visiškai ignoruojamas visiems, ypač mokslininkams, privalomas analizės, vertinimo objektyvumo principas.
3. Dauguma prof. R. Juknio teiginių ir pateiktų duomenų nepagrįsti, nėra nuorodų į pateikiamos informacijos šaltinius. Nėra ir asmeninių ar bendrų tyrimų, jų publikacijų (turime omenyje mokslinių, o ne „geltonojoje žiniasklaidoje“) kritikuojama tema.
4. Apgailestaujame, kad Mokslo Lietuva (2009 m. Nr. 21) nors keliais sakiniais nepristatė vykusios apskritojo stalo diskusijos Ar galimas tvarus Lietuvos upių vandens naudojimas?, nenurodė pagrindinių pranešėjų temų. Diskusijos vedėjas prof. A. Kusta nuotraukoje pristatytas tik kaip LŽŪU prorektorius lyg ir svečias, nors yra Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas, diskusijos vedėjas.
Papildomi komentarai
Apsiribojame tik svarbesniais ir su hidroenergija susijusiais straipsnio Gyvenimas harmonijoje su gamta teiginiais, jų santraukomis.
1. „...nekeičiant gamtos, tolesnė visuomenės raida beveik neįmanoma... reglamentuojant... upių tvenkinio galimybes, nurodytos dvi svarbios sąlygos:
- tokių pakeitimų priežastys turi būti labai svarbios visuomenės interesams...;
- pakeitimai leidžiami tik tada, kai nėra jokių kitų ... alternatyvų...“
Nemėginama parodyti, kad tos dvi svarbios sąlygos beveik gali būti taikomos Lietuvoje, sudarant kad ir kuklią galimybę pagerinti situaciją, „atpalaiduojant“ hidroenergetikos ir laivybos suvaržymus.
2. 2002 m. LR Vyriausybei įteikta Lietuvos hidroenergijos išteklių naudojimo schema, pagal kurią numatyta pastatyti 170 HE. Tris iš jų, tiksliai pagal dar 1951 m. Maskvoje parengtą projektą, planuojama pastatyti ant Nemuno … po vandeniu atsidurtų tūkstančiai hektarų…, saugomų teritorijų, įskaitant didelę Punios šilo ir Dzūkijos nacionalinio parko dalį…
Bendromis pastangomis pavyko įrodyti, kad ... užtvindomi žemės plotai ir daroma ekologinė žala didžiulė. 2004 m. Seimas priėmė LR Vandens įstatymo pataisas (14 straipsnis), draudžiančias statyti užtvankas ant Nemuno ir kitų ekologiniu bei kultūriniu požiūriais vertingų upių.
Apie tai išsamiai oponentui atsakėme 2004 m., pateikėme nuorodas ir ištraukas iš savo straipsnių. Tačiau iki šiol visuomenė vis dar gąsdinama šia „Maskvos schema“, didžiausiais užliejimais, kurie niekur mūsų siūlymuose nefigūruoja. Kad visi kaltinimai būtų pateikti, dar betrūksta tik vienos žurnalistės šlovintos garsios piramidės ant Merkinės kalvos, kurią tariamai būtų „užliejusi“ Alytaus HE vandens saugykla.
2004 m. priėmus bekompromisę LR Vandens įstatymo pataisą ir po to sekusį LR Vyriausybės nutarimą, visiškai sustabdyta hidroenergetikos ir kitų vandens ūkio šakų plėtra. Tos Vandens įstatymo pataisos profesinis pagrindimas (2000–2004 m. kadencijos Seimo narių aiškinamasis raštas) absurdiškas – gąsdinama, kad vandens saugyklas greitai užpildys dumblas, kad bus užlieta Nemuno delta, kils grėsmė istoriniam archeologiniam ir net urbanistiniam paveldui ir t. t. Štai kokie pakeisto Vandens įstatymo papildomi neigiami padariniai šalies ūkiui:
Neleidus statyti Jonavos HE ant Neries, AB Achema dabar stato 22 MW kogeneracinio tipo dujų jėgainę. Gazprom tikrai bus dėkinga tuometei Lietuvos valdžiai ...
Planuota trąšas gabenti Nerimi iš Jonavos upių uosto iki Klaipėdos uosto – dabar jos vežamos sausumos transportu, teršiamas oras.
Vietoj Alytaus HE atsiras dujų jėgainė; nesudarius reikiamų vandens gylių laivybai Nemune, neįmanomas krovinių tranzitas iš Baltarusijos ar į ją.
Šiems projektams nebūtų naudojamos biudžeto lėšos – valstybė galėjo suteikti privačiam kapitalui tik koncesiją – ribotam laikui naudoti upės tėkmę.
3. … MA Vandens problemų tarybos mokslininkai (paskelbė) specialią rezoliuciją, kurioje raginama panaikinti Vandens įstatymo pataisas... Neries ir Nemuno vagas... pertvarkyti taip, kad jos tiktų gabenti stambių gabaritų ir sunkiasvorius krovinius, o užtvankas pritaikyti ir hidroenergetikų poreikiams.
Tokia rezoliucija paskelbta. LR Energetikos, Ūkio ir Susisiekimo ministerijos iš esmės ją remia. Aplinkos ministerija santūresnė – pageidauja laivybą ir upės statinius pritaikyti prie natūralaus vandens režimo. Verslo atstovai pasisako už Vandens įstatymo keitimą. Tuo tikslu ūkio ir aplinkos ministrai sudarė specialią darbo grupę, Atsinaujinančių energijos šaltinių skyrius ieško kompromiso. Baigiamas rengti Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo projektas. Vyriausybės programoje numatyta priemonė „...efektyviau naudoti turimus vandens išteklius ir iš naujo atlikti vandens telkinių vertinimą“. Taip Lietuva „prarastų“ paskutinę vietą tarp ES šalių pagal liekamojo hidroenergetikos potencialo panaudojimą. 
Oponentui būtų pravartu susipažinti su mūsų atliktomis laivybos studijomis – nebūtų skleidžiama neteisinga informacija.
4. „Susidaro įspūdis, kad nei Vandens problemų tarybos (VPT, pirmininkas – Vidmantas Gurklys), nei jos nariai nieko negirdėjo nei apie ES Bendrosios vandens politikos direktyvoje numatytus vandens telkinių fizinių charakteristikų keitimo apribojimus, nei apie tai, kad jau prieš keletą metų Lietuvoje įteisintos ES Ekologinio tinklo „Natūra 2000“ saugomos teritorijos“.
Oponentas klysta taip teigdamas. VPT nariai, jų kolegos ne tik dėsto LŽŪU studentams vandens politiką, vandens teisę ir vandens išteklių valdymą, bet yra parengę ir praktinių studijų šiai direktyvai įgyvendinti, dalyvauja sudarant upynų vandens išteklių valdymo planus, tarptautinių darbo grupių veikloje ir t. t. Dirbama ranka rankon su aplinkosaugos specialistais.
Iš tikrųjų tos direktyvos įgyvendinimo ir hidromorfologinių poveikių bei klimato kaitos mažinimo, susijusių su hidroenergetikos plėtra dokumentai nėra drastiški vandens energijos naudojimo atžvilgiu. Pabrėžiama, kad juoda–balta požiūris negalimas – viską lemia vietos sąlygos, konkretus projektas. Jo įgyvendinimas – kompromiso paieška. Rekomenduojama išlaikyti ir skatinti hidroenergijos naudojimą ir tuo pačiu metu pagerinti vandens telkinių ekologinę būklę/potencialą, pabrėžiamas kompleksinis upių, darnus vandens išteklių naudojimas. „Naujas dideles HE statyti tik tada, kai sprendžiamos kelios problemos: elektros energijos gavyba, apsauga nuo potvynių, laivyba, aprūpinimas vandeniu...“. Esame atlikę šių dokumentų apžvalgą, aktualią mūsų šalies sąlygoms (Aplinkosauginių rekomendacijų HE neigiamam poveikiui aplinkai sumažinti parengimas, Ataskaita Aplinkos apsaugos agentūrai, 2008). Natūra 2000 nėra „baubas“ – neprilygsta rezervato statusui. O jos 6 straipsnis, jei yra būtinybė, suteikia išlygų.
5. „...hidroenergetikos ekonominė nauda dėl mažo lygumų kraštų upių energetinio potencialo iš tiesų yra labai ribota. Jei patvenktume visas Lietuvos upes nesilaikydami jokių aplinkosauginių apribojimų, galėtume papildomai patenkinti apie 7 proc. Lietuvos elektros energijos poreikių... planuota statyti Alytaus hidroelektrinė [užtvindytų] daugiau nei 1000 ha miško ir beveik antra tiek žemės ūkio naudmenų“.
Šiuo metu hidroenergetika (Kauno ir mažosios HE) patenkina 4 proc. Lietuvos elektros energijos poreikių. Nustatyta, kad darniai panaudojant Lietuvos upes, ši dalis gali siekti net 10–15 procentų. Tai duotų iki 1 milijardo litų pajamų, padėtų įvykdyti „žalios“ elektros energijos kvotą ir t. t.
Teiginys, kad Alytaus HE užlietų daugiau nei 1000 ha miško ir beveik 2000 ha žemės naudmenų, neteisingas – miško plotas būtų mažesnis nei 800 ha, žemės naudmenų – apie 450 ha, taigi padidinta beveik 4,7 karto. Net priėmus aukščiausią patvanką, tik 9 sodybos būtų iškeltos. Buvo gautas Aplinkos ministerijos leidimas atlikti poveikio aplinkai vertinimą (PAV). Svarstytos įvairios alternatyvos – viena didelė arba ją pakeičiančios dvi mažesnės – žemų užtvankų HE. Beveik baigus PAV, pakeistas LR Vandens įstatymas, leidimas atšauktas, verslas patyrė didelių nuostolių.
6. „Lietuvoje, kur vidutinė veikiančių mažųjų hidroelektrinių įrengtoji galia sudaro viso labo 250 kW, o vienos tokios hidroelektrinės užtvindomas plotas siekia beveik 60 ha, vienam megavatui įrengtosios galios tenka užtvindyti apie 250 ha natūralios miškų ir kitos daugiametės augalijos bei žemės ūkio naudmenų su visomis iš to sekančiomis ekologinėmis pasekmėmis“.
Nepainiokime sąvokų tvenkinio plotas At ir užtvindytas plotas Au. Jų skirtumas – buvusios upės vagos plotas Av ir, jei yra, buvusio ežero plotas Ae esamo tvenkinio ribose. Todėl visada Au < At. Užtvindymo koeficientas u = Au/P; čia P – HE galia. Kauno HE atveju u = 4450/100 800 ≈ 0,044 ha/kW. Kai HE galia P = 250 kW, Au= 0,044 x 250 = 11 ha (o ne 60 ha). Mažų HE atveju Au→ 0, pavyzdžiui, kai kurios Virvyčios HE. Tai reiškia, kad užtvindomų žemių kartais beveik nebūna.
7. „Lyginant hidroelektrinių ir biomasės deginimo efektyvumą matyti, kad apželdinus tokį pat plotą apleistų žemių trumpos rotacijos energetinėmis plantacijomis iš vieno ha galime gauti 2,5 kartus daugiau energijos nei užtvindant hidroenergetikos poreikiams itin vertingą gamtos ir kultūros paveldą“.
Nustatyta, kad elektros 1 kW galiai užtikrinti trumpos rotacijos (žabų) energetinėmis plantacijomis reikia bent 0,25 ha geros derlingos (ne apleistos) žemės. Todėl esamai Kauno HE galiai (100 800 kW) užtikrinti reikėtų apie 25 000 ha, t. y. maždaug 5 kartus didesnio ploto negu Kauno marių užtvindytas plotas 4450 ha. Taigi žabų energetinis efektyvumas yra 5 kartus mažesnis, o ne 2,5 karto didesnis. Suminė klaida tik 5x2,5 = 12,5 (karto)! O iki tikrosios elektros gamybos dar toli – nuimti derlių, perdirbti ir transportuoti iki krosnies.
Didžiausias energetikos oponentas, nereiškiantis simpatijų nei atominei energijai, nei saugyklos tipo hidroelektrinėmis, Pasaulio laukinės gamtos fondas (WWW) aiškiai išskiria tvarios ir netvarios biomasės (dažniausiai miško medienos) naudojimą naudos ir žalos atžvilgiu (Climate Solutions: The WWF Vision for 2050, 2007). Beje, mažoji hidroenergija laikoma tvaria (nauda didesnė už žalą).
Pažymėtina, kad objektyviausias alternatyvių gamybos būdų vertinimas – jų gyvavimo ciklo analizė arba energijos efektyvumo rodiklis – santykis pagaminamos energijos per jėgainės gyvavimo laiką ir jai reikalingos pastatyti, naudoti bei utilizuoti („nuo lopšio iki grabo“). Objektyvumo dėlei pateikiame Tarptautinės energetikos agentūros energijos efektyvumo rodiklio vertinimą, atsižvelgiant į emisijas ir žemės poreikį energijai gaminti (Hydropower and Environment: Present context and guidelines for future actions, 2000, International Energy Agency):
· Hidroenergetika (HE su didelėmis vandens saugyklomis): 48–260
· Hidroenergetika (nuotėkinės HE): 30–267;
· Atominė: 5–107;
· Gamtinės dujos: 14;
· Anglis: 7–20;
· Vėjas: 5–39;
· Biomasė (energetinės plantacijos – žabai): 3–5;
· Biomasė (miško mediena): 27.
Matyti, kad biomasė neprilygsta hidroenergijai. Be abejo, kiekvienas projektas individualus.
9. „... tokį pat kaip visų 80 dabar veikiančių mažųjų hidroelektrinių energijos kiekį galima gauti sudeginant mažiau nei procentą Lietuvos ūkių šiaudų.“
Lietuvos biokuro gamintojų ir tiekėjų asociacijos Litbioma duomenimis, „kasmet Lietuvoje niekur nepanaudojama šiaudų, atitinkančių 120 000 t. n. e. (tonų naftos ekvivalento). 1 proc. atitiks 1200 t. n. e., t. y. apie 3 mln. kWh elektros energijos. Tokį kiekį gali pagaminti, pavyzdžiui, mažoji Angirių HE (2008 m. pagamino 3,48 mln. kWh) ir dar keletas kitų.
„Europos Sąjungoje hidroenergetikos plėtra praktiškai nebevyksta, o kai kuriose šalyse (Vokietija, Prancūzija, Anglija) jos palaipsniui stabdomos, kai kurios ir demontuojamos… Per pastaruosius penkerius metus [hidroenergija] sumažėjo beveik trimis procentais“.
Lenkijoje valstybinė energijos įmonė, kartu su Nacionaline vandens valdymo taryba planuoja HE statyti Vyslos vidurupyje prie Vroclavo. Rumunija ir Bulgarija tariasi statyti dvi HE ant Dunojaus, Slovėnija – ant Sava upės, Baltarusija – dvi HE ant Nemuno aukščiau ir žemiau Gardino. Prancūzijoje numatyta HE įnašą padidinti beveik penktadaliu. Anglijos aplinkosaugos agentūros (2009 m.) duomenimis, per pastaruosius kelerius metus kasmetinių paraiškų statyti HE skaičius išaugo nuo 20 iki 100. Šioje šalyje mažų galių HE (< 5MW) statyba itin skatinama (šaltinis: http://www.environment-agency.gov.uk/news/110199.aspx). Demontuojama tik viena kita sena užtvanka.
11. „Kaip rodo pasaulinė patirtis, visų dirbtinių vandens tvenkinių anksčiau ar vėliau laukia neišvengiamas dvokiančių balų likimas. Šis procesas pastarąjį dešimtmetį spartėjo ir Kauno mariose“.
Tai klaidingas teiginys. Pavyzdys – Lietuvoje seniausias (daugiau nei 450 metų) tvenkinys – Širvėnos ežeras, sudarytas Apasčios ir Agluonos upių santakoje. Per visą šį laiką upių žiotyse susikaupė apie 40 cm dumblo (apie 10 cm per šimtmetį). Tai nėra daug – Kauno marių tvenkinio tūris sumažėjęs apie 5 procentus.
12. „ ... padarius pseudomokslines išvadas, kad visi Lietuvos ežerai senka, melioracijos lėšos panaudotos ir iš ežerų ištekančioms upėms užtvenkti. Taip buvo sutrikdyta ne tik upių, bet ir ežerų medžiagų apykaita, todėl ateityje turėsime dar rimtesnių aplinkos problemų“.
Visiems gerai žinomi natūralūs senėjimo procesai, kuriuos valdyti gali tik žmogus. Oponentui būtų pravartu pasidomėti LŽŪU Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto mokslininkų beveik pusę amžiaus atliekamais tyrimais. Žymaus miškininko ir gamtininko prof. Tado Ivanausko akyse be žmogaus įsikišimo visiškai užpelkėjo jo vaikystės ežeras Gudijoje. Žuvinto ežeras rezervatas įkurtas dar prieš karą, buvo labai didelis, tačiau plečiantis pelkėms vis mažėjo. Būtų ir išnykęs, jei inžinieriai septintajame dešimtmetyje nebūtų sureguliavę ežero vandens lygio. Visai neseniai su užsienio ekspertais atlikta šio ežero mokslinė studija aiškiai parodė šių priemonių neišvengiamumą – patvankų išardymas (kaip ir kitose vietovėse) pražudytų ežerą.
13. „... dar praėjusio amžiaus pradžioje sukurtų Kaplano hidroturbinų propagavimas ir bandymai plėtoti atgyvenusią energetikos šaką ir pasipelnyti Lietuvos gamtos sąskaita neatitinka nei šių laikų dvasios, nei poreikių“.
Negalima ranka numoti į inžinieriaus Viktoro Kaplano vandens turbiną, kuri išrasta 1913 m. ir kurios naudingumas – beveik 95 procentai. Nė viena mechaninės energijos technologija dar nėra pasiekusi tokio lygio. Net propaguojamos vėjo jėgainės. Ironizuodami norime paklausti, kokią pažangą nuo akmens amžiaus padarė krosnis (katilas), degindama biokurą (malkas)?
Hidroelektrinėse elektros gamybos technologija tobulėja. Ji naudojama daugiau kaip 100 metų ir apima apie penktadalį visų elektrinių galios. Šiuo metu hidroenergija pasaulyje ir Lietuvoje yra pagrindinis atsinaujinančios energijos šaltinis elektrai gaminti (Lietuvoje apie 67 proc.), atmosferos taršai mažinti.
14. „daugiau naudos turėsime vadovaudamiesi darnaus vystymosi principais ir plėtodami tas energetikos šakas, kurioms Lietuvoje sąlygos palankios“.
Oponentas atstovauja miškų ūkio sektoriui ir vienareikšmiškai propaguoja medienos (biomasės) deginimą. Pasisakome už tai, kad rinkos vertę įgytų visi atsinaujinančios energijos šaltiniai, kaip nurodyta ES atsinaujinančios energetikos skatinimo direktyvose (2001/77/EB ir 2009/28/EB). Jų naudojimo šalininkai Europoje yra sutarę nekritikuoti atsinaujinančios energijos rūšių tarp politikų, o pagrindiniu „priešu“ laikomas iškastinis, organinis kuras. Nenorėdami įžeisti tikrųjų biomasės plėtotojų, norime pažymėti, kad apie jos netvaraus panaudojimo galimybes užsimenama neseniai paskelbtoje direktyvoje. Tuo tarpu hidroenergetika (ir mažoji, ir didžioji, kurios nedviprasmiškai laikomos atsinaujinančia energija) šio neigiamo aspekto išvengia.
Kita vertus, oponento, jo šalininkų ir šalies visuomenės nuomonė dėl hidroenergetikos plėtros visiškai priešinga. Tą aiškiai įrodo Europos Komisijos užsakymu atlikta apklausa (European Commission: Special Eurobarometer, 2007). Kaip ir ES gyventojai, taip pat ir Lietuvos žmonės skyrė priorit0etą vėjo (73 proc.), saulės ir hidroenergetikos technologijoms vienodai (71 proc.). Biomasės naudojimui pritaria tik 55 proc. ES ir panašiai (57 proc.) Lietuvos gyventojų. Tad visuomenė gana palankiai žiūri į hidroenergijos plėtrą.
Baigiamieji komentarai
Straipsnyje Gyvenimas harmonijoje su gamta iškreipiamas darnaus vystymosi principas, visas dėmesys koncentruojamas į gamtą.
Hidroenergetika (ypač!), vidaus vandenų laivyba ir žemių melioracija nušviečiama tik iš neigiamosios pusės – pažeidžiamas objektyvumo principas.
Pateikiama daug klaidingos faktinės medžiagos, išvadų, apibendrinimų.
Gyvybiškai svarbiame atsinaujinančių energijos šaltinių įsisavinimo darbe ir gamtosaugininkams, ir energetikams reikėtų dirbti ranka rankon.
Nuotraukose:
Apskritojo stalo diskusija „Ar galimas tvaraus lietuvos upių vandens naudojimas“ Lietuvos mokslų akademijoje, 2009 m. lapkričio 24 d.
Rokiškio hidroelektrinės tvenkinys ir užtvanka (Virvytės upė)
