MOKSLASplius.lt

Viktoro Aleknos knygos Raseinių gimnazija: 1919–1949 savitumas ir vertė

 Prof. habil. dr. Juozas Vytautas Uzdila,
knygos mokslinis redaktorius

Rašytojo Viktoro Aleknos knyga apie Raseinių gimnaziją (1919–1949) – svarbus krašto kultūros ir švietimo įprasminimas*. Pirmiausia dėl dviejų priežasčių: 1) gimnazijos istoriją parašė didelę kūrybos patirtį turinti asmenybė (studijos Salomėja ir daugybės kitų knygų autorius), 2) parašyta 1919–1949 m. veikusios gimnazijos, iki šiolei neturinčios tęstinumo, savita ir originali istorija. Tiesa, tame pačiame pastate ir naujajame priestate dirbanti Raseinių Kalno vidurinė mokykla bent jau iš dalies tęsia gimnazijos tradiciją: muziejuje eksponuoja gimnazijos pasiekimus, reprezentuoja žymius auklėtinius. Regis, iki pilno tęstinumo stinga juridinio fakto – Raseinių Kalno vidurinė mokykla turi tapti gimnazija. Tada būtų ir formaliai, ir esmingai tęsiama veikusios gimnazijos istorija.

Gal dėl šios, o gal dėl kitų priežasčių Viktoras Alekna nerašė knygos apie Raseinių gimnaziją, uždarytą 1949 m., tęsinio. Tad, kai Raseinių Kalno vidurinė mokykla taps gimnazija – šios ugdymo įstaigos istoriją turės lydėti dar viena knyga.

O bendraminčių raseiniškių gimnazistų įpareigojimas ir paties rašytojo Viktoro Aleknos įsipareigojimas parašyti Raseinių gimnazijos istoriją garbingai įvykdytas. Autorius knygą parašė perkopęs devynias dešimtis metų. Perfrazuojant J. Tumą-Vaižgantą tinka priminti: didžiausius darbus tėvynei Lietuvai daro ne tie, kurie turi arklio sveikatą, o veikiau kiti – tie, kurių silpname kūne stipri dvasia. Lietuvių literatūros klasikas Vaižgantas turėjo minty darbščiąją bitelę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, mažutę ir kuprotą moterėlę, geriau už kitus, milžinų sveikatą turinčius vyrus, auginusią jauną Lietuvą.

Tokiame kontekste tenka prisiminti senatvės sulaukusį Viktorą Alekną, tuomet vyriausiąjį Lietuvos rašytojų sąjungos narį, ištiktą regėjimo ir širdies negalių, bet vis tiek nemetantį tesėto pažado. Ir nė mažiausio skundo, kad sunku... „Rašau kasdien. Iškart Raseinių gimnazijos istoriją, dienoraštį ir dar šį bei tą... Mėgstu rytais basas po rasotą žolę pabraidyti“, – girdžiu telefono ragelyje pašnekovo balsą. Dar po pusmečio tas balsas, nors guvus, bet jau lydymas nuogąstavimo: „Anądien susiruošiau iš Meškeriotojų gatvės važiuot į miesto centrą. Ėjau į autobuso stotelę. Pradėjo kojos neklausyt. Turėjau grįžt...“

Buvo taip, kaip buvo. Kęsdamas sveikatos sutrikimus V. Alekna vis tik parašė Raseinių gimnazijos istoriją. Ir ši istorija tarp keliolikos tokio pobūdžio knygų tikrai išskirtinė, daug kuo kitokia, vienintelė tokia. Tai iš gimnazijos kasdienybės faktų ir įvykių nuausta knyga. Užtat pačiam autoriui kilo abejonė: o kaip gi parašytą knygą pavadinti – kronika ar istorija? Regis, autorius buvo linkęs ją vadinti kronika.

Gimnazijos steigimas, pradėtas ir tęstas švietimo darbas aprašomas prieš akis matant svarbiausią laiko atkarpą – vienerius mokslo metus. Ir taip nuo 1919–1920 mokslo metų iki 1948–1949 mokslo metų. Taigi gimnazijos istoriją sudaro vieni po kitų bėgantys mokslo metai. Ir nė vienų, kad ir stigtų medžiagos, autorius nepraleidžia. Beje, autorius bandęs mokslo metus perskirti į dvi dalis: nuo rugsėjo 1-osios (kartais vėliau) iki Šv. Kalėdų ir nuo Naujųjų metų iki vasaros atostogų. Kartais rašoma ir apie gimnazistų leidžiamas vasaros atostogas, o ypač apie tuos, kurie rengiasi ir laiko pataisas. Kaip žinoma, tuomet antramečių ir pataisininkų buvo gausus būrys. Redaguojant tekstą dėl knygos vientisumo teko atsisakyti tos vienerių metų perskyros ir akcentuoti ne atskirus pusmečius, o ištisus mokslo metus.

Suprantama, knygos autoriui teko fiksuoti visokius neordinariškus mokslo metų pavėlavimus ir užtęsimus dėl politinių įvykių ir jų padarinių. Antai sugrįžę Sovietų Sąjungos kareiviai apsistojo gimnazijos pastate ir taip jį nualino, kad jame nebuvo galima pradėti mokslo metų. Teko Raseinių gimnazijai ieškoti prieglobsčio Betygaloje. Būta nelauktų permainų ir dėl pedagoginių kadrų kaitos, per didelio pataisininkų srauto, naujokų antplūdžio, peraugėlių vyrų ir merginų noro mokytis su kur kas už juos jaunesniais berniukais ir mergaitėmis.

Kokie įvykiai – vidaus gyvenimo ir išorės – įrėžė randus Raseinių gimnazijos istorijoje, galima apie tai rašyti tik po ranka turint gimnazijos Pedagogų tarybos (kitur – Mokytojų tarybos) protokolus, kasmečius mokinių sąrašus, visokius mokyklos gyvenimo atgarsius, publikuotus to meto spaudoje, moksleivių sienlaikraščius, buvusių gimnazistų prisiminimus.

Pedagogų tarybos protokolai – pirmasis ir svarbiausias istorinio tyrimo šaltinis. Juo tikrai kūrybingai naudojasi rašytojas Viktoras Alekna, pats mokęsis šioje gimnazijoje. Todėl istoriniai faktai lydimi autoriaus emocinio reagavimo. Skaitant gimnazijos istoriją patiriamas realybės pojūtis tarsi po šią mokyklą vaikštai, regi mokinių srautus, matai į klases skubančius mokytojus, žinai pedagogų ir mokinių pavardes, jų socialinę kilmę ir net tolesnius, jau po gimnazijos baigimo, jų likimus. Skaitydamas knygą atsiduri mokytojų ir mokinių būry. Daug kas tampa artima: mokinių, atvykusių į Raseinius iš kaimų, buitis samdomuose kambariuose, dalyvavimas visuomeniniuose politiniuose renginiuose, dalykiniuose būreliuose, linksmai leidžiami vakarėliai, kurių metu rodomi literatūriniai teismai, dainuoja choras, šoka šokėjai ar net rodomas mokinių baletas. Panardinęs skaitytoją į gimnazijos įvykių tėkmę, kad būtų išgyventas įspūdis čia ir dabar, autorius geba staigiai skaitytoją iš jos išvesti ir tarsi siūlo drauge pasivaikštinėti po Raseinius, aplinkinius kaimus, tolesnius miestelius – Šiluvą, Betygalą, Viduklę, Kalnujus, Girkalnį.

Daugialytė medžiaga tiesiog verčia autorių ne tik ją atpasakoti ir aprašyti, bet ir interpretuoti, ryžtingai vertinti. V. Aleknai pavyko įtaigiai parodyti, kad Lietuvoje būta dviejų flangų – kairiųjų ir dešiniųjų, tikinčių ir bedievių, aktyvistų ir vangiųjų, filologų ir mizologų... Kaip ir daug ko kita būta: kūrybingų ir netinkančių pedagoginį darbą dirbti mokytojų, „mokymo dvejetais“ vajaus, pažymio už žinias ir drausmę maišymo, netgi mokinių nusikaltimų – vagysčių, įsilaužimų į namus, muštynių. V. Alekna nėra linkęs gražinti tarpukario metų Lietuvos švietimo darbo, juolab jo idealizuoti. Jam rūpi objektyvi pedagoginio vyksmo interpretacija, būdingos tendencijos ir išskirtiniai požymiai. Tenka manyti, kad autorius nelinkęs vengti ir subjektyvumo, kuris teikia skaitytojui naujas Nepriklausomybės metų švietimo įžvalgas.

Jau išleistose gimnazijų istorijose autoriai dažniausiai vadovaujasi tokiu principu: „Kas gera, prisiminkime, kas bloga lai išblės...“ (kaip tos banalokos dainelės motyvu). Užtat jiems gimnazijoje praleistos dienos – idilė, nors lydėta sunkumų ir nepriteklių. V. Alekna – kitoks autorius, kuriam tos dainelės motyvas nė motais. Viską, kas vyksta gimnazijoje, autorius tarsi kiaurai mato: ne tik mokinių veržimąsi prie mokslo stalo, bet ir apatiją, prastą mokyklos lankymą, pažeidžiamą drausmę, vagystes, melą, apgaules. Rašytojas fiksuoja ir tarp mokytojų kilusius vaidus, užsimezgusius meilės romanus, net kai kurių mokytojų vyrų seksualinį priekabiavimą prie gražuolių gimnazisčių.

Tenka atvirai prisipažinti, kad man pačiam, kaip šios knygos moksliniam redaktoriui, vis kilęs būtinumas pasitarti su to meto gimnazistais, dabar ypač autoritetingais vyrais, pavyzdžiui, profesoriais Kaziu Ambrozaičiu ir Jonu Kubiliumi, – ką knygoje, taip pikantiškai aprašyto, palikti, o ką kupiūruoti. Redaguojant teko siekti kompromiso: autoriaus kūrybinė laisvė turi būti išsaugota, o knygoje pristatomų asmenybių orumas neturi nukentėti. Todėl vaikystės ir jaunystės išdaigos netūrėtų lyg koks piktas šešėlis persekioti į platų gyvenimo vieškelį išėjusių žmonių. Kad būsimam biomedicinos habil. dr. akademikui ir sveikatos apsaugos ministrui istorijos mokytojas „užtaiso“ pataisą (beje, lietuvių kalbos pataisa buvo „užtaisyta“ ir būsimam rašytojui, šios knygos autoriui), toks faktas knygoje gali likti. Tačiau nedera plačiau aprašinėti panelių gimnazisčių meilės nuotykių, jų įtarinėti ir jų pavardes paviešinti (niekas joms iš paskos su uždegta žvake juk nėjo!).

Gimnazijos istorijos autoriui tinka ir kitas posakis: „Geram mokiniui visi mokytojai geri, o blogam – nė vieno gero...“ Priklausydamas gabiųjų mokinių kohortai, V. Alekna plačiai aprašo pedagogų uolų darbą, aukštai vertina jų tautines ir patriotines aspiracijas, gebėjimą mokykloje ir klasėse įvesti drausmę. Autorius teigia: „Švietimas ypač tarnauja Lietuvos žmonių gyvenimo kokybei, ugdymas gimnazijoje nugali tamsą, fanatizmą, žalingus įpročius.“

Atskira ir ypač opi tema – sovietų ir vokiečių okupacija. Tačiau patrauklus raseiniškių gimnazistų optimizmas: okupantai turės pasitraukti, Lietuvos valstybingumas bus atkurtas, o gimnazijos istorija tęsiama.

Kaip Vorkutos kalinys, knygos autorius turi moralinę teisę kaltinti brolius lietuvius už kolaboravimą su sovietais, už nomenklatūrinę karjerą, o dabar tokį gajų gobšumą. Tokie diskursai knygoje daro neįkyrių įspūdį. Jie parašyti su ironija ir sarkazmu. Kai rašoma apie politines permainas ir pristatomos ryškios mokytojų ir gimnazistų asmenybės, nejučia tenka kalbėti apie politines metamorfozes: gimnazijoje buvo ateitininkų federacijos vadas, o vėliau, užėjus sovietams, tapo marksistinės filosofijos propaguotoju. Suprantama, tokia metamorfozė ne pati blogiausia. Būta kur kas blogesnių – stribų, Lietuvos partizanų išdavikų, agentų smogikų ir visokių veidmainių. Užsiminęs apie tokius „veikėjus“ autorius šių temų plačiau neplėtoja, nes labiausiai jam rūpi gimnazijos kasdienybės vyksmas, besikartojantis iš metų į metus. Metų laikų kaita, o su jais – naujieji mokslo metai ir semestrai leidžia rašytojui vis kitaip pažvelgti į gimnazijos kasdienybę: mokinių priėmimo į mokyklą taisykles, dėstomus dalykus, jau seniai dirbančius ir naujai atvykusius mokytojus, Pedagogų taryboje mažinamus elgesio pažymius, šalinimo iš mokyklos faktus, pataisininkus ir paliekamus kurso kartoti gimnazistus. Toje kasdienybėje ieškoma naujų permainų: prie mokyklos vairo stoja naujas direktorius, iš Utenos krašto kilęs pedagogas Motiejus Miškinis, atvyksta mokinių mylimas matematikas Jonas Matulionis, suburia mokinius į chorą Aleksandras Piešina, su gimnazistais pastato baletą kūno kultūros mokytojas Simonas Slavėnas. Gimnazijos įvykiai kaip kaleidoskope – vienas keičia kitą: steigiami dalykiniai būreliai, gimnazija pradeda darbą naujame pastate, popamokinėje veikloje guvūs literatai, vokalo aukštumas bando įveikti mokyklos solistai, prieš sovietų įvestą tvarką gimnazijoje pradeda veikti mokytojai ir mokiniai rezistentai.

Autorius ypač plačiai ir ryškiai, giliai ir išradingai analizuoja švietimo įstaigoje atsiradusią politinę įtampą, ideologines konfrontacijas, bandymus depolitizuoti gimnazijos gyvenimą. Nuo pat gimnazijos įsteigimo ugdymo įstaigoje ir Raseinių apylinkėse vyko arši kova tarp kairiųjų (poželininkų, kovarskininkų) ir dešiniųjų. Visąlaik tautiškos valstybės krikščioniškų vertybių sistema tarsi kaktomūšoje su kita, iš kaimynystės ateinančia ideologija – žemė, turtai ir valdžia turi būti atiduota į proletarų ir bežemių rankas, o iš dvasinio gyvenimo centro į pašalį turi būti nustumti valstybės patriotai ir tautiškai nusiteikę dvasininkai.

Rodydamas ir kairiųjų, ir dešiniųjų veikimo taktiką, autorius neskuba nei vienų, nei kitų teisti, nerašo jiems išankstinių nuosprendžių. Tegul visi gimnazijos atžalininkai, bepietininkai, flirtininkai reiškia savo pažiūras ir gina savo teises. Svarbiau už apatiją – iniciatyvus veikimas, teisybės paieška, žodžio drąsa. Plati ir gili autoriaus analitika skirta ateitininkų veiklai.

Kai išaušo 1941-ųjų birželio 14-osios rytas, kada vežimui į Sibirą buvo suiminėjami tautininkai, šauliai, karininkai ir policininkai, ateitininkų federacijos veikėjai ir visi kiti patriotiškai nusiteikę piliečiai, lietuviai gerai suprato, kurie iš jų – kairieji ar dešinieji – buvo teisesni. Pagaliau patys gimnazistai puikiai suvokė, ko verta ant sovietų durtuvų atnešta laisvė, primesta brutali savivalė, lydyma areštų, tremčių ir žudynių. Tada jau lietuvio pažiūrose neliko vietos svetimai valiai, prabilo ryžtingi laisvės kovotojai ir rezistentai.

Kalintas Vorkutos lageriuose Viktoras Alekna savaip kviečia švietimo sistemoje būti budriais, saugojančiais geriausias tautines ir patriotines tradicijas. Užtat knygoje daug vietos partizanų kovos sąjūdžiui, į žalią girią išėjusiems Raseinių gimnazijos mokytojams ir buvusiems auklėtiniams. Ir ne tik patiems iškiliausiems, bet ir būrių, kuopų vadams, eiliniams partizanams, drauge su sričių, apygardų ir rinktinių vadais buvusiems tame pačiame bunkeryje.

Kai knygoje aprėpiama tokia plati įvykių panorama, sunku tikėti, kad autorius valios viską kūrybingai nušviesti ir išvengs iš kitų knygų, enciklopedijų ar žinynų paimtų perpasakojimų. Stokodamas gyvų prisiminimų autorius daug kur perpasakoja gimnazistų biografijas, paimtas iš enciklopedijų, žinynų, atlasų. Autoriaus nuopelnas, kad jis surenka viską, kas išbarstyta po įvairius šaltinius, į vieną vietą. Tokiu savo darbu jis tenkina žingeidaus skaitytojo pažinimą. Skaitantis Raseinių gimnazijos istoriją asmuo viską gali rasti vienoje vietoje, pačiam nereikia rankioti. Už jį tokį darbą jau atliko knygos autorius.

Tačiau jau surinktų ir interpretuotų faktų „padėjimas“ į tam šioje knygoje skirtą lentyną, kartais labiau daro ne čia ir dabar įspūdį, o veikiau kitokį – jau būto ir pakartoto.

Lokalinės istorijos knygose, įskaitant gimnazijų kronikas, tiesiog neįmanoma išvengti paprasčiausio faktų surinkimo, jų sukaupimo ir sudėjimo tarsi į vieną vietą. Tai nutinka todėl, kad autorius negali viską, ką jis rašo, būti pats matęs, stebėjęs, išgyvenęs ir užtat valiojantis tatai individualia maniera pavaizduoti. Raseinių gimnazijos istorija tikrai per didelis faktų, įvykių, žmonių likimų kalnas, kad vienas autorius galėtų viską aprėpti, įsijausti ir juolab viską meniškai įprasminti. Tenka manyti, kad tokiam originaliam įspūdžiui būtų pasitarnavę gausesni Raseinių gimnazijos auklėtinių prisiminimai. Tačiau jie anksčiau, bent prieš penkiasdešimt metų, nebuvo sistemingai rinkti, o kai parūpo tokios istorijos knygą turėti, maža pačių liudytojų beliko. Užtat atsiminimus parašė keli raseiniškiai gimnazistai ilgaamžiai: Kazys Ambrozaitis, Jonas Kubilius, Janina Daugirdaitė-Barauskienė, Jonas Valinčius. Padėjo dar vienas kitas rašinys, paimtas iš spaudos, kaip Petro Želvio Apie pokario metų dvasią Raseiniuose. Beje, tokių rašinių apie gimnaziją būta daugiau tarpukario Lietuvos metais. Kur kas mažiau jų būta atėjus sunkiai vokiškajai ir sovietinei okupacijai. Tik stojus antrajai nepriklausomybei vėl jų vienas kitas pasirodė. Tai ir viskas, ką galima priskirti gyvųjų prisiminimų žanrui.

Knygoje autorius labai žaismingai aprašo, ką jis pats matė, patyrė, išgyveno. Jo paties Raseinių gimnazijoje praleisti metai aprašyti su dideliu polėkiu, įtaigiai ir vaizdžiai. Tokie žodžiai mažiau tinka okupacijos metų Raseinių gimnazijos gyvenimui. Užtat išskirtinio dėmesio verta paties Viktoro Aleknos autobiografija, parašyta nauja ir neįprasta maniera. Joje pasakojama apie Save kaip apie Kitą. Viskas, kas rašoma, žavi spalvingų faktų gausa, suverta tarsi ant vieno mieto. Ne veltui V. Alekna beveik visą gyvenimą kasdien, net kalinamas Vorkutos lagery, rašė dienoraštį.Knygos apie Raseinių gimnaziją autorius Viktoras Alekna

Knygos audinyje mokytojų ir ugdytinių portretai gana gausūs ir pavaizduoti įtaigiai. Pirmiausia tai tinka ilgamečiam Raseinių gimnazijos direktoriui Baltrui Grybei, jį pakeitusiam Motiejui Miškiniui, kapelionams kunigams Mykolui Karosui ir Povilui Durasevičiui, choro dirigentui Aleksandrui Piešinai, mokiusiam matematikos ir fizikos Boleslovui Sipavičiui, geografui Stasiui Tarvydui, kūno kultūros mokytojui Simonui Slavėnui, lituanistams Stasiui Paliuliui ir Broniui Kalinauskui, fizikų-matematikų būrelio globėjui Broniui Ketorauskui, dailės mokytojui Viktorui Vizgirdai ir daugybei kitų.

Kadangi tarpukario gimnazijose dauguma mokytojų buvo vyrai, tai visiškai suprantama, kodėl knygos autorius labiau dėmesingas vyrų pasauliui. Apie mokytojas ir gimnazistes, rašoma šykščiau, tačiau ir jų pristatymas pakankamai gyvas. Tarp visų mokytojų portretų išskirtinis dėmesys rodomas mokytojui dr. Juozui Januškevičiui, kuris, dirbdamas gimnazijoje, garsėjo keistenybėmis. Palyginti plačiai aprašęs tas keistenybes, autorius galų gale pradeda abejoti, ar jos nebuvo per daug išpūstos, paskleistos kaip mitai. Ne tik dėl šio mokytojo arogancijos, bet ir dėl kitos priežasties: būta mokytojų vidutiniokų, dar nestudijavusių universitetuose, pavydžių ir ūmai į visas intelektualaus mokytojo pastabas reaguojančių.

Tarp buvusių mokinių pirmame plane, atsiduria įžymūs rezistentai – tai Lietuvos laisvės kovotojų vadas brigados generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, kuriam suteiktas Lietuvos respublikos ketvirtojo prezidento statusas. Įdomu pastebėti, kad Jono Žemaičio štabo bunkerį yra aplankęs kitas buvęs gimnazistas, tuomet Šiluvoje dirbęs gydytojas Kazys Ambrozaitis, rizikavęs padėti sužeistam partizanui. Tarp partizanų, buvusių Raseinių gimnazijos auklėtinių, pristatomi ir kiti: Vaidoto rinktinės vadas Juozas Čeponis (Ščepanavičius), kuriam rezistentų vadovybė po susisprogdinimo bunkeryje suteikė Laisvės kovų karžygio vardą, Jūros srities partizanų vadas Antanas Bakšys, broliai Stasys Stepas ir Petras Ambrozaičiai ir daugybė kitų. V. Aleknos didelis nuopelnas, kad jis atliko metraštininko vaidmenį, iš įvairiausių šaltinių surinko veik visus buvusius gimnazistus, kurie baigė karo mokyklas, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, pasitraukė į Vakarus ar nespėję to padaryti pateko į kagėbistų rankas. Okupacinio režimo aukos, rezistentai ir tremtiniai knygoje tiesiog išrikiuoti, kad jų atminimas nebūtų paskandintas užmaršty.

Kadangi ugdymo institucija – pirmiausia kultūros židinys, tai V. Alekna vis žvalgosi po atskiras gimnazijos klases, ieškodamas gabių matematikų, literatų, aktorių, dainininkų. Randa daugybę. Buvę Raseinių gimnazijos auklėtiniai akademikas matematikas Jonas Kubilius, medicinos profesorius Kazys Ambrozaitis, agronomijos profesorius Antanas Stancevičius, filosofas Eugenijus Meškauskas, kalbininkas poliglotas profesorius Vytautas Sirtautas, aktoriai Stepas Kosmauskas ir Antanas Gabrėnas, tapytojas Viktoras Vizgirda, dainininkė Stasė Klimaitė-Pautienis išgarsino Lietuvą.

Raseinių gimnazijos istorijos didžiausia vertė yra ta, kad ji imama į rankas su pasididžiavimu, mes, raseiniškiai, turime didelę ir įdomią knygą apie prosenelių, senelių ir tėvų gyvenimą. Ją perskaitę žinosime, iš kur ir kaip atėjome... Šių dienų sąsaja su praeitimi reikšminga ateičiai, kuri bus kuriama rodant didesnį pasitikėjimą ir geriau suvoktą gyvenimo perspektyvą.

Tokia kaip šioji lokalinės istorijos knyga pirmiausia reikšminga Raseinių krašte gyvenantiems ar iš jo kilusiems žmonėms. Atvertęs knygą raseiniškis, tikrai ras savųjų ir pažįstamų pavardes, jų atvaizdus, kartais matomus pirmą kartą. Jis susitiks su savo miesto praeitimi, kurios seniai nėra ir kuri gali gyvuoti tik vaizduotėje išlikusių nuotraukų ir užfiksuotų prisiminimų dėka.

Knyga apie Raseinių gimnaziją įdomi ir kitų Lietuvos regionų žmonėms dėl galimo lyginimo. O kas gi buvo bendro ir skirtingo ten ir pas mus? Juolab, kad iki šiolei maža gimnazijų, veikusių nepriklausomybės metais, istorijų teturime. Daugiau jų parašyta apie periferijos gimnazijas ir kur kas mažiau apie didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus ir Kauno – gimnazijas. Tarp jau parašytų gimnazijų istorijų šios knygos autorius Viktoras Alekna tikrai išsiskiria: įgudęs literatūrologas, ilgus metus dirbęs pedagoginį darbą, iki tolei išbandęs įvairius publicistikos ir grožinės kūrybos žanrus. Tikrai verta iš tokio autoriaus mokytis, semtis stiprybės iš jo patriotizmo versmės.

 



 

* Alekna V. Raseinių gimnazija: 1919–1949. – Vilnius: UAB Petro ofsetas, 2009. P. 260

 

 


Nuotraukose:

 

Knygos viršelis 

Knygos apie Raseinių gimnaziją autorius Viktoras Alekna