MOKSLASplius.lt

Rektorių alėja

 Lietuvos žemės ūkio universitetas (LŽŪU) yra vienintelis Lietuvos universitetas, turintis Rektorių alėją.

Su grupe studentų eidamas į laukus ar važiuodamas į miškus tyrinėti dirvožemių, visada užsuku į Rektorių alėją. Stabteliu prie kiekvieno paminklo ir pristatau Universiteto rektorius, jų darbus ir nuopelnus aukštajai mokyklai. Manau, ši alėja – puiki priemonė supažindinti studentus su jų Alma Mater istorija.

Pradžią rektorių alėjai davė 1984 m. (švenčiant buvusios Lietuvos žemės ūkio akademijos 60-metį) atidengtas paminklas (skulptorius B. Vyšniauskas) sovietmečio pirmajam rektoriui (1940–1941 ir 1944–1945) Lietuvos MA tikrajam nariui, profesoriui Jonui Kriščiūnui (1888–1973). Tuo pasirūpino rektorius, prof. J. Dromantas.

1913 m. Sankt Peterburgo universitete įgijęs agronomo diplomą, J. Kriščiūnas paskelbė daug žemės ūkio krypties knygelių ir straipsnių. Už tai laikomas lietuviškosios agronominės literatūros pradininku. Vadovavo Specialiosios žemdirbystės, Augalininkystės ir Žemdirbystės katedroms. Su kolegomis įsteigė bitininkų ir cukrinių runkelių augintojų draugijas (1927), išplėtojo šių augalų auginimą šalyje, garsėjo kaip bitininkystės propaguotojas. Griežtos valdžios nerodė – buvo santūrus, ramus, paprastas, jautė meilę gimtajam kraštui, pagarbą žmogui. J. Kriščiūnui skirta ir monografija Akademikas Jonas Kriščiūnas (1979 m., sudarytojas – P. Vasinauskas).

Mintį kurti aukštosios mokyklos Rektorių alėją subrandinome 1989–1994 m. vadovaujant rektoriui profesoriui Rimantui Urbonui (1935–1998), veikiami Sąjūdžio ir atkurtos šalies nepriklausomybės idėjų. Sovietmečiu buvęs rektorius profesorius, Sibiro kankinys Vincas Vilkaitis nebuvo minimas, panašaus likimo rektorius, prof. Juozas Tonkūnas – tik retsykiais. Siekėme atkurti istorinę tiesą. Nusprendėme Rektorių alėją formuoti pagal Centrinių rūmų skvero pagrindinį taką, įkomponuojant profesoriaus J. Kriščiūno biustą.

1994 m., minint Akademijos 70-metį, atidengti paminkliniai biustai pirmajam rektoriui, profesoriui Povilui Matulioniui (skulptorius M. Petrauskas) ir trečiajam rektoriui, profesoriui Vincui Vilkaičiui (skulptorius R. Žiupka).

Ordinarinis profesorius Povilas Matulionis (1860–1932) buvo įgijęs miškininko diplomą Sankt Peterburgo miškų institute 1889 m., Žemės ūkio akademijai Dotnuvoje vadovavo 1924–1928 metais. Buvo patyręs administratorius, tapo autoritetu pirmuosius savarankiškus žingsnius žengiančiai aukštajai mokyklai. Jam teko parinkti pirmuosius pedagogus, ginti Akademiją nuo primetamų reorganizacijų, ją stiprinti ir puoselėti. Buvo Miškininkystės katedros vedėjas, daug nuveikė miškotvarkos srityje. Iki šiol cituojami P. Matulionio žodžiai: „Aš esu gyvas naujos kartos gyvenimu, nes po manęs jų eilė bus“. Profesoriui atminti JAV išleista Antano Rukuižos monografija Prof. Povilas Matulionis (Chicago, 1960), Lietuvoje – kiti leidiniai.

Botanikas, fitopatologas ekstraordinarinis profesorius V. Vilkaitis (1892–1943) studijavo Sankt Peterburgo universitete (1912–1915), 1924 m. baigė Berlyno universitetą, kuriame kitais metais apgynė mokslų daktaro disertaciją apie Brandenburgo provincijos dvyninius dumblius. Akademijai vadovavo 1934–1940 m., buvo Taikomosios botanikos katedros vedėjas, organizavo Kamanų (Akmenės raj.) ir Šepetos (Kupiškio raj.) pelkių geobotaninius tyrimus, daug nuveikė mikologijos srityje – už tai pripažintas lietuviškosios eksperimentinės fitopatologijos pradininku. Rektorius pasižymėjo sistemingumu, kruopštumu, giliais gamtamoksliniais filosofiniais apmąstymais, buvo poetiškos sielos, Lietuvos patriotas. Užėjus pirmajai sovietų invazijai, 1940 m. atleistas iš rektoriaus pareigų, 1941 m. birželio 14 d. su šeima ištremtas į Sibirą, 1943 m. išsekęs mirė Trofimovske prie Laptevų jūros.

Vadovaudamas Akademijai, vėliau Universitetui (1994–2004) prof. Albinas Kusta papuošė Rektorių alėją dar dviem skulptūromis: 1999 m., minint Akademijos 75-metį, atidengtas paminklinis biustas antrajam rektoriui, profesoriui Juozui Tonkūnui, o 2003 m., minint 100-ąsias gimimo metines, atidengtas paminklas aštuntajam rektoriui, profesoriui Jonui Bulavui (abiejų darbų autorius skulptorius M. Petrauskas).

Agronomas pievininkas Lietuvos MA narys korespondentas, profesorius, mokslų daktaras J. Tonkūnas (1894–1968) 1918 m. baigė Maskvos Petrovsko žemės ūkio akademiją, dirbo Žemės reformos departamente. Buvo Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje Bendrosios žemdirbystės katedros vedėjas, Profesorių tarybos sekretorius, prorektorius, 1928–1934 m. vadovavo Akademijai, 1934–1939 m. – Lietuvos Respublikos švietimo ministras. Profesorių atsimename kaip sėklų kokybės žinovą, vegetatyvinių ir lauko bandymų metodologą, vieną pirmųjų pievų tręšimo ir kultūrinių ganyklų tyrėją. 1941 m. birželio 14 d. su šeima ir Vilkaičiais ištremtas į Sibirą, kalintas Vladimiro kalėjime. 1955 m. išsekęs grįžo į Lietuvą, teistumas panaikintas 1958 metais. Kol leido sveikata, dirbo Lietuvos žemdirbystės institute ir Akademijoje.

Rektorių V. Vilkaičio ir J. Tonkūno atminimas pagerbtas monografijomis Profesorius Vincas Vilkaitis (1991), Profesorius Juozas Tonkūnas (1993). Sudarytojas A. Motuzas.

Agronomas selekcininkas Lietuvos MA narys korespondentas, profesorius, habilituotas daktaras Juozas Bulavas (1903–1984) 1928 m. baigė Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje, mūsų Universiteto pirmtakę, Švedijoje studijavo selekciją, buvo Dotnuvos selekcijos stoties direktorius. 1940–1983 m. (išskyrus 1941–1944) dėstė mūsų aukštojoje mokykloje, buvo Augalininkystės katedros vedėjas, Akademijai vadovavo 1957–1962 metais. Sukūrė keliolika kviečių ir miežių veislių, kvietrugių hibridų. Sovietmečiu lietuvino Akademijos dėstytojų korpusą, šeštajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje parinko vietą aukštosios mokyklos miesteliui Noreikiškėse, organizavo jo projektavimą ir statybų pradžią, perkėlimą iš Kauno. Profesoriaus atminimas pagerbtas monografija Profesorius Jonas Bulavas (2003), sudarytojai – A. Sliesaravičius, J. Mockaitis.

Aukštosios mokyklos 85-mečio proga (2009) pastatytas paminklinis biustas rektoriui profesoriui Baliui Vitkui (skulptorius M. Petrauskas)

Prof. B. Vitkus (1898–1988) vadovavo tuometei Žemės ūkio akademijai Dotnuvoje Antrojo pasaulinio karo metais (1941–1944). Jis buvo vienas iš tų lietuvių, kurie, baigę mokslus užsienyje, grįžo į nepriklausomą Lietuvą. 1916–1917 m. jis studijavo gyvulininkystę Maskvos žemės ūkio akademijoje Rusijoje, 1922–1925 metais – Breslavo universitete Vokietijoje (dabar Vroclavas, Lenkija). Diplomu nešinas karjerą pradėjo vyresniuoju asistentu Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje Specialiosios zootechnikos katedroje. Po metų tapo jos vedėju, 1928 m. gavo docento, o 1938 m. – ekstraordinarinio profesoriaus pedagoginius vardus. Suorganizavo mokomąjį ir tiriamąjį vištyną, kuriame darė paukštininkystės tyrimus. Paskelbė straipsnių apie gyvulininkystės plėtotę Lietuvoje, ančių ir kalakutų ūkį, kartu su kitais parašė bendrosios ir specialiosios gyvulininkystės skyrius daugiatomiam veikalui Žemės ūkio vadovas (1930–1936). 1939–1940 m. buvo Akademijos prorektorius ir Profesorių tarybos sekretorius.

Užėjus sovietinei invazijai, 1940 m. rudenį prof. B. Vitkus buvo atleistas iš visų pareigų Akademijoje, 1941 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais paskirtas žemės ūkio ministru Lietuvos laikinojoje vyriausybėje. Vokiečių okupacinei valdžiai Vyriausybę išvaikius, profesorius iš Kauno grįžo į Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje ir buvo paskirtas jos rektoriumi vietoj šias pareigas laikinai ėjusio profesoriaus A. Kondroto.

Naujas rektorius dėjo pastangas vietoj rusiškojo modelio atkurti nepriklausomybės metų tvarką ir dvasią aukštojoje mokykloje. Visiems trūko duonos, drabužių, bet rektorius rūpinosi baigti įrengti naują studentų bendrabutį ir kai kuriuos Selekcijos stoties pastatus. Iš Vilniaus į Dotnuvą buvo sugrąžinta Augalų apsaugos stotis. Sunkiu karo laiku Akademijoje veikė įvairūs žemės ūkio kursai, buvo rengiami Lietuvos agronomų sąjungos suvažiavimai.

Aukštajai mokyklai teko išgyventi vokiečių karinės valdžios represijas prieš intelektualus, palaikiusius lietuvių tautos pasipriešinimą sudaryti SS dalinius: uždarytas Agronomijos skyrius, o jaunuoliai studentai per dvi valandas iškraustyti iš naujo bendrabučio, kuriame vėliau buvo įkurta karo ligoninė. Tuo metu rektorius B. Vitkus su studentų grupe pasišalino iš Akademijos ir įsikūrė pas netoliese gyvenusį ūkininką. Pavojui praėjus vėl grįžo į aukštąją mokyklą ir toliau ėjo pareigas nekliudomas. Studentai slapta tęsė studijas. Nepaisant trukdymų ir baimės, rektoriui pasisekė normalizuoti Akademijos veiklą (kiek tai buvo įmanoma okupacijos ir karo sąlygomis).

1944 m. pavasarį frontas artėjo prie Lietuvos sienų. Artinosi sovietinė kariuomenė, bolševikinės jėgos atvirai pasisakė už trijų Baltijos valstybių grąžinimą Sovietų Sąjungai. Žmones baugino net mintis apie bolševikų darbus. Dar nebuvo užmiršti 1941 m. birželio 14–22 dienų masiniai suėmimai, trėmimai į Rusijos gilumą, Pravieniškių, Panevėžio, Rainių miškelio skerdynės. Laikmečio įvykiai suformavo nuostatą, kad reikia vengti ir vieno, ir kito okupanto, kad reikia save išsaugoti nepriklausomos Lietuvos atkūrimui. Besiartinant frontui, tūkstančiai šeimų ir pavienių asmenų pajudėjo Vakarų link, į griūvančios nacistinės Vokietijos pusę. Birželio mėnesį rektorius prof. B. Vitkus su grupe dėstytojų išvyko į Vakarus. Nebuvo jokio formalaus pareigų perdavimo: Rektorius privačiai paprašė prof. A. Kondroto jį pakeisti.

Atidengęs paminklą profesoriui B. Vitkui, Universiteto rektoratas (rektorius prof. Romualdas Deltuvas) pagerbė rektorius, formaliai vadovavusius aukštajai mokyklai 1924–1945 metais.