MOKSLASplius.lt

Pasitinkant inžinieriaus Stanislovo Kerbedžio jubiliejų

Algimantas Nakas


 

Kovo 10 dieną minėsime pasaulinio garso tiltų statytojo ir geležinkelių tiesėjo, mūsų kraštiečio Stanislovo Kerbedžio 200-ąsias gimimo metines.

Panevėžio rajono Naujamiesčio seniūnijoje prie Labos upelio yra buvusio dvaro sodyba, kuri įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Vadina ją Naudvario dvaru. Žinoma, kad šis dvaras buvo jau XVIII amžiuje, o nuo šio amžiaus pabaigos dvarą valdė Kerbedžiai. Naudvario šeimininko Valerijono šeimoje 1810 m. kovo 10 d. gimė būsimoji garsenybė – Stanislovas Kerbedis.

Kerbedžių giminė Lietuvoje žinoma nuo XVI amžiaus. Žemaitijoje Kvalonuose gyveno ir turėjo dvarą mūsų rašinio bendrapavardis Stanislovas Kerbedis. Jis dvarą paliko sūnui Steponui, o pastarasis – savo vaikams. Yra išlikę dokumentai 1584 m. bylos, kurioje Stepono Kerbedžio vaikai bylinėjosi su Jurevičiais. Tai leidžia spręsti, kad Kerbedžiai Žemaitijoje gyveno greičiausiai dar gerokai iki Liublino unijos (1563 m.). Lenkams įsigyti dvarus Lietuvoje buvo leista tik 1588 metais.

Lietuvišką Kerbedžių kilmę pabrėžia ir pati pavardė. Lietuvių kalbos žodyne nepažymėta, kad pavardė skolinta iš lenkų ar rusų kalbų. Lietuvoje gausu panašių pavardžių: Kerbeda, Kerbedas, Kerbedžius, Kerbelis. Ta pati šaknis kai kurių miestelių, upių ar ežerų pavadinimų, pavyzdžiui, Kernavė, Kertupis, Kertuojai ir t. t. Kerbedžiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje svarbių valstybinių postų neturėjo, ne kartą įrodinėjo savo bajorystę. Praeities dokumentai rodo, kad XVII amžiuje vienam iš Kerbedžių priklausė Kerbediškiai netoli Karklėnų, kiti iš Kerbedžių įsigijo Atlavę ir Paatlavę. XVIII amžiuje Kerbedžiai valdė tris gyvenvietes Šeduvos krašte, Pakiršinius Šiaulių paviete, o nuo 1787 metų – minėtąjį Naudvarį, kuris buvo priskirtas Upytės pavietui (1, p. 4-17).Kerbedis profesinės karjeros pradžioje

1818–1824 metais Stanislovas Kerbedis mokėsi Panevėžio pijorų mokykloje. Šią mokyklą–kolegiją 1727 m. atidarė vienuoliai pijorai.

Pijorai – katalikiškų vienuolių ordinas. Į Lietuvą jie atvyko iš Lenkijos. Pijorų mokyklose mokiniai buvo mokomi ne tik religijos, bet ir gamtos bei tiksliųjų mokslų. Tačiau, deja, nuo pat veiklos pradžios šiose mokyklose buvo įgyvendinama lietuvių nutautinimo politika. 1773 m. įkurtoji vadinamoji Edukacinė komisija, bendra Lietuvai ir Lenkijai, visose Lietuvos mokyklose įvedė lenkų kalbą. Mokytojai dėstė lenkiškai, mokė lenkų kalbos gramatikos ir literatūros, nagrinėjo lenkų rašytojų kūrinius, Lenkijos istoriją. Ir kiti dalykai turėjo būti dėstomi lenkų kalba, buvo reikalaujama „gerai jos pramokti; už kalbėjimą lietuviškai mokykloje ar bendrabutyje buvo baudžiama. Mokyklų vadovėliai taip pat buvo lenkiški“ (2, p. 750). Brutaliai buvo ugdomas lenkiškasis patriotizmas.

Pijorų mokyklos daug prisidėjo prie Lietuvos bajorijos lenkėjimo, taip pat įtakojo ir visos Lietuvos lenkėjimą, sugyvenimą su Lenkija (3, p. 4).

Lietuvių kalbos enciklopedijoje rašoma, kad „Didžiojoje Lietuvoje XVIII a. lietuvių bajorų lenkėjimas, lenkų kalbos vyravimas Bažnyčioje, pagaliau Lietuvos valstybingumo žlugimas (po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo) ilgam sustabdė lietuvių bendrinės kalbos raidą. Lietuviškų raštų kalba buvo pilna polonizmų“ (4, p. 79).

Lenkų kalba lydėjo ir tolesnius Stanislovo Kerbedžio Lietuvoje eitus mokslus. 1826 m. jis baigė Kauno klasikinę gimnaziją, o 1826–1828 m. studijavo Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos mokslų fakultete. Čia dėstę profesoriai pasižymėjo didele erudicija, naujausių mokslo pasiekimų žiniomis.

Analizinės mechanikos kursą skaitė Mikolas Polinskis-Pelka, tuometis fakulteto dekanas. Jis buvo puikus lektorius, turėjo labai turtingą biblioteką, paskelbė eilę mokslo darbų matematikos, fizikos ir technologijos klausimais. Paskaitose rėmėsi Ž. Lagranžo, S. Puasono, K. Proni darbais. Tam įtakos turėjo M. Polinskio-Pelkos stažuotė Prancūzijoje.

Didelį autoritetą Fizikos-matematikos fakultete turėjo Valerijonas Gurskis, kuris dėstė praktinę mechaniką ir inžinerinius dalykus: kelių, tiltų, kanalų bei šliuzų statybą. Jis taip pat stažavosi Prancūzijoje, Paryžiaus karališkoje politechnikos mokykloje. Be to, Anglijoje susipažino su manufaktūromis, Olandijoje domėjosi kanalų, tiltų ir uostų bei kitomis hidrotechninėmis statybomis. V. Gurskis ne tik dėstė universitete, bet vykdė projektavimo ir statybos darbus: sutvarkė dalį Vilnelės krantų, pastatė kabamąjį tiltą per Vilnelę. Valerijono Gurskio praktiniai darbai, jo paskaitų novatoriškumas paskatino S. Kerbedį susižavėti inžineriniais mokslais. Būdamas labai gabus matematikai, S. Kerbedis per du metus baigė studijas Vilniaus universitete ir buvo pripažintas fizikos-matematikos kandidatu. Apsisprendęs siekti inžinerinių mokslų, toliau studijuoti išvyko į Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso institutą. Stanislovas Kerbedis tuo metu buvo aštuoniolikmetis jaunuolis.

Peterburgas lietuviams yra išskirtinis miestas. Čia daug lietuvybės paženklintų vietų. Į Peterburgą dar 1842 m. iš Vilniaus perkeltoje Dvasinėje seminarijoje apie 1900 m. dėstė poetas Maironis, pusė Vasario 16-osios akto signatarų šiame mieste baigė studijas, jų tarpe Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras. Čia gyveno M. K. Čiurlionis ir daugelis kitų žymių Lietuvos žmonių (5, p. 1).

Mieste prie Nevos aukštuosius inžinerinius mokslus baigė gana daug lietuvių: P. Vileišis, P. Čechavičius, J. Čiurlys, J. Gravrogkas, S. Grinkevičius, V. Mošinskis, V. Verbickis, P. Markūnas ir kt. Visi jie daug nuveikė kuriant Kauno universitetą, kai lenkai klastingai užgrobė istorinę Lietuvos sostinę Vilnių.

Stanislovą Kerbedį, baigusį Vilniaus universitetą, iš karto priėmė į Peterburgo susisiekimo kelių inžinierių korpuso instituto trečiąjį kursą. Jau po metų, išlaikęs III kurso egzaminus S. Kerbedis, tebetęsdamas studijas, buvo priimtas instituto tarnautoju. Jam suteikė „praporščiko“ laipsnį.

1830 m. S. Kerbedis studijų praktikai atvyko į Lietuvą. Čia nuo 1825 m. vyko Dubysos–Ventos kanalo statyba, kuris turėjo pratęsti Augustavo kanalą iki Baltijos jūros. Abi upes buvo numatyta kanalizuoti, sujungti 15 km kanalu, pastatyti 29 užtvankas vandens reguliavimui, 41 šliuzą, kitus inžinerinius įrenginius. S. Kerbedis dirbo prie Ventos reguliavimo darbų. Ilgainiui visi tie projektai nebuvo realizuoti dėl didelės statybos kainos.

1831 m. S. Kerbedis baigė studijas. Baigiant studijas reikėjo turėti išlaikytus 18 egzaminų. Juos vertino 10 balų sistema – taigi aukščiausias rezultatas galėjo būti 180 balų. Stasys Kerbedis surinko 174, 68 balus. Tai buvo antrasis rezultatas tarp tų metų absolventų.

Jau studijų metais į S. Kerbedį dėmesį atkreipė prof. M. Volkovas, teigęs, kad šis studentas pasižymi polinkiu mokslams. Profesorius rekomendavo S. Kerbedį palikti dirbti institute. 1832 m. čia dirbti buvo paliktas dar vienas vilnietis N. Jastržembskis.

S. Kerbedžio pedagoginės veiklos pradžia sutapo su geležinkelių statybos plėtros Rusijoje pradžia. Reikėjo vykdyti Rusijos geležinkelių statybos techninių ir ekonominių galimybių mokslinius tyrimus. Valdžia Stanislovą Kerbedį kartu su Pavelu Melnikovu, ilgainiui tapusiu pirmuoju Rusijos susisiekimo kelių ministru, komandiravo išnagrinėti geležinkelių statybos patirtį į Angliją, Prancūziją, Belgiją, Olandiją, Šveicariją ir Austriją. Kelionės ataskaitoje, kurią sudarė beveik 1700 puslapių teksto ir 200 puslapių brėžinių, jaunieji inžinieriai įrodinėjo būtinybę Rusijoje tiesti magistralinius geležinkelius. Jie rašė, kad geležinkeliai įrodo greičio privalumą, kuris suteikia jiems reikšmingą paskirtį valstybių vidaus susisiekimo sistemoje. Valstybė, turinti geležinkelių sistemą, leidžiančią 4 kartus didesnį greitį nei pašto vežimo įprastinis greitis, lyg ir sumažėja erdvėje 16 kartų. Taigi geležinkelių teikiama didelė nauda, tvirtino autoriai, tokia, kad tuo anksčiau ar vėliau nebus galima nepasinaudoti (6, p. 2).