MOKSLASplius.lt

Pasitinkant inžinieriaus Stanislovo Kerbedžio jubiliejų

S. Kerbedžio ir P. Melnikovo užsienio kelionių ataskaita sulaukė aukšto specialistų įvertinimo. Susisiekimo kelių inžinierių korpuso instituto Konferencija (tai, matyt, instituto Mokslinė taryba) rekomendavo visiems dėstytojams naudoti ją kaip mokymo priemonę taikomosios mechanikos ir kituose techniškuose užsiėmimuose.

1839 m. prof. P. Melnikovą išsiuntė į mokslinę komandiruotę JAV, todėl S. Kerbedis ėmė skaityti vietoj jo paskaitas, vedė kursinį projektavimą. Tuo metu Peterburgo universitete S. Kerbedis pradėjo skaityti taikomosios mechanikos kvalifikacijos kėlimo paskaitas techniškųjų dalykų dėstytojams. 29-erių metų inžinieriui tai buvo didelė garbė ir pripažinimas.

Sankt Peterburgas įsikūrė Nevos upės deltos salose XVIII amžiaus pradžioje. Beveik ketvirtį amžiaus per Nevą nebuvo jokio tilto, persikeldavo tik valtimis, nors miestas augo abiejuose upės krantuose. Iki ledonešio pradžios funkcionuodavo plūdrusis tiltas. Jį sudarė plokščiadugnės baržos, sustatytos į vieną eilę ir užinkaruotos upės dugne,o virš jų įrengdavo lentų perdangą. Bet toks tiltas neatlaikydavo ne tik ledų, bet ir stipraus vėjo. Miesto gyventojų svajonė buvo nuolatinis, kapitalus tiltas per Nevą.

Net 60 metų miesto visuomenė ginčijosi dėl tilto statybos vietos ir konstrukcijos. Daugelio specialistų nuomone, per plačią ir kaprizingą Nevą pastatyti nuolatinį tiltą išvis neįmanoma. Daug projektų siūlė rusų ir užsienio inžinieriai, bet jie nesulaukdavo teigiamo įvertinimo ir valdžia juos atmesdavo.

Žingeidus sudėtingiems uždaviniams spręsti Stanislovas Kerbedis negalėjo likti nuošalyje ieškant tinkamiausio nuolatinio tilto per Nevą varianto. Asmenine iniciatyva parengęs kabamojo tilto per Nevą projektą, 1841 m. S. Kerbedis jį pateikė Instituto Konferencijai. Grandininio tilto projektas buvo įvertintas teigiamai, pažymėta, kad projektui būdingos techninės naujovės (1. p. 33). Projektas buvo perduotas Susisiekimo ministerijai.

Tuo pat metu panašų tilto per Nevą projektą Peterburgui įteikė prancūzų mokslininkas A. Defontenas. Susisiekimo kelių Vyriausiosios valdybos taryba pripažino ryškų S. Kerbedžio tilto projekto pranašumą, bet vieną jų patvirtinti turėjo caras. Tačiau Nikalojus I-asis projektus atmetė, užrašydamas: „...dabartiniu metu juos įvykdyti nėra būdų“ (1, p. 34).

Nors nei S. Kerbedžio, nei A. Defonteno projekto caras nepatvirtino, tačiau S. Kerbedžio darbas buvo laikomas dideliu indėliu į tiltų statybos teoriją. Tai ir lėmė, kad tais pačiais metais S. Kerbedis gavo užduotį parengti nuolatinio tilto per Nevą projektą. Jam pavedė ir tilto statybos darbų vykdymą.

Vietą tiltui parinko pats caras Nikalojus I-asis – prieš Blagoveščenskaja aikšę tarp Vasiljevski salos ir Angliškosios krantinės. Projektą S. Kerbedis parengė per 2 metus. Tuo metu jis jau buvo Susisiekimo kelių inžinierių korpuso instituto profesorius (nuo 1842 04 09). Tilto per Nevą projektą patvirtino 1842 m. spalio 15 d., o po mažiau nei poros mėnesių Stanislovui Kerbedžiui suteikė papulkininkio karinį laipsnį. Taip pažymėtas jo profesinis meistriškumas inžinerinėje ir pedagoginėje veikloje.

XVII amžiuje ketus tapo viena svarbiausių medžiagų statybose. Nuo XVIII a. ketus imtas plačiai taikyti arkiniams tiltams. Ypač pasižymėjo amerikietis Tomas Peinas (Thomas Paine, 1737–1809), istorijoje žinomas kaip Žmogaus teisių deklaracijos autorius. T. Peinas suprojektavo pirmuosius ketaus tiltus, kurių tarpatramis siekė 70 m, o arkų aukštis – apie 10 m. Arkinį pavidalą lėmė ketaus savybės – jis išlaiko didelius gniuždymo įtempimus, bet nepatikimas tempiant.

Pirmieji 2 ketaus tiltai Peterburge pastatyti 1806 m. Pagal inžinieriaus Geste projektą iš ketaus blokų-dėžių sudarytų skliautų pastatytas tiltas per Moikos upę eksploatuojamas iki šių dienų. Tokios konstrukcijos tiltai pasižymi standumu ir patikimumu. Nors XIX a. pradžioje geležis jau buvo lydoma pramoniniu būdu, o nuo 1819 m. ji jau valcuojama, elementai jungiami kniedėmis, tokiam dideliam tiltui per Nevą pasirinktas ketus, kaip daugiau ištirtas, taikytas ilgametėje praktikoje.

Nevos upės plotis vietomis siekia 1200 m, o siauriausia vieta – apie 400 metrų. S. Kerbedžio suprojektuotą tiltą sudarė 8 skirtingo dydžio tarpatramiai. 7 tarpatramiai buvo nuo 32, 6 m iki 47, 4 m ilgio, o Vasiljevski salos pusėje aštuntasis tarpatramis – apie 21 m. ilgio, pakankamo tarptautiniams laivams praplaukti, jis turėjo būti varstomasis. Bendras tilto ilgis siekė 365 m (kiti nurodo 342 m). Tuomet jis buvo pats ilgiausias Europoje (8, p. 2). 7 minėtus tarpatramius dengė ketaus arkos, o varstomoji dalis padaryta iš geležies.

Tarpatramius dengiančios arkos buvo sudarytos iš 13 arkinių santvarų, sujungtų geležiniais varžtais ir ketaus spyriais. Virš santvarų įrengtas lentų paklotas buvo pagrindas važiuojamajai daliai. Važiuojamoji dalis įrengta iš tašytų akmenų, paklotų ant 30 cm smėlio pagrindo. Tilto kraštuose buvo įrengti šaligatviai, dujiniai šviestuvai, dekoratyvūs turėklai. Viso tilto ketaus masė, be šviestuvų, turėklų ir varstomosios tilto dalies geležies, sudarė 7040 tonų!

Tilto atramos pagamintos iš granito, surišant blokelius hidrauliniu kalkių skiediniu. Tilto taurai turėjo lytlaužas. Patys taurai buvo įrengti ant medinių polių, įkaltų į gruntą apie 7 m. Kiekvieno tauro pamatui įkalta po 540 polių, kuriuos sukalė naudodami to meto naujausią techniką – dvi garines poliakales gautas iš JAV.

Neva vietomis buvo 12 m gylio, upės dugnas padengtas sąnašomis, todėl įrengti pamatus buvo ypatingai sunku. S. Kerbedis neturėjo jokių patarėjų, sudėtingiausius klausimus teko spręsti pačiam. Statant pirmąjį nuolatinį tiltą per Nevą nei Europoje, nei Amerikoje nebuvo inžinieriaus, kuris būtų taip giliai vykdęs tilto atramų statybą (7, p. 66–69).

Tilto per Nevą statyba truko 8-erius metus. Susipažinti su statybos procesu į Peterburgą atvažiuodavo užsienio inžinieriai, juos stebino darbų užmojai, sudėtingumas, S. Kerbedžio inžinerinė išmintis.S. Kerbedžio suprojektuotas ir pastatytas Blagoveščenski tiltas per Nevos upę 1850 metais

Išties, grunto sąlygos tilto trasoje pasirodė esančios statybai labai blogos, atlikti povandeninius darbus teko labai rizikingai, pavasarį ir rudenį papildomus sunkumus kėlė ledonešis. S. Kerbedžiui teko ištverti ir skleidžiamas paskalas, ministerijos vadovų keistenybes.

Pradėjus tilto statybą, pagarsėjęs Peterburgo juokdarys kunigaikštis Menšikovas visiems pasakojo, kad jis nuomoja butą ant Nevos kranto tam, kad pasigrožėtų, kaip upės vandenys nuneš Kerbedžio suprojektuotą tiltą.

Susisiekimo kelių ir viešųjų pastatų vyriausiasis valdytojas grafas P. Kleinmichelis buvo laikomas geru specialistu, tačiau grubus su pavaldiniais, priimdavo keistus sprendimus. Kai S. Kerbedis sukonstravo tobulesnę polių kalimo mašiną, su kuria darbas vyko daug greičiau, P. Kleinmichelis pareiškė S. Kerbedžiui griežtą papeikimą: kodėl jis neišrado tokios mašinos anksčiau ir padarė iždui didelių ir neplanuotų išlaidų (9, p. 1).

1850 m. lapkričio 21 d. įvyko iškilmingas nuolatinio tilto per Nevą atidarymas. Caras Nikalojus I atvyko su sūnumis ir visa šeima pėsčiomis ėjo į Vasiljevski salą. Tiltas carui padarė tokį didelį įspūdį, kad jis išbučiavo talentingąjį inžinierių S. Kerbedį.

Nevos tiltas buvo pavadintas Blagoveščenski vardu, istorijos tėkmėje pavadinimas keitėsi. 1936–1939 m. tiltas rekonstruotas: tarpatramiai perdengti plieninėmis nekarpytomis sijomis, varstomoji dalis padaryta gelžbetoninė, bet tilto atramos paliktos tos pačios, dar S. Kerbedžio projektuotos ir statytos. Išardytosios ketaus perdangos panaudotos Tverės (buv. Kalinino) miesto tilto per Volgą statybai.

Už nuolatinio tilto per Nevą projektą ir statybą Stanislovas Kerbedis buvo gausiai apdovanotas. Jam suteiktas generolo-majoro karinis laipsnis, apdovanotas šv. Vladimiro 3-iojo laipsnio ordinu, proginiu medaliu ir kt.

Bus daugiau


 

Literatūra


1. P. Juknevičius. Naudvaris ir Kerbedžiai. Panevėžys, 2005

2. Lietuvių enciklopedija. XV t. Lietuva. Vilnius, 1990

3. P. Pauliukonis. Lietuvos mokytojas amžių sūkuriuose. Aidai.us Apžvalga. Prieiga per internetą: http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=5449&Itemid=375 .Žiūrėta 02 10 2009

4. Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008

5. Ž. Petrauskaitė. Sankt Peterburgo menas – iš arti. Prieiga per internetą: http://kauno.dien.lt/dienorastis . Žiūrėta 24.09.2009

6. K. Раш. Дворяне пречистой одигитрии. Prieiga per internetą: http://www.zavtra.ru/cgi//veil//data/zavtra/02/424/51.html  Žiūrėta 02 10 2009

7. М. И. Воронин. M. M. Воронина. Станислав Валерианович Кербедз (1810–1899). Ленинград, 1982

8. Мосты каналов и рек Санкт–Петербург. Санкт–Петербург, 1994

9. Анекдоты об ученых. Из „Анекдоты Nr. 466 от 20.09.2008 Prieiga per internetą: http://www.abhoc.com/arc_an/2008_09/466 Žiūrėta 25 09 2009

10. Э. Стефанович. Один из первопроходцев. Prieiga per internetą: http://lit.lib.ru/s/stefanowich_e_a/text_0250.shtml Žiūrėta 25 09 2009

 



Iliustracijose:

 

Kerbedis profesinės karjeros pradžioje

S. Kerbedžio suprojektuotas ir pastatytas Blagoveščenski tiltas per Nevos upę 1850 metais