Naujas, svarus „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ tomas

Vytautas Žeimantas

Dėmesys lituanistikai

Dienos šviesą išvydo jau penkioliktasis Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomas. Jis prasideda nuo Mezo (Maso) upės, tekančios per Prancūziją, Belgiją ir Olandiją, o baigiasi garsia Žemaitijos bajorų Nagurskių gimine. Gyvenimas nestovi vietoje, todėl šiame tome randame I–XIV tomų papildymus, kuriuose – informatyvūs straipsniai apie naujai iškilusius žmones – popiežių Benediktą XVI, Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Vartydamas šį tomą prisiminiau pokalbį Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute (nuo 2010 m. sausio 1 d. Mokslo ir encik. leid. centras), kai išėjo pirmasis šios enciklopedijos tomas. Tada buvo šnekama, kad Visuotinė lietuvių enciklopedija bus didelės apimties iliustruotas mokslinis informacinis leidinys, pirmoji universali lietuviška enciklopedija po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pagrindinis dėmesys bus skiriamas Lietuvai ir lietuviams, lituanistikai bus skiriama 25–30 proc. leidinio apimties. Jei šie straipsniai būtų išleisti atskirai, susidarytų daugiau kaip keturi tomai. Buvo teigiama, kad enciklopediją sudarys 20 tomų, tačiau leidėjai, atrodo, jau suprato, kad, užsimojus tokiam fundamentaliam darbui, į gana siaurą 20-ies tomų formatą jau netilps. Tačiau pažadą didelį dėmesį skirti lituanistikai pildo su kaupu.

„Naujojoje enciklopedijoje daug vietos skiriame sovietmečiu draustai ir ignoruotai lituanistikai, – sako Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto direktoriaus pavaduotojas redakciniams darbams Antanas Račis. – Turiu omeny Lietuvos valstybingumą, Lietuvos katalikų bažnyčią, Lietuvos kariuomenės istoriją, antinacinį ir antisovietinį pasipriešinimą, lietuvių tautos genocidą, Mažosios Lietuvos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos valstybės istoriją, užsienio lietuvių gyvenimą, kultūrą, jų organizacijas ir Lietuvos išlaisvinimo reikalui skirtą patriotinę veiklą.“ Tai labai svarbi pozicija. Prisimenu, dar prieš porą dešimčių metų, pavyzdžiui, apie Mažąją Lietuvą buvo kalbama tik akademiniu lygiu. Liaudžiai apie ją žinoti nebuvo reikalo. Mokykliniuose vadovėliuose, kuriuos teko išmokti, apie tai faktiškai nebuvo rašoma. Tarsi ir nebuvo Mažosios Lietuvos, buvo tik Kaliningradskaja oblast. Juolab buvo iškraipoma tarpukario Lietuvos istorija, nutylima rezistencija, bažnyčios, užsienio lietuvių veikla, kt.

Moldavija, Mongolija, Mozambikas

Kaip ir ankstesniuose tomuose, penkioliktajame yra aprašyta nemažai užsienio valstybių. Moldavija viduramžiais buvo mūsų kaimynė, LDK siena su ja ėjo Dniestro upe, o kairiakrantė Moldavija priklausė LDK. Čia, po Žygimantui pralaimėto Pabaisko mūšio, porą metų prieglobstį rado Švitrigaila. O Vilniaus etmonas Janušas Radvila vedė Moldavijos valdovo dukterį Mariją Lupu. Lietuviai palaikė moldavus ir kovoje prieš turkus.

Iš naujausiųjų laikų įdomu tai, kad Moldavija pirmoji iš buvusių SSRS respublikų pripažino Lietuvos nepriklausomybę (1990 05 31). Lietuva Moldavijos atžvilgiu kažkodėl elgėsi pasyviai – jos nepriklausomybę pripažino tik beveik po 1,5 metų (1991 09 04).

2008 m. Moldavija į Lietuvą eksportavo prekių už 72,8 mln. litų, o importavo – tik už 14,7 mln. litų. Toks neigiamas užsienio prekybos balansas, manding, rodo ir prastą Lietuvos ambasados Moldavijoje veiklą, kuri Kišiniove pradėta jau nuo 2006 metų.

Mongolijai irgi skirta daug dėmesio. Man, kaip žurnalistui, ši šalis visų pirma prisimena dažnais jos partinio vado J. Cedenbalo vizitais į Lietuvą. Kodėl jis taip pamėgęs Lietuvą, nežinau, bet jį priimantiesiems rūpesčių buvo apstu. Ir ne dėl kokių nors didelių jo pageidavimų, o dėl besaikio girtavimo. Ryte nuo jo slėpdavo degtinę, bet iki pietų vis tiek sugebėdavo visiškai pasigerti. Dėl to „nuplaukdavo“ jo suplanuoti susitikimai, „nuplaukė“ ir mano planuotas interviu.

Mongolija spontaniškai vystosi. Dabar, palyginti su Cedenbalo valdžios laikais, gyventojų skaičius išaugo daugiau kaip du kartus. Santykiai su Lietuva, deja, menki. 2008 m. į Mongoliją eksportavome prekių tik už 7,3 mln. litų, importavome už juokingą sumą – 200 tūkst. litų.

Su Mozambiku Lietuva nedaug prekiauja. 2007 m. eksportavome prekių už 2,2 mln. litų, jie importavo lietuviškų prekių už 3,6 mln. litų.

Diplomatiniai santykiai su Mozambiku vystomi nuo 1994 metų Šios šalies sostinėje Maputu Lietuvos ambasados kol kas nėra, nors žmonės iš Lietuvos čia diplomatinę tarnybą ėjo. SSRS ambasadoriumi 1986–1991 m. čia dirbo liūdnai pagarsėjęs buvęs LKP CK II sekretorius, Lietuvos „generalgubernatorius“ Nikolajus Dybenka. Šioje ambasadoje dirbo ir buvęs Lietuvos SSR ministras pirmininkas Vytautas Sakalauskas, beje, atsisakęs Kremliaus ekstremistų siūlymo vadovauti Lietuvos kolaborantams, siekusiems užgniaužti mūsų laisvės siekį.

Enciklopedijos leidėjai nepamiršo ir mažų valstybių – skaitytojams pristato Mikroneziją ir Monaką. Tiesa, ten lietuvių pėdsakų nenurodo. Pėdsakų, atsižvelgiant į neramų lietuvių būdą, turbūt būta, tačiau ne tokių ryškių, kad į juos atkreiptų dėmesį enciklopedininkai.

Minskas, Miunchenas, Montevidėjas

Daug įdomių lituanistikos pėdsakų randame ir šiame tome patalpintų miestų aprašymuose. Antai Minske, kuris iki 1793 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, buvo ir yra daug lietuvių pėdsakų. Per Pirmąjį pasaulinį karą Minske veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius. Veikė ir kunigo V. Borisevičiaus įkurtas Lietuvių moksleivių šelpimo būrelis. 1917 m. mieste vyko Vakarų fronto lietuvių kareivių II suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie 6 tūkst. lietuvių karių. Minske įsigalėjus sovietams, valdžia, tiesa, turėdama savų interesų, nepamiršo lietuvių, vartojo lietuvių kalbą propagandiniams tikslams, leido bolševikinės krypties lietuviškus laikraščius, knygas. 1928–1937 m. Minsko radijas kartą per savaitę transliavo laidas lietuvių kalba.

Sugriuvus SSRS, 1992 m. tarp Lietuvos ir Baltarusijos atkurti diplomatiniai santykiai. Dabar Minsko centre, jaukiame pastate veikia Lietuvos ambasada. 1994 m. Minske įkurta Baltarusijos lietuvių bendruomenė, 1996 m. – sekmadieninė lietuvių mokykla.

Vokietijos mieste Miunchene nuo seno studijavo daug lietuvių. XIX a. čia mokėsi rašytojas kunigas A. Baranauskas, archeologas T. Daugirdas, skulptorius A. Jucaitis, XX a. pradžioje – tapytojai M. Dobužinskis, P. Kalpokas, ekonomistas V. Jurgutis, po Pirmojo pasaulinio karo – rašytojai V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, dailininkai V. Eidukevičius, J. Šileika, A. Zmuidzinavičius, kunigai P. Garmus, P. Penkauskas, kiti.

1922 m. Miunchene veikė lietuvių ateitininkų kuopa, prieš karą – Lietuvių sąjunga. Po karo lietuvių čia gyveno keli tūkstančiai. 1947 m. mokslo metus Miuncheno aukštosiose mokyklose pradėjo net 324 lietuviai studentai. Tarp dėstytojų irgi buvo lietuvių – inžinierius J. Gimbutas, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Čia pradėjo veikti lietuviškos mokyklos, veikė chorai, šokių rateliai. 1945–1949 m. Miunchene išleistos 48 lietuviškos knygos. Ėjo daug periodinės spaudos – Aidai, Mūsų gyvenimas, Naujasis gyvenimas, Sandora, net Sporto žinios. Iš Miuncheno buvo transliuojamos Amerikos balso ir Laisvės radijo laidos lietuvių kalba. Dabar čia atkurta šeštadieninė lietuvių mokykla.

Į Montevidėjų pirmieji lietuviai atvyko po Pirmojo pasaulinio karo. 1929 m. čia pradėjo veikti Urugvajaus lietuvių kultūros draugija, 1932 m. – J. Basanavičiaus lietuvių pradžios mokykla, Lietuvių klubas, kuris leido laikraštį Urugvajaus aidas, 1933 m. – lietuvių liaudies teatras. 1945–1975 m. Montevidėjuje veikė Lietuvių centras.

1946 m. Montevidėjuje įvyko Pietų Amerikos lietuvių pirmasis, 1963-aisiais – antrasis kongresai, 1961 m. – Pietų Amerikos lietuvių jaunimo sąskrydis, 1946–1975 m. per Montevidėjaus radiją sekmadieniais buvo transliuojamos lietuviškos laidos. 1950 m. kunigų J. Bružinsko ir V. Mikalausko iniciatyva Urugvajaus sostinėje įkurta lietuvių parapija, 1953 m. pastatyta bažnyčia. 1961 m. Montevidėjuje gyveno apie 7,5 tūkst. lietuvių, dabar – apie 2 tūkstančius.

Daug įdomios lituanistikos yra ir straipsniuose, skirtuose Monrealiui, Mogiliavui, Murmanskui ir tokiems mažiems miesteliams, kurie į šio tomo priedus pateko tik dėl to, kad ten būta daug lietuvių . Tai, pavyzdžiui, Vokietijos miesteliai Derferdenas, Merbekas, JAV – Ist Sent Luisas ir Kamdenas.

Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas

Šiame tome leidėjai gavo progą pristatyti ir savąjį Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutą. Tai 1997 m. įsteigta valstybinė mokslo leidybos įstaiga, susikūrusi dviejų leidyklų – Mokslo ir Valstybinės enciklopedijų – bazėje. Institutas iškėlė sau ir visai Lietuvai svarbius uždavinius. Jis rengia ir leidžia mokslo ir kultūros fundamentalius leidinius, kaupia ir sistemina enciklopedinę ir leksikografinę informaciją, vykdo mokslinės informacijos metodikos ir bibliografijos mokslinius tyrimus. Be to, vykdo valstybinės leidybos programas, rengia ir leidžia lietuvių ir kitomis kalbomis visuotines ir šakines enciklopedijas, lietuvių kalbos, dvikalbius ir terminų žodynus, vadovus ir žinynus; Lietuvos ir pasaulio kultūros, mokslo ir technikos paveldo veikalus, lietuvių raštijos ir etninės kultūros paminklus, mokslinę, techninę literatūrą, aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų vadovėlius, informacinius leidinius. Leidžia ir periodinį bendrinės kalbos žurnalą Gimtoji kalba.

Čia žvelgiama ir į ateitį – kaupiama informacinė bazė daugiatomiams enciklopediniams leidiniams, kuriama kompiuterinė mokslinės (enciklopedinės, leksikografinės) informacijos ir bibliografijos apdorojimo metodika.

Šiuo metu, be jau minėtos Visuotinės lietuvių enciklopedijos, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras gali pradžiuginti specialistus tokiomis šakinėmis enciklopedijomis kaip Lietuvių kalbos, Chemijos, Muzikos, Technikos, Žemės ūkio.

Įdomus sumanymas leisti tritomę enciklopediją Lietuva, kurios pirmasis tomas jau sulaukė palankių visuomenės atsiliepimų.

Gerų žodžių vertas ir Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidimas. Skaitytojus pasiekė paskutinis, ketvirtasis šios regioninės enciklopedijos tomas. Sėkmingas šio projekto užbaigimas gal paskatins instituto kolektyvą pažvelgti ir į kitus Lietuvos regionus, galbūt ir į didžiuosius miestus. Čia enciklopedijų leidėjų lauktų dar daug neartų dirvonų.

Gražiai įsibėgėja ir sumanyta knygų serija moksleiviams apie Lietuvą, išleista vertingų visuomenės, gamtos ir technikos mokslų monografijų, filologinių ir terminų žodynų, aukštųjų mokyklų vadovėlių, mokslo populiarinimo knygų – visko, be ko negali funkcionuoti nė viena aukštos civilizacijos tautinė valstybė.

Skatintinos ir Leidybos centro pastangos populiarinti Lietuvą, lietuvių kultūrą per esperanto kalbą. Ši kalba plečiasi, knygą esperanto kalba vienodai supranta ir japonas, ir brazilas, ir kitoje šalyje gyvenantis esperantininkas. Neseniai pradėtos leisti knygos ir anglų, rusų bei vokiečių kalbomis. Jos skirtos užsienio skaitytojams, kurie domisi Lietuvos praeitimi, tautos kilme, kultūra, istorija.

Gerai, kad Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras kiekvienais metais dalyvauja Vilniaus knygų mugėje, rengiamoje LITEXPO parodų rūmuose, taip pat Frankfurto, Varšuvos, Maskvos, Geteborgo, Minsko ir kitose knygų mugėse. Tokie tarptautiniai ryšiai dabar yra būtini.

Džiugu, kad Centras aktyviai bendradarbiauja su Mokslų akademija, Lietuvos universitetais, mokslo tiriamaisiais institutais, kultūros ir švietimo įstaigomis, todėl instituto leidiniai pasižymi aukšta kokybe ir profesionaliai parengtu turiniu.

Triūsia darbštus kolektyvas

Visuotinės lietuvių enciklopedijos mokslinėje redakcinėje taryboje, išleidusioje 15-ąjį tomą – žinomiausi ir iškiliausi šalies mokslininkai. Jos prezidentas – akad. Zenonas Rokus Rudzikas, pirmininkas – prof. Stasys Vaitiekūnas, jo pavaduotojas – akad. Antanas Buračas.

Naująją enciklopediją rengia apie 50 Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro darbuotojų ir apie 1000 autorių. Beveik pusė darbuotojų turi didesnę nei 25 metų enciklopedijų leidimo patirtį.

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktoriaus pavaduotojas redakciniams darbams Antanas Račis enciklopedijas leidžia jau beveik 40 metų. Panašų stažą turi ir Biologijos ir medicinos mokslų redakcijos vedėja Danutė Rimšienė, Geografijos ir geologijos mokslų redakcijos vyresniosios mokslinės redaktorės Faina Ylevičienė ir Pranciška Tuomaitė, Istorijos redakcijos vyresnysis mokslinis redaktorius dr. Algirdas Matulevičius, Menotyros redakcijos vyresnioji mokslinė redaktorė Birutė Žalalienė, Tiksliųjų ir technologijos mokslų redakcijos vyresnioji mokslinė redaktorė Ramutė Kavaliauskaitė, kiti instituto darbuotojai.

Palinkėkime mūsų enciklopedininkams sėkmės jų nelengvame ir labai reikalingame darbe.

Tarptautinėje knygų mugėje „Litexpo“ parodų rūmuose „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ turėjo didelę paklausą tarp skaitytojų. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro darbuotojos: Mokyklinių ir mokslinių leidinių redakcijos vedėja Irena Stankevičienė, vadybininkė Inga Zaurakaitė ir Komercijos skyriaus vedėja Gražina Zaščižinskienė bendrauja su enciklopedijos skaitytojais