Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Pradžia 2009 m. Nr. 15

Sandėris su raudonuoju velniu jam buvo neįmanomas

Gal džiaugėsi mokančiu klausytis pašnekovu, o gal jausdamas, kad jam labai nedaug atseikėta gyventi, V. Valatka atviravo Bernardui, kalbėdamas įvairiausiomis temomis: apie miškinius ir girinius, apie Mačernį, savo pirmtaką Telšių Alkos muziejaus įkūrėją ir pirmąjį direktorių poetą Praną Genį (1902–1952). Telšiuose jis 1931 m. įsteigė Žemaičių senovės mėgėjų draugiją Alka, kuri veikė iki lemtingų 1940 metų, 1932 m. – Alkos muziejų. 1934–1935 m. surengė kompleksinę ekspediciją į Drobūkščių kaimą, iš kurio į Alkos muziejų atgabeno penkis vežimus eksponatų. Buvo tikra Telšių kultūrinio gyvenimo siela. Naciams užėmus Lietuvą P. Genys vežiojo vertingiausius Telšių Alkos muziejaus eksponatus ir slapstė pas kaimų gyventojus. Siekė apsaugoti, kad naciai nekonfiskuotų ir neišvežtų. Vėliau visi tie eksponatai sugrįžo į muziejų. O juk po sunkios ligos iškamuotas P. Genys nevaldė abiejų kojų, jokie gydymai nepadėjo.

Dar prieškariu šis energingas visuomenininkas, kultūros veikėjas ir poetas tvirtino parašęs 5000 eilėraščių, o spėjo išleisti tris poezijos knygas: Džiugo varpai (1929), Atnašavimai (1935) ir Rūpintojėliai (1941). Spaudoje 1944 m. šmėkštelėjo žinutė apie netrukus pasirodysiančią naują poezijos knygą Saulėgrąžai, kurioje turėjo pasirodyti Rainių poema, skirta šiurpiai tragedijai Rainių miškelyje 1941 m. birželį. Rinkinys nepasirodė, rankraštis dingo be pėdsakų.

Užėjus sovietams kaip Vydūno pasekėjas ir patriotas P. Genys neilgai dirbo muziejaus direktoriaus pareigose,nes jo pažiūros iš esmės kirtosi su naujos santvarkos reikalavimais. 1945 m. P. Genys buvo pašalintas iš savo įkurtojo muziejaus Alka direktoriaus pareigų, jam įsakyta per 48 valandas apleisti Telšius. 1945 m. gegužės 1 d. muziejaus direktoriumi buvo paskirtas poetas, pedagogas, visuomenės veikėjas ir knygų leidėjas Butkų Juzė (1893–1947), kuriam muziejuje teko įrenginėti tarybiniam gyvenimui pavaizduoti skirtą skyrių. Butkų Juzė netrukus mirė dėl kepenų ligos.

P. Genys apsigyveno Plungėje ir toliau rašė eilėraščius, bet niekam nerodė. Nuolat jautė virš savęs pakibusią grėsmę. Tiesa, jam buvo pasiūlyta mainais už būsimą gerą darbą rašyti eilėraščius „nauja dvasia“. Vydūno sekėjui toks sandėris buvo svetimas. Nesutiko parduoti velniui dūšios, bet velnias pats atėjo. 1951 m. P. Genys buvo suimtas, apkaltintas antitarybine veikla. Užkliuvo poezijos knyga Rūpintojėliai ir laikraštyje Žemaičių žemė 1943 m. išspausdinta poemėlė Rainiai. Buvo siejamas ir su karo metais pasirodžiusia knygele Žemaičių kankiniai. Abiejų kojų nevaldęs P. Genys buvo nuteistas kalėti 25 metus, išvežtas į Macikų stovyklą Šilutės rajone, kur neaiškiomis aplinkybėmis 1952 m. mirė.

Suvedė Donelaitis

Donelaitis Bernardą suvedė su etnografe habilituota daktare Angele, Vyšniauskaite (1919–2006). Ji rašė ir tuos dalykus, kurie siejosi su Donelaičio gyvenamąja aplinka ir jo laikais. Leisdamas knygą Donelaitis ir mes Bernardas susipažino su iškilia mokslininke ir kuo toliau, tuo labiau stiprėjo jų draugystė. Mat Bernardui visi zanavykai jau savaime yra draugai, o A. Vyšniauskaitė juk zanavykė. Tiesa, gimusi Kapsuose, Skriaudžiuose, o užaugusi Zanavykuose, mokėsi Sintautų pradinėje mokykloje, Šakių Žiburio ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijose. 1939 m. literatūrą pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, kurį perkėlus į Lietuvai sugrąžintą Vilnių, mokslus tęsė jau Lietuvos sostinėje.

Vilniuje mokslininkė gyveno Tverečiaus gatvėje, netoli, Žirgo gatvėje gyveno ir Bernardo sūnus, tad lankydamas sūnų apsilankydavo ir pas Vyšniauskaitę. Žinoma, jeigu pasitenkintume tik šia informacija, būtume labai neteisingi lietuvių tradicinės kultūros tyrinėtojos atžvilgiu. Priminsime, kad 1943 m. kovo 17 d. vokiečiai uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas, bet jos ir toliau darbą tęsė nelegaliai. A. Vyšniauskaitės diplominio darbo vadovas buvo Vincas Mykolaitis-Putinas, diplominis darbas Gamtos pradai V. Krėvės kūryboje buvo sėkmingai apgintas ir A. Vyšniauskaitei išduotas Vytauto Didžiojo universiteto baigimo diplomas. Tačiau sovietmečiu karo metų diplomai nebuvo pripažinti, A. Vyšniauskaitei teko perlaikyti kone 40 disciplinų egzaminus, taip pat ir valstybinius. 1955 m. Maskvoje apgynė mokslų kandidato disertaciją, jos vadovu buvo profesorius P. Kušneris. A. Vyšniauskaitė tapo antrąja po V. Miliaus etnologe, kuri šios srities mokslinį laipsnį įgijo sovietmečiu.

1948–1993 m. dirbdama Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriuje tapo 11 monografijų autore ar bendraautore, parašė per 700 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių, vadovavo keliolikai disertantų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę A. Vyšniauskaitė apgynė habilitacinį darbą iš linininkystės papročių ir inventoriaus tyrinėjimų.

Sunku rasti etninės srities mokslo, kultūros ar visuomeninės veiklos barą, kuriame nesireiškė žymioji mokslininkė. Buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikė, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė, Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo narė ir ekspertė, Vilniaus miesto savivaldybės Pavadinimų suteikimo komisijos narė. Nepakeičiama Kraštotyros, Lietuvai pagražinti, Tėviškės pažinimo, Ethos draugijų narė. Lietuvos valstybės įvertinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.