MOKSLASplius.lt

Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Kaip galima pamiršti, kad A. Vyšniauskaitė viena pirmųjų pakėlė balsą prieš buvusio Vilniaus krašto lenkinimą, lietuviškų mokyklų uždarinėjimą. Argumentavo kartu su Vaciu Miliumi bei Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojų etnografinių ekspedicijų metu surinktąja medžiaga. Atitinkamas raštas buvo įteiktas tuomečiam Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentui Juozui Žiugždai, pastarasis duomenis perdavė švietimo ministrui Mečislovui Gedvilui. Tais duomenimis pasinaudojo rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis.

Nuo 1944 m. rudens iki 1947 m. Lietuvoje buvo 150 lenkiškų mokyklų. Repatrijavus lenkams į Lenkiją Lietuvoje prasidėjo kova prieš lietuviškąjį „buržuazinį nacionalizmą“. Kuo pasireiškė? Lietuvoje buvo padvigubintas lenkiškų mokyklų skaičius: 1947 m. rudenį Lietuvoje jau veikė 255 lenkiškos mokyklos ar klasės, o jose mokėsi 25 451 mokinys – taip teigiama lenkų kalba išleistoje Vilniaus enciklopedijoje (Wileńska encyklopedia.1939–2005. Opracowal Mieczyslaw Jackiewicz. Wydanie I. Warszawa: Ex libris. Galeria Polskiej Książki Sp. 20.0. 2007, 578 p.). Lenkiškomis buvo verčiamos ir kai kurios lietuviškos mokyklos. Profesorė Angelė Vyšniauskaitė

A. Vyšniauskaitės, V. Miliaus, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinių bendradarbių surinktais duomenimis apie nepagrįstą lietuviškų mokyklų uždarinėjimą Vilniaus krašte pasinaudojo rašytojas A. Žukauskas-Vienuolis. Jis pradėjo rinkti parašus dėl Vilniaus krašto lenkinimo, lietuviškų mokyklų uždarinėjimo. 1956 m. lapkričio 4 d. LSSR ministrui pirmininkui Motiejui Šumauskui įteiktąjį raštą pasirašė rašytojai A. Žukauskas-Vienuolis ir Vincas Mykolaitis-Putinas, dailininkas prof. Antanas Gudaitis, kompozitorius prof. Balys Dvarionas, dainininkas prof. Kipras Petrauskas, rašytoja Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, skulptorius prof. Petras Aleksandravičius, rašytojas, buvęs Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys-Šiaulėniškis, dailininkas Petras Rimša. 1956 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje visą Lietuvą sudrebinusią kaltinamąją kalbą dėl Vilnijos lenkinimo pasakė deputatas A. Žukauskas-Vienuolis.

Lieka priminti, kad 1988 m. labai panašų laišką LKP CK antrajam sekretoriui Lionginui Šepečiui pasirašė atkurtos Vilnijos draugijos valdybos nariai.

Mainais už sūnų


Kai nuvažiuodavo į Platelius, Bernardas pirmiausia nueidavo pas Platelių jachtklubo įkūrėją Stasį Žukauską, lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio-Žukausko sūnų. Buvo bičiuliai.

Stasys Žukauskas buvo ištremtas 1941 m. birželio 14 d. kartu su pirmąja tremties iš Lietuvos banga. S. Žukauskas priklausė Lietuvos buriuotojų sąjungai. Vadinasi, darbo liaudies ir nenugalimosios Sovietų Sąjungos priešas. Nebūtas kaltes išpirkti buvo ištremtas į amžino įšalo žemę. 1944 m. nelaukdama brolį ištikusio likimo į Vakarus pasitraukė jo sesuo Laima su vyru.

Tai dėl savo sūnaus Stasio A. Vienuolis parašė romaną Puodžiūnkiemis. Toli gražu ne iš geriausių rašytojo romanų. Kai buvo parašytas, valdžia grąžino rašytojo sūnų iš Sibiro tremties. Kaip matome, bent jau taikomąją funkciją romanas atliko.

Nepaisant to, kad sūnus buvo ištremtas, o dukra pasitraukusi į Vakarus, lietuvių literatūros klasikas A. Vienuolis 1947–1957 m. buvo renkamas į LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatus, nes sovietų valdžiai reikėjo autoritetų, kultūros darbuotojų. Būdamas deputatu rašytojas rūpinosi Anykščiuose pastatyti vidurinę mokyklą, parvežti iš Zakopanės rašytojo Jono Biliūno palaikus ir perlaidoti Anykščiuose. O Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje Vienuolis savo lėšomis pastatė vyskupo Antano Baranausko biustą. Kai vietinė valdžia tokiam rašytojo sumanymui paprieštaravo ir jam siūlė skulptoriaus Henriko Rudzinsko 1957 m. iš granito iškaltą Antano Baranausko biustą statyti viename Anykščių miesto skverų, tai rašytojas atsakė: „Vyskupui artimiausia vieta buvo bažnyčia, todėl ir jo biustas turi stovėti ne kur kitur, bet bažnyčioje. Kaip matėme, rašytojui užteko principingumo ir pilietinės drąsos užsistoti ir lenkinamą Vilniją.

Motinos akys


Su Pauliumi Dreviniu Bernardas važiuoja į Vytauto Mačernio (1921–1944) 50-ųjų gimimo metinių paminėjimą. Prisikalbino Drevinį ne vien kaip poetą, bet ir kaip šeimos draugą, mat Bernardo žmonos Antaninos mama buvo Drevinskaitė – Pauliaus Drevinio tėvui pusseserė.

Į V. Mačernio minėjimą atvažiavo Eugenijus Matuzevičius, Vytautas Kubilius, Laimonas Noreika ir kiti Mačernio draugai. Reikia fotografuotis, o Paulius Drevinis atvažiavo be kaklaraiščio. Visi garbingi svečiai su kaklaraiščiais, o Drevinis – be. Netvarka, juk renginys oficialus, nuotraukos atsidurs spaudoje, o poetas Drevinis išsiskirs kaip žengiantis ne į koją. Teko Bernardui savo kaklaraištį paskolinti. Taip jis su Bernardo „šlipsu“ ir nufotografuotas.

Gaila, bet jau nebėra kitų to minėjimo dalyvių – E. Matuzevičiaus, V. Kubiliaus ir L. Noreikos. Nuotraukose išliks. E. Matuzevičius eina į kalnelį, kur palaidotas V. Mačernis. Ten ant kalnelio nufotografuota ir poeto motina, sėdinti prie sūnaus antkapio. Žodžiai nereikalingi, viską pasako motinos akys. Du sūnūs žuvo, vyresnysis Vladas miške kaip partizanas, motina su kitais vaikais buvo išvežti kasti Belomor kanalo.

Vytautas Mačernis vadinamas kone paskutiniu išties dideliu Lietuvos poetu, kuris taip ir nepakluso atneštinėms privalomoms nuostatoms. Žemės darbai jo netraukė, traukė knygos. Anoks privalumas Šarnelės kaimo vaikui Plungės rajone, bent jau vietos žmonių akyse. Laimei, vaikinas galėjo mokytis Telšių gimnazijoje, o baigęs studijavo Kaune, vėliau Vilniuje. Buvo ateitininkų išugdytos kartos daug žadantis poetas, Vinco Mykolaičio-Putino studentas. Svajojo studijas tęsti Sorbonoje. Universitetą naciams uždarius grįžo į Šarnelę, kur toliau mokėsi, rašė eilėraščius ir rengėsi ateities studijoms – karas juk nesitęs amžinai. Mokėjo vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų kalbas, tikėjosi išmokti ir hebrajų. Poeto pašaukimą suvokė kaip tautos vedlio misiją ir tokia savivoka tarsi pratęsė maironišką tradiciją. Nuolat ieškantis ir nerandantis atramos nei filosofijoje, nei religijoje, giliai jaučiantis būties absurdiškumą, bando gilintis į save, juk žmoguje turi glūdėti vidinės jėgos formulė, tik reikia ją rasti. Egzistencialistas? Tikriausiai, jei taip mėgstame viską dėlioti į lentynėles.

Paskutinį eilėraštį parašė tris dienas prieš mirtį – 1944 m. spalio 4-ąją. Ties Seda iššauto iš tanko artilerijos sviedinio atsitiktinė skeveldra spalio 7 dieną Žemaičių Kalvarijoje nutraukė poeto gyvybę. Artėjo frontas, žuvusiojo poeto kūno neįstengta nuvežti į kapines, taip ir palaidotas kalnelyje. Tik nuo 1970 m. V. Mačernio poeziją buvo leista publikuoti.

Motinos akys buvo geriausia tos dienos nuotrauka. Gal ir ne vien tos dienos. O fotografuota ji per „plyšį“ tarp dviejų stovinčių žmonių.

Tas lietuviškas vaišingumas ir kerštingumas


Ponia Antanina vis pabara Bernardą, kad jis prisimena visokias gyvenimo smulkmenas, o apie Cedenbalą nepasakoja. Bernardas kratosi Cedenbalo kaip kokio nelabojo, matyt, tiek pripasakojęs, kad pačiam pabodo kartotis. Todėl žmonai teisinasi, kad kai kurių istorijų jau neprisimena. Bendromis pastangomis kai ką pavyko atkurti.

Buvęs Mongolijos Liaudies Respublikos premjeras ir šios šalies kompartijos generalinis sekretorius Jumžagijnas Cedenbalas (1916–1991) Klaipėdoje lankėsi 1972 metais. Buvo priimtas kaip užsienio valstybės vadovas, gyveno prašmatniuose apartamentuose. Cedenbalui Klaipėdoje taip patiko, jis visai neskubėjo išvažiuoti ir dėl to sukėlė didelį rūpestį vietos ir respublikos valdžiai. Jau net ir Maskva ėmė nerimauti: ką jūs ten veikiate su Cedenbalu, draugiškoji Mongolija laukia nesulaukia savo lyderio, darbai stovi. Elžbieta Mačernienė prisėdusi ant savo sūnaus poeto Vytauto Mačernio kapo

Bernardui teko Cedenbalą fotografuoti, o panašių istorijų yra nutikę ne tik su Cedenbalu.

Vienas Klaipėdos kraštotyrininkas ir istorikas, dabar jau gyvenantis kitame mieste, kas penkeri metai į Kretingą sukviesdavo gimines ir artimuosius tų sovietinių pasieniečių, kurie 1941 m. birželio 22 d. kovėsi su karą prieš Sovietų Sąjungą pradėjusios Vokietijos kariuomene. Žuvusiųjų pasieniečių giminės suvažiuodavo iš visų plačiosios Rusijos pasviečių. Juos čia labai šiltai priimdavo vietos valdžia, rengdavo iškylas ir iškilmingus priėmimus. Būtina tvarka buvo rengiama išvyka į universalinę parduotuvę, nes to reikalavo svečiai, bet ne į bendras prekybos sales, o tiesiai į sandėlį. Atvykėliai iš plačiosios tėvynės Kretingoje pamatydavo pirmuosius komunizmo daigus, apie kuriuos taip daug buvo rašoma spaudoje ir kurių vis nepavykdavo išvysti gyvenime.

Atvykėliams taip patikdavo Lietuvoje, kad jie tiesiog pamiršdavo pagrindinę svečio priedermę – paviešėjęs nepamiršk išvažiuoti. Kiti ne tik pamiršdavo, bet visais įmanomais ir neįmanomais būdais terorizuodavo vietos valdžią, mėgindami įsikurti svetingoje ir vaišingoje Lietuvoje. To vietos valdžia labiausiai bijojo, nes ne viena šeima iš Rusijos tokiu būdu persikraustydavo į Lietuvą.

Paprastai į tuos renginius su atvykėliais būdavo kviečiamas ir Bernardas, kuris turėjo juos fotografuoti ir rūpintis nuotraukomis. Bet kadangi atvykėliai Lietuvoje jau buvo įjunkę gyventi komunizmo sąlygomis, kur viskas nemokamai, Bernardas patyrė nemenką materialinį nuostolį, nes jam nei už darbą, nei už fotomedžiagą niekas nemokėjo – viskas iš fotografo kišenės. Bernardo kaip visuomenininko entuziazmas išblėso, nespėjęs įsiliepsnoti. Kitus kartus kviestas jau nebeatvyko. LKP CK pasiekia skundas: ELTA fotokorespondentas Aleknavičius ignoruoja reikšmingą politinį renginį – susitikimus su 1941 m. tarybinių pasieniečių, kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę, giminėmis...

Iš LKP CK skundas nukeliavo ant ELTA direktoriaus pavaduotojo Balio Bučelio stalo. Šis pasikviečia Bernardą ir prašo: „Bernardai, nuvažiuok, nufotografuok tas pasieniečių gimines“.

Laikams keičiantis skundo teikėjas tapo vos ne Sąjūdžio idėjų skleidėjas, yra Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos narys. Gal jau ir pats neprisimena, kaip anoje santvarkoje norėjo rašyti knygą apie didvyriškas pasieniečių kovas ir žadėjo eiti pas LKP CK pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių, su kuriuo norėjo derinti tą „projektą“. Juo labiau neprisimena ir į CK rašytų savo skundų. Laikas savaip keičia kai kurių žmonių atmintį.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas

 



Nuotraukose:

 

Telšių „Alkos“ muziejaus įkūrėjo Prano Genio ekslibrisas „Rūpintojėliai“

Archeologas Vitas Valatka

Profesorė Angelė Vyšniauskaitė

Elžbieta Mačernienė prisėdusi ant savo sūnaus poeto Vytauto Mačernio kapo