Nuo švento ąžuolo viršūnės – į laiką, žmones ir kultūrą

Ieškant kultūros gyvybės šaknies

I. Lukšaitės kolega institute nuo 1981 metų Edmundas Rimša, heraldikos žinovas, net ir viename darbo kambaryje sėdėję kartu, apie bendradarbę sako: „Ingė nuostabus žmogus. Patarimais, dvasia, mokslinėm idėjom tai žmogus, iš kurio galima semtis. Ji daugelį idėjų generuoja, dauguma jos sugalvotų darbų vienaip ar kitaip įgyvendinami“.

O kad tai ne vien šventiniai žodžiai, bet tikrai taip ir yra, patvirtino pati Ingė Lukšaitė, visus atėjusius jos sveikinti ir pasiklausyti apdovanojusi turininga paskaita. Jos esmę būtų galima nusakyti keliais klausiamaisiais sakiniais: kas vyksta su konkrečios visuomenės kultūra tam tikrame apibrėžtame laike, kaip ji gali ištverti laiką, išlaiko savo pavidalus, būvius? Kada ta kultūra keisdamasi žlunga, subyra, žūva, dingsta? Kokios sąlygos ją suardo ir kokios jos gyvastį palaiko?

Klausimai pakankamai sudėtingi, priešokiais jų neišriši, tad jubiliatė pasitelkė paveikslėlį iš Mato Pretorijaus veikalo. XVII a. pabaigos Mažosios Lietuvos, o gal Žemaičių pakraščio žmogelis lipa į labai storą ir aukštai išsikerojusį šventą Ragainės ąžuolą. Kadangi ąžuolas labai aukštas, žmogelis pasidėjęs eglės kamieną mėgina pasiekti ąžuolo šaką ir toliau į aukštybę ropštis. Ta šaka stebuklinga, per ją perlipęs žmogus visokius dalykus sužino. Tai štai Ingė siūlo visiems pabūti to žmogučio vietoje. Tegu ir su naginėmis, bet žmogutis ilgais plaukais, vadinasi, laisvas žmogus, jam niekas negali liepti jų nusikirpti. Kartu su tuo žmogeliu pamėginkime užsikeberioti į ąžuolo viršūnę, gal pavyks suvokti, kas istoriniame laike vyksta su konkrečia kultūra, kaip ji kinta ir kokios sąlygos ją palaiko, padeda išlikti.

Visiems ant to Ragainės ąžuolo užsiropšti prireiktų per daug brangaus laiko, o jo mūsų laikų žmonėms labiausiai stinga, todėl pasikliaukime Inge Lukšaite, kuri per 42 darbo Lietuvos istorijos institute, o ypač tyrinėdama senuosius šaltinius, kuriuose ir glūdi užrašytoji mūsų protėvių patirtis, ant to švento ąžuolo stebuklingosios šakos, matyt, ne kartą yra pabuvojusi. Todėl ir mums gali daug svarbaus pasakyti. Taigi kas vyksta su kultūra, tiek su konkrečios visuomenės, tautos, tiek apskritai su bet kokia kultūra?

Tarkime, kultūra nesikeičia, išlieka stabili, tvarių formų. Būtent taip ir atsitiko su daugeliu Afrikos ir Australijos, Šiaurės tautelių kultūromis, kurios taip ir liko užsikonservavusios, negyvybingos, realiame gyvenime faktiškai mirusios. Egipte poilsiaujančius europiečius kelionių kompanijos nuveža į beduinų gyvenvietes dykumoje, surengiami beduinų atlikėjų koncertai, bet tai mažai ką bendra turi su tikrąja tos bendruomenės kultūra, veikiau kultūros turistams skirtas pakaitalas, butaforija, kultūros vaidinimas. Tai praeitin nuėjusios, žlugusios kultūros vargani ženklai. Konservatizmas, uždarumas neužtikrina kultūros gyvybingumo, taigi ir išlikimo.

I. Lukšaitė siūlo panagrinėti priešingą vyksmą – kultūros modernizaciją, nuolatinę kaitą. Ar šitai užtikrins konkrečios kultūros tvarumą, taps savosios kultūros garantu? Gyvenimas rodo, kad ir šis kelias veda į kultūros nykimą, ištirpimą svetimose įtakose ir galop perėmimą stipresnės, aktyvesnės kultūros.

Vadinasi, reikia pamėginti suvokti, kur glūdi kultūros gyvybės šaknis, kaip kultūra kinta, prisitaiko prie naujų sąlygų ir kurioje vietoje esame toje kaitos grandinėje. Kad šios pastangos būtų vaisingos, pasiduokime savo vedlei virtualioje kelionėje Ragainės švento ąžuolo šakomis. Ant vienos šakelės jaukiau įsitaisius tinka panagrinėti teisingumą tokios tezės: laikykimės tradicijos ir kultūra išliks.

Ar turi amžių tradicija?

Jeigu lietuviškajai kultūrai taikysime tokį reikalavimą, turėsime kelti papildomą klausimą: kokią tradiciją turime mintyje? XIX a. lietuviško kaimo kultūra šiandien mums yra tradicija, tačiau ar daug bendro ji turi kad ir su Mindaugo laikų Lietuvos kultūra? Ir kas pasakys, kiek tos dar senesnių laikų tradicijos būta XIII a., apskritai kaip ta tradicija buvo suvokiama. Logiškas I. Lukšaitės klausimas: ar turi amžių tradicija? Matyt, galima kalbėti apie konkrečios tradicijos amžių, jeigu pasirinksime konkretų istorinį laiką ir įvertinsime, kas mus pasiekė iš to laiko. Veikiausiai rastume to paveldo ženklų ir pėdaskų, bet neišvengiamai būsime priversti pripažinti, kad tradicija kaip ir kultūra kinta, nėra duota ta pati ir visiems laikams. Lyg ir sutarėme, kad nesikeičianti, gyvenanti vien archaika, nepriimanti pokyčių kultūra pasmerkta myriop. Kas gi vyksta su kultūra, kai ji kinta, o kisti ji turi, jeigu tai gyvybinga kultūra? Ko gero, esminis klausimas, į kurį atsakius galėsime priartėti prie kultūros gyvybės šaknies.

I. Lukšaitė kiekvieną konkrečią kultūrą siūlo suskaidyti į atskiras dedamąsias. Mobiliosios kultūros nešėjai visuomenėje lengvai priima naujoves arba patys tas naujoves kuria. Kita dedamoji – paveldėtosios kultūros klodas, kuris esti labai stabilus ir archajiškas. Gal šių dviejų dedamųjų dermė ir galėtų būti pavadinta tos konkrečios kultūros šerdimi, jos savastimi?

Prelegentė priminė, ką pastebėjo vokiečių etnologai ir antropologai, nagrinėdami ir vertindami savo tautos kultūrą. Paaiškėjo, kad pačių vokiečių kultūroje per kelis šimtus metų sukurtų visuomenės išlaikymui būtinų naujovių kiekis nesiekia nė dešimtadalio tarp visų toje kultūroje per tą laiką atsiradusių naujovių. Tai vis kitų kultūrų įtakos, nes jokia kultūra nėra izoliuota savyje. O juk kalbama ne apie bet kokią, bet labai seną ir labai stiprią vokiečių kultūrą, žinomą kaip savitą jau nuo XIII amžiaus. Ir vis dėlto toje vokiečių kultūroje net 90 proc. naujovių yra atneštinės, sąveikos su kitomis kultūromis išdava.

Ką tada tektų pasakyti apie tokios tautos kaip lietuvių kultūrą? Kol mūsų etnologai su antropologais tyli, tokių tyrimų nedaro, paklausykime, ką sako I. Lukšaitė: lietuvių kultūroje kitų sąveikaujančių kultūrų dalis – labai didelė. Galima teigti, kad lietuvių kultūrą nuolat atakavo kitos kultūros, palikdavusios įvairaus gylio pėdsakus, o XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje tos atakos įgijo tiesiog neįtikėtiną jėgą ir ligi šiol nematytą mastą.

Kaip tos svetimos kultūros įtakos priimamos, perdirbamos ir įsisavinamos mūsų, kaip ir bet kurioje kitoje kultūroje, kalbėsime kitoje rašinio dalyje.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas