Įamžinta Mažoji Lietuva ir jos žmonės

2009 m. pačioje pabaigoje pasirodė Mažosios Lietuvos enciklopedijos IV tomas (R–Ž raidžių straipsniai), juo užbaigtas didžiulės aprėpties darbas – įamžintas istorinis lietuvių etnokultūrinis regionas, kuriam prigijęs Mažosios Lietuvos vardas. Pradedant nuo Klaipėdos šiaurėje iki Galdapės pietuose, nuo Labguvos vakaruose iki Didžiosios Lietuvos sienos rytuose. Visa tai lietuvininkų gyvenamos istorinės Nadruvos, Skalvos ir Pilsoto žemės. Užgriebtos ir gretimos sritys, kuriose lietuvininkų gyventa senesniais laikais – Prūsos šiaurės vakarinė dalis Tvanksta, kurią sudaro Semba, Notanga, šiaurinės Bartos ir Varmės dalys. Šis savitos kultūros ir klestintis kraštas buvo beveik visiškai suniokotas 1944 m. Rytprūsiuose vykstant mūšiams, o kas atlaikė karo viesulus, buvo pribaigta ir visiškai suniokota pokario metais.

Mažosios Lietuvos enciklopedija – pirmas tokio plataus užmojo darbas Lietuvoje. Panašaus profilio leidinys apie Rytprūsius išleistas 1980 m. Vokietijoje (G. Hermanowski „Ostpreußen-Lexikon“). XX a. vyko priešingi procesai: nacistinio režimo laikais krašto nevokišką istorinę prigimtį bylojantys reliktai ir faktai dėl ideologinių priežasčių buvo nutylimi, neretai iškraipomi. Sovietų Sąjungos administravimo laikais šį kraštą siekta visiškai „nuprūsinti“, praktiškai suniveliuoti, sunaikinant bet kokį jo savitumą ir buvusį išskirtinumą. Visa tai, kas kirtosi su šiais vandališkais siekiais, buvo užslaptinta, uždrausta ir griežčiausiai cenzūruojama. Tik nukritus „geležinei uždangai“ ir žlugus sovietiniam režimui atsirado didesnės galimybės istorinę Mažąją Lietuvą tyrinėti, o šių tyrinėjimų išdavą šiandien turime Mažosios Lietuvos enciklopedijos keturių tomų pavidalu.

Šį išskirtinį projektą įgyvendinti pavyko sutelktomis išeivijos ir nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos daugybės žmonių pastangomis. Įvairiausiomis progomis bus galima vardyti atskirų tomų ir straipsnių redaktorius, konsultantus, autorius. Būtina įvardyti ir svarbiausias institucijas, mokslo įstaigas, kurios rengiant Enciklopediją leido nemokamai naudotis savo archyvais, bibliotekomis. Tai Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia, Lietuvininkų bendrija Mažoji Lietuva, Klaipėdos vokiečių bendrija, Simono Dacho namai Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos ir Šilutės muziejai, pagaliau Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkų pajėgos. Vis dėlto svarbiausio dar nepasakėme: be Pasaulio Mažosios Lietuvos fondo (Kanada, JAV) ir jo buvusio vadovo lietuvių kalbininko prof. dr. Viliaus Pėteraičio (1914–2008) iniciatyvos ir organizacinio darbo, Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto (nuo 2010 m. sausio 1 d. – Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras) kasdienio darbo šios enciklopedijos nebūtų.

Atliktas išskirtinės vertės darbas nusipelno išsamaus aptarimo ir deramo apibendrinimo, tuo labiau, kad Mokslo Lietuva yra šio projekto informacinis rėmėjas. Jau spausdinome Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) vyriausiojo redaktoriaus doc. dr. Vaclovo Bagdonavičiaus išsamų straipsnį, skirtą ketvirtojo tomo pasirodymui ir viso projekto užbaigai (ML 2010, Nr. 4, p. 3, 13). Kalbindami MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją Danutę VALENTUKEVIČIENĘ ir vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją leidybai Vytautą KALTENĮ pamėginsime enciklopedijos rengėjų akimis pažvelgti į nuveiktą darbą, sunkumus, kuriuos teko įveikti, ir kitus dalykus, apie kuriuos šiandien jau galima kalbėti su stačią aukštikalnę įveikusių keliauninkų ramia išmintimi. Prisiminsime, kad V. Kaltenis yra Klaipėdos apskrities literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos 2009 m. laureatas už publicistikos rinktinę Ak, gražus dangau!

Įsivažiuoti buvo nelengva

Mokslo Lietuva. Gyvename įvairių programų ir projektų laikais, be kurių – nė žingsnio. Nemaža dalis jų taip ir nugula užmarštin, ko niekaip negalėtume pasakyti apie „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ sukūrimo projektą. Metams bėgant šio keturtomio vertė tik didės, taps atskaitos tašku ateities darbams. Todėl MLE pasirodymą galime vertinti kaip didelį išeivijos ir Lietuvos mokslo bei kultūros laimėjimą.

Vytautas Kaltenis. Mums, šios enciklopedijos rengėjams ir leidėjams, vis dar sunku atsigauti nuo įtampos, nes daugybę sunkumų teko vienaip ar kitaip įveikti. Aš pats stebiuosi savo kolegės Danutės Valentukevičienės ramia kantrybe ir sugebėjimu dirbti ekstremaliomis sąlygomis. Kitaip jai tekusio išbandymo negaliu pavadinti. Pasirodžius trims MLE tomams (I t. – 2000 m., II t. – 2003 m., III t. – 2006 m.) dėl sveikatos ir kitų priežasčių iš MLE vyriausiojo redaktoriaus pareigų pasitraukė dr. Martynas Purvinas, išties didelis Mažosios Lietuvos žinovas, kuris su savo žmona Marija šį kraštą ne tik išvaikščiojo skersai ir išilgai, išfotografavo, bet ir ištyrinėjo. Tai štai ant Danutės Valentukevičienės pečių nukrito tokia našta, kuri būtų galėjusi įstumti į neviltį, sužlugdyti ne vieną ir daug didesnę tokio darbo patirtį turintį enciklopedininką. Reikėjo perimti, iš naujo peržiūrėti, įvertinti turimą įvairių autorių medžiagą, susiorientuoti ir imtis labai sudėtingos organizacinės IV tomo parengimo veiklos.

D. Valentukevičienė nebuvo visai atsitiktinis žmogus šiame darbe, nes jau turėjo darbo Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute patirties, buvo vyresnioji mokslinė redaktorė. Laikydamasi numatytų MLE rengimo koncepcijų, jau susiklosčiusios šio darbo tradicijos, remdamasi turimais autoriais ir pasitelkdama naujus, kolegė labai sėkmingai išvairavo tarp daugybės šiame darbe tykojusių pavojų. Labai vertiname kolegės atliktą darbą.

ML. Smagu girdėti palankų atsiliepimą apie kolegę, o tai nėra toks jau dažnas atvejis mūsų gyvenime. Vis dėlto pirmiausia privalome parodyti ypatingą pagarbą viso šio didžiulio darbo sumanytojui ir iniciatoriui prof. dr. Viliui Pėteraičiui. Labai gaila, kad ketvirtuoju tomu jis jau nespėjo pasidžiaugti, nebent iš dausų dabar mato savo sumanymo baigtį, mato ir skaitytojų, paimančių į rankas MLE tomus, džiaugsmą. Tie tomai pripildo Viliaus Pėteraičio mokslinį, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą didžio prasmingumo, dėl kurio verta gyventi.

Kiek prisimenu, gan sunkiai buvo rengiamas pirmasis MLE tomas, veikiausiai skirtingai užsibrėžtas užduotis įsivaizdavo V. Pėteraitis, jo aplinkos JAV ir Kanados lietuviai, taip pat MLE rengėjai Lietuvoje. Reikėjo vieniems prie kitų „prisitrinti“, rasti bendrus tokio darbo sąlyčio taškus, apie kuriuos lengva kalbėti dabar, kai yra geidžiamas rezultatas.

V. Kaltenis. Išties tų sunkumų kilo ir nemažai, I tomas rengtas gan sunkiai. Parengti užtruko ketverius metus, kai kitiems tomams vėliau pakakdavo po trejus. Nebuvo bendros suderintos MLE koncepcijos, vardyno, parinktų straipsnių autorių ir pačių rengėjų. V. Pėteraitis manė, kad visą tą darbą galima atlikti visuomeniniais pagrindais ir labai greitai – per metus. Dr. Algirdas Matulevičius ir Vytautas Gocentas, pradėję dirbti prie I tomo, iš pradžių nelabai žinojo, ko griebtis. Pradėjo nuo vardyno sudarymo. Pagaliau įrodė V. Pėteraičiui, kad būtina sudaryti rengėjų grupę. Ji buvo sudaryta, vadovauti ėmėsi dr. Martynas Purvinas. Pavyko priderinti V. Pėteraičio ir Čikagos mažlietuvių MLE leidybos koncepciją su Lietuvoje dirbusių MLE rengėjų samprata. Nuo pat pradžių darbą kuravo akad. prof. Zigmas Zinkevičius kaip MLE vyriausiasis redaktorius, o M. Purvinas buvo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas ir faktiškasis redaktorius.