Įamžinta Mažoji Lietuva ir jos žmonės

Jeigu tektų pradėti iš naujo

ML. Tarkime, šiandien reikėtų imtis šio darbo. Ką keistumėte savo veikloje, kokių klaidų nekartotumėte?

V. Kaltenis. 1996 m., kai buvo pradėtas įgyvendinti MLE rengimo projektas, prof. Domas Kaunas pasakė labai aiškiai: tokią enciklopediją sudaryti ir išleisti galima, bet ne visuomeniniais pagrindais, ne priešokiais, pasikliauti tik aukotojų geranoriškumu nepavyks. Būtina sudaryti atsakingą autorių ir rengėjų kolektyvą, užtikrinti darbų finansavimą. Tai buvo realistiškas situacijos vertinimas, ateitis parodė, kad D. Kaunas buvo teisus. Todėl ir į pateiktą klausimą atsakau: jeigu šiandien tektų imtis tokio ar panašaus uždavinio, pirmiausia keltume dar 1996 m. D. Kauno išdėstytus reikalavimus.

Darbo grupei reikia „kieto“ ir atsakingo vadovo, redaktoriaus, aiškios struktūros. Kai neaišku, kas už ką atsakingas, mano, kad kitas padarys, nes jam nepriklauso, prarandama daug laiko, sunkiai įsivažiuojama. Turi būti aiški struktūra, o paskui jau galima patriotų ieškoti po visą pasaulį, rinkti aukas ir užsakinėti straipsnius. Užsienyje gyvenantys lietuviai labai daug padėjo. Pasitraukus iš pareigų M. Purvinui, mirus V. Pėteraičiui darbas nesustojo, mus palaikė įvairių Lietuvos institucijų mokslininkai, taip pat ir mūsų tautiečiai užsienyje.

ML. Ar I tomą rengiant pakako intelektinių, kūrybinių jėgų?

V. Kaltenis. I tomas išėjo silpnesnis už vėliau išleistuosius, nes bandyta apsieiti su nedidele grupele rengėjų. Būta tarp jų ir klaipėdiškių, kitų miestų atstovų, bet jėgų buvo ne per daugiausia. Gal todėl kai kurios I tomo dalys labiau primena žinyną, o ne enciklopediją. Vis dėlto I tomo reikšmė labai svarbi, nes šis tomas, jį rengiant įgytoji patirtis padėjo tolesnio darbo pagrindus. Rengiant II tomą kiek daugiau atsirado kūrybinių jėgų.

Vis dėlto mūsų pokalbis pakrypo labiau į organizacinius klausimus, kuriuos atskleisti gal dar kiek ir per anksti, pagaliau ar skaitytojams įdomus rutininis MLE enciklopedijos rengimo darbas? Šiek tiek abejoju. Gal reikėtų tiesiog pasidžiaugti atliktu dideliu darbu, o praeitį turėtų nagrinėti mokslo istorikai, kurie remsis dokumentais, gal ir dalyvavusių šiame darbe žmonių prisiminimais. Mažiausiai norėčiau, kad būtų skaičiuojama: tas daugiau, o tas mažiau padarė.

Enciklopedijoje norėjo matyti buvusią Mažąją Lietuvą

ML. Žinojimas turi ir auklėjamąją reikšmę, nes patvirtina, kad kūryba – ne tik džiaugsminga šventė, bet ir sunkus darbas. Rengiant MLE labai svarbu koncepciniai dalykai, apie kuriuos labiausiai rūpėtų išgirsti. Neabejoju, kad per 13 metų keitėsi ir pati MLE koncepcija, gal ir požiūris į kai kuriuos tyrinėjamus objektus.

V. Kaltenis. Nuo pat pradžios MLE redakcinei kolegijai ir rengimui vadovavo Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. Zigmas Zinkevičius, o MLE vyriausiasis organizatorius ir tvarkytojas buvo prof. dr. Vilius Pėteratis. Jo nustatytais darbo principais ir metodika vadovavomės ir V. Pėteraičiui mirus. IV tomas buvo rengiamas jau be jo, tačiau tome yra net 77 profesoriaus parašyti straipsniai. Jo indėlis – didžiulis.

V. Pėteraitis gyveno Kanadoje, tad sutelkti ir suvaldyti didžiulį kone 300 MLE autorių ir rengėjų kolektyvą jam buvo fiziškai neįmanoma, o juk tarp pačių rengėjų ir autorių kildavo karštų diskusijų, kurios kartais peraugdavo net į liepsningas situacijas. Tokiu atveju V. Pėteraičio žodis visada buvo labai svarus, dažnai lemiamas. Z. Zinkevičius skaitė visas parengtas medžiagas, mus konsultavo Lietuvos MA narys korespondentas prof. Domas Kaunas. Nuo pat pradžių ir dr. Vaclovas Bagdonavičius buvo MLE redakcinės kolegijos narys, o iš rengėjų pasitraukus dr. Martynui Purvinui rengiant IV tomą V. Bagdonavičiui teko perimti MLE vyriausiojo redaktoriaus pareigas.

ML. Kaip derinote redagavimo principus su išeivijos lietuviais, kurie pratę prie kitokių terminų, sąvokų?

V. Kaltenis. Iškildavo įvairių redagavimo smulkmenų, nors autoriams galėjo atrodyti, kad tai ne smulkmenos. Net ir V. Pėteraitis klausdavo: „Kodėl rašote Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka? Reikia rašyti ne nacionalinė, bet tautinė“. V. Pėteraitis – kalbininkas, mūsų darbo vadovas, ir jis taip reikalavo.

ML. Būtų teisingiau reikalauti aukščiausių Lietuvos valstybės institucijų, kurios priima, tvirtina oficialius įstaigų ar institucijų vardus. Enciklopedininkai čia nieko dėti, turi laikytis oficialių pavadinimų.

V. Kaltenis. Bet pamėgintumėte įrodyti V. Pėteraičiui, kuris kaip kalbininkas turėjo savo nuomonę, o 50 metų gyvenęs Kanadoje labai sunkiai priėmė kai kuriuos Lietuvoje įprastus naujadarus. Pateikiau tik vieną pavyzdį, o jų begalė. Kol rasdavome kompromisus, praeidavo daug laiko.

Bet ne tai yra MLE rengimo koncepcija. Tai, ką V. Pėteraitis norėjo toje enciklopedijoje matyti, ko pageidavo ir visomis išgalėmis siekė įgyvendinti, – štai koncepciniai dalykai. Jis norėjo, kad enciklopedijoje atsispindėtų ta Mažoji Lietuva, kokia buvo iki Antrojo pasaulinio karo. Jis skirtingose valstybėse atsidūrusių lietuvininkų žemių nedalijo, jam Įsrutis, Tilžė ir Klaipėda buvo ta pati Mažoji Lietuva.

ML. Suprantu, kad Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto MLE rengėjai laikėsi kitos koncepcijos?

V. Kaltenis. Kai nusiuntėme į Kanadą pirmuosius maketus, kuriuose buvo Antrojo pasaulinio karo metais sugriautų Mažosios Lietuvos bažnyčių nuotraukos, V. Pėteraitis pareiškė – nereikia. Dėkime tik tas nuotraukas, kuriose tos bažnyčios stovi sveikos, tokios, kokias savo akimis matė V. Pėteraitis ir kiti lietuvininkai. Jis enciklopedijoje norėjo vaikščioti po tokią pat gražią Klaipėdą, kokia ji buvo iki Antrojo pasaulinio karo. Štai ką siūlė įgyvendinti MLE sumanytojas.

Parašėme straipsnių apie kryžiuočių pilis Mažosios Lietuvos teritorijoje, o V. Pėteraičiui atrodė, kad per daug tas pilis giriame. Bet juk tai mūrinės architektūros pradžia lietuvininkų žemėse. Latviai kryžiuočių pilimis savo krašte giriasi, didžiuodamiesi rodo ekskursantams, o mums nejau rodyti tik neišlikusių medinių pilių piešinius?

ML. Kaip pavykdavo rasti būtiną sutarimą?

V. Kaltenis. Po redkolegijos posėdžio rašydavome V. Pėteraičiui laiškus, aiškinome savo požiūrį, o jis kartais supykdavo, kartais pasiduodavo mūsų argumentams. Būdavo, kad ir nepasiduodavo. Z. Zinkevičius aiškino kalbinius dalykus, kuriuos paveldo dalykus reikėtų iškelti. Susirašinėdamas su V. Pėteraičiu Z. Zinkevičius sugebėdavo rasti priimtinus sprendimus, į jo teiginius V. Pėteraitis įsiklausydavo. Po truputį taip grūdinosi ir pati medžiagos pateikimo enciklopedijai koncepcija.

Sutarimą rasdavome, nebuvo taip, kad prieštaraujant kuriai nors pusei ta medžiaga patekdavo į MLE. Antraip būtų galėjusi nutrūkti finansinė, intelektinė išeivijos parama, baigtųsi darbas. Vokietijoje, Australijoje, JAV, Kanadoje gyvenantys lietuviai buvo labai stipri mūsų darbo atrama, rėmė visais įmanomais būdais: vieni – aukomis, kiti – savo albumais, siūlė iš jų paimti nuotraukas. Per įvairius renginius, šventes išeivijos lietuviai surinkdavo aukų MLE, ir jei ne tos lėšos, apie tokį darbą nebūtų galima nė svajoti. Buvo nutarta, kad pusę lėšų surinks Pasaulio Mažosios Lietuvos fondas, kurio nariai gyvena Kanadoje ir JAV. Antra dalis lėšų iš Lietuvos Respublikos biudžeto ir kitokių aukų. Tikrovėje Mažosios Lietuvos fondo dalis buvo didesnė.

Taigi bendradarbiauti reikėjo taip, kad nekiltų didesnių prieštaravimų ar nesutarimų tarp MLE rengėjų Lietuvoje ir užsienio lietuvių. Sugebėjome šį tarpusavio supratimą užtikrinti.

Siekta šiuolaikiškumo

Laikas duoti žodį Danutei Valentukevičienei, kuriai nelieka kaip įsiterpti į pokalbį, todėl grįžkime prie IV tomo, kai jai teko imtis šio atsakingo darbo. Kaip tada jautėtės ir nuo ko pradėjote?

Danutė Valentukevičienė. 2008 m. sausio 2 d. pradėjusi dirbti prie MLE IV tomo atsidūriau tarsi prie suskilusios geldos: tekstų mažai, o ir tie patys ne per geriausios kokybės, kai kurie visai netinkami, redaktorių nėra. Organizaciniame darbe teko iš naujo sutelkti IV tomo redaktorius. Mat realybė tokia, kad visi redaktoriai buvo įdarbinti terminuotam laikotarpiui: baigtas rengti MLE III tomas, beveik visi buvo atleisti iš darbo. Teko ieškoti naujų redaktorių. Pasikviečiau ankstesniame konkurse dalyvavusį pretendentą Sigitą Tutlį, kiek vėliau atėjo Tomas Čelkis – abu istorikai, bet neturintys jokios redaktoriaus darbo patirties. Vėliau dar pasikvietėme dvi Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto redaktores – Editą Birulienę ir Rimantę Umbrasaitę, kurios daugiau dirbo kaip stilistės.

Apskritai gal kitam būtų atrodžiusi gan beviltiška padėtis. Nuo ko pradėjau? Nuo turimos medžiagos revizijos, nors tai buvo skurdoka medžiaga. Pradėjau dirbti su konsultantais, ėmiau užsakinėti naujus straipsnius. Po truputį pajudėjome. Labai daug ne tik kaip autorius, bet ir kaip konsultantas padarė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doktorantas istorikas Vasilijus Safronovas. Kai kurie jo straipsniai – visiškai naujų tyrimų rezultatas, kai kurios temos išvis negvildentos, ligi šiol nebuvo skelbtos lietuviškoje spaudoje. V. Safronovo straipsniuose originaliai, vadovaujantis šiuolaikinėmis teorijomis atskleidžiama dviejų Mažojoje Lietuvoje gyvenusių tautų – lietuvių ir vokiečių – tautinės tapatybės raida, išsamiai aprašyta Vokietija, kuriai ilgus šimtmečius priklausė lietuvininkų gyvenamos žemės. V. Safronovas IV tomui parašė 545 straipsnius – absoliutus šio tomo rekordininkas.

Rengdami šį tomą siekėme kuo didesnio tikslumo ir objektyvumo. Dažnai leidome kalbėti patiems faktams, įvykius stengėmės perteikti remiantis tik istoriniais šaltiniais ir mokslinių tyrimų duomenimis. Faktiškai per dvejus metus tomą parengėme.

V. Kaltenis. Kad ratas suktųsi, reikėjo, kad būtų sukamas. D. Valentukevičienė tą užduotį atliko labai profesionaliai. Labai vykusiai surikiavo iš turėto vardyno straipsnių temas, papildė naujomis, patikslino redagavimo principus. Straipsnius galima labai įvairiai rašyti, taip pat redaguoti, praleisti neaptartus, neišdiskutuotus, neaprobuotus dalykus ir taip sukelti bereikalingus ginčus. Juk tie straipsniai skirti labai problemiškai teritorijai, žemėms, kurios yra šiapus ir anapus Nemuno, priklauso skirtingoms valstybėms. Iki Antrojo pasaulinio karo didesnių aistrų, vertinant istorinę praeitį ir kitus dalykus gal ir neiškildavo, tačiau padėtis ryškiai pasikeitė pokario metais. Į visa tai reikėjo atsižvelgti.

Enciklopedija nėra tas kūrinys, kuris turėtų kelti naujas problemas, aitrinti aistras ir konfliktus – štai vienas iš principų, kurio laikėmės. MLE kūrimo, konkrečių objektų, faktų, asmenybių pateikimo ir vertinimo koncepciją pateikė V. Pėteraitis ir Z. Zinkevičius – siekėme jų nubrėžtų gairių laikytis. D. Valentukevičienei reikėjo tų gairių laikytis bendraujant su tekstų autoriais. Pagaliau svarbu buvo suvokti, kokias temas reikėtų užsakyti vienam ar kitam autoriui, taip pat kokias naujas temas iš jo „išprovokuoti“. O tam jau reikia turėti ne tik patyrimo redaktoriaus darbe, bet būti ir Mažosios Lietuvos reikalų žinove.

Palaikydami ryšius su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkais, muziejininkais, taip pat ir kitais konsultantais, MLE rengėjai galėjo pasinaudoti minėto instituto metodika, kuri taikoma tyrinėjant Mažosios Lietuvos paveldo objektus ir reiškinius. Visa tai padėjo moderniau, šiuolaikiškiau pažvelgti į daugelį dalykų, manau, įžvalgus skaitytojas visa tai nesunkiai pastebės paskutiniajame tome. Tai taip pat atsakymas į klausimą, kaip keitėsi mūsų pačių požiūris, gilinantis į Mažosios Lietuvos reikalus. Autorių ir rengėjų intelektas, kolegės D. Valentukevičienės organizaciniai gebėjimai, būtina tokiame darbe redaktorės nuovoka labai pasitarnavo rengiant paskutinį MLE tomą.

Dabar galime didžiuotis, kad per 13 metų parengėme ir išleidome keturis išties turiningus MLE tomus. Buvo įvairiausių tokiame darbe neišvengiamų sunkumų, net krizinių situacijų, bet visa tai jau praeitis, o rezultatą dabar gali vertinti skaitytojai.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas