MOKSLASplius.lt

Lietuvos valstybės pamatų kūrėjas

Aleksandro Stulginskio ir Onos Matulaitytės-Stulginskienės vestuvių nuotrauka, 1920 m.Prezidentui Aleksandrui Stulginskiui – 125

Kovo 6 dieną Signatarų namuose paminėtos 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro, pirmojo pagal LR Konstituciją išrinkto Lietuvos Respublikos prezidento Aleksandro Stulginskio (1885 02 26–1969 09 22) 125-osios gimimo metinės. Signatarų namuose ta proga atidaryta prezidentui Aleksandrui Stulginskiui skirta ekspozicija. Renginyje kalbėjo knygos apie prezidentą A. Stulginskį autorius istorikas, diplomatas, rašytojas prof. Alfonsas Eidintas, prisiminimais dalijosi A. Stulginskio giminaitė Ona Žiugždienė ir selekcininkas Algirdas Lukoševičius, kuriam 1957–1959 m. teko kartu dirbti su iš tremties grįžusiu A. Stulginskiu Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje.

Tarp renginio dalyvių buvo kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, žemaitiškomis dainomis renginį paįvairino folkloro ansamblis Virvytė (vadovė Loreta Sungailienė).

 

Kai Lietuva tik kilo


Aleksandras Stulginskis – ryški XX a. Lietuvos istorijos asmenybė, valstybininkas tikrąja to žodžio prasme. Buvęs Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, Lietuvos ūkininkų sąjungos lyderis, žinomas agronomas, mokslus baigęs Halės universiteto Žemės ūkio institute Vokietijoje. Steigiamojo Seimo pirmininkas ir pirmasis pagal patvirtintą Nuolatinę Lietuvos valstybės konstituciją išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentas. A. Stulginskiui tapus valstybės vadovu buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, įtvirtinti šalies ūkinio gyvenimo pamatai, įžiebti tautinės kultūros židiniai. Įvykdyta Lietuvos žemės reforma, kuriai prigijo Mykolo Krupavičiaus reformos vardas, nors galėtų būti vadinama Krupavičiaus-Stulginskio reforma, nes profesionalo agronomo poveikis žemės reformai, ūkininkų teisėms ginti – akivaizdus. A. Stulginskiui būnant prezidentu atgautas Klaipėdos kraštas, įkurtas Lietuvos universitetas, įvestas litas, suformuota Lietuvos bankininkystės sistema, priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija, pagaliau Lietuvos valstybę pripažino Jungtinės Tautos.

Šių didžių darbų būtų pakakę įsiamžinti ne vienam prezidentui, net sunku patikėti, kad Titano pastangų verti darbai atsikūrusioje Lietuvos valstybėje buvo atlikti per tuos šešerius metus, kai šis darbštus ir kuklus žemaitis užėmė svarbiausią valstybėje postą. A. Stulginskis nesiveržė į tribūną, buvo mažakalbis, jam buvo svetimi triukšmingi susibūrimai ar vojažai po Europos valstybes. Žodžiu, ne tribūnas, ne lietuviškas Ciceronas, bet labiau valstybės organiškos statybos atstovas, ūkininkas plačiąja ir gražiausia prasme, o tokio vadovo tuo metu ant kojų stojančiai Lietuvai labiausiai reikėjo.Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė ir prof. Alfonsas Eidintas bendrauja su prezidento Aleksandro Stulginskio giminaite Ona Žiugždiene

Be Stulginskio prėska būtų 1917–1926 m. Lietuvos istorija


Sunku įsivaizduoti, kad be Aleksandro Stulginskio asmenybės pavyktų nuodugniai išnagrinėti Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. istoriją, jos demokratinio vystymosi laikotarpį iki 1926 m. gruodžio perversmo. Į šią asmenybę subėga daugelis politinės ir visuomeninės veiklos vektorių, kai kurie iš jų ne tik svarbūs, bet ir lemtingi, norint valstybės tapsmo ir stiprėjimo įvykius giliau suvokti. Be A. Stulginskio žemaitiško stoto visa 1917–1926 m. Lietuvos istorija būtų labai smarkiai nustriukinta, primintų prastos atminties kai kurių laikotarpių Sovietų Sąjungos „istorijas“, kai keičiantis vidaus politikos nuostatoms nepageidaujamais tapę politiniai asmenys būdavo paprasčiausiai apeinami, neminimi, retušuotojų dėka jų nelikdavo net nuotraukose.

Laimei, niekas nesirengia Aleksandro Stulginskio iš Lietuvos istorijos „iškirpti“ ar jo nuopelnų menkinti, tačiau kartais net ir nevalingai taip gali atsitikti – ne kartą ir buvo atsitikę. Lengviausia visus ožius karti ant buvusios santvarkos, okupantų ir jų vietinių pakalikų, tačiau priežasčių toli neieškodami pamėginkime atsakyti į paprastą klausimą: ar daug per 20 nepriklausomybės metų padarėme, kad mūsų mokyklose, mūsų visuomenėje būtų plačiai žinomi Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų, atkurtosios Lietuvos Respublikos prezidentų – Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio ir Kazio Griniaus darbai?

Kai kas padaryta. Istorinės Prezidentūros sodelyje Kaune dokumentaliai tikroviškomis, lengvai atpažįstamomis skulptūromis įprasmintas Pirmosios Respublikos prezidentų atminimas: A. Smetonos skulptūrą sukūrė Alfonsas Vaura, A. Stulginskio – Vytautas Narutis, K. Griniaus – Stasys Žirgulis. K. Griniui pastatytas paminklas jo gimtinėje Selemos Būdoje (skulptorius Vytautas Balčiūnas). Yra viena kita atminimo lenta, primenanti tų asmenybių veiklą. Kovo 26 dieną, minint prezidento Aleksandro Stulginskio 125-ąsias gimimo metines, nauja atminimo lenta atidengta prie namo Kaune, Taikos pr. 45, kur prezidentas gyveno 1967–1969 metais.

Kaip gimė knyga apie A. Stulginskį


Ko gero, daugiau – nepadarytų darbų. Vis dar neperlaidoti Lietuvoje prezidento Antano Smetonos palaikai. Susidaro įspūdis, kad visuomenėje didesnis susidomėjimas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos prezidentų asmenybėmis buvo stebimas 1989–1990 metais. Šią mintį tegu ir netiesiogiai patvirtino Alfonsas Eidintas. Nuo 1973 metų jis dėstė Vilniaus pedagoginio instituto (dabar universitetas) Istorijos-pedagogikos fakultete, 1983–1986 m. buvo Visuotinės katedros vedėjas, 1986–1993 m. Istorijos instituto (nuo 1991 m. – Lietuvos istorijos institutas), 1987–1992 m. buvo ir instituto direktoriaus pavaduotojas. A. Eidintas prisimena, kaip prasidėjus Sąjūdžiui mokytojai istorikams nedavė ramybės: seni istorijos vadovėliai netinka, duokite medžiagos apie ligi šiol nutylėtus įvykius ir asmenybes – Antaną Smetoną, Aleksandrą Stulginskį, Kazį Grinių. Poreikis kilo iš apačios, visuomenė reikalavo, cenzūros nebeliko, leidyklos noriai spausdino visa, kas prieš metus kitus atrodė visiškai neįmanoma.

Taip atsirado šio autoriaus istorinė studija Lietuvos Respublikos prezidentai (1991) ir trys monografijos apie pirmuosius Lietuvos prezidentus: Antanas Smetona (1990), Kazys Grinius (1993) ir Aleksandras Stulginskis (1995). Pastaroji knyga 2001 m. išleista anglų kalba – President of Lithuania: Prisoner of the Gulag.

Dvi sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės paveikė, kad A. Eidintas ryžosi parašyti kiek didesnę knygą apie A. Stulginskį. Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje pavyko išsiaiškinti, kur saugoma 5 tomų baudžiamoji A. Stulginskio byla. Tuometis Lietuvos Respublikos atstovas Maskvoje Egidijus Bičkauskas tą bylą rado TSRS Generalinėje prokuratūroje, jo rūpesčiu byla buvo grąžinta Lietuvos Generalinei prokuratūrai, tiksliau – į buvusį KGB archyvą. Aukščiausiosios Tarybos deputato Balio Gajausko 1991–1992 m. vadovaujama parlamentinė komisija Sovietų Sąjungos KGB veiklai tirti leido A. Eidintui tos bylos medžiaga pasinaudoti.

Antra aplinkybė, gal tiksliau asmenybė, buvo Čikagos universiteto profesorius dr. Jonas Račkauskas, Pedagoginio lituanistikos instituto Čikagoje rektorius. Jis vedęs A. Stulginskio dukros Aldonos Juozevičienės dukterį Ramunę. J. Račkauskas dar sovietmečiu perfotografavo A. Stulginskio rašytus atsiminimus, grįžęs į Čikagą parengė ir išleido knygą Aleksandras Stulginskis: Atsiminimai (1980). Jie svarbūs, norint pažinti Stulginskių šeimą, A. Stulginskio vaikystę, jaunystę, studijas, jo veiklą ir įvykius iki 1918 metų.

A. Eidintas galėjo pasinaudoti A. Stulginskio laiškais, rašytais iš Rešotų lagerio Krasnojarsko krašte žmonai Onai, kuri buvo ištremta į Komiją, taip pat dukros Aldonos laiškais tėvui. A. Eidintas taip pat paskatino Aldoną Stulginskaitę-Juozevičienę (gimusi 1921 m., gyvena JAV) parašyti atsiminimus apie tėvą. Kaip teigia A. Eidintas, iš atsiminimų aiškėja keliolika svarbių A. Stulginskio biografijos momentų, ypač iš Jokūbavo laikotarpio, kai iš Kauno A. Stulginskis išvažiavo gyventi į savo įsigytąjį dvarą Žemaitijoje netoli to meto Vokietijos sienos.

Valstybininko charakteristika


A. Eidintas perskaitė Mykolo Krupavičiaus pateiktą šią labai turiningą ir taiklią A. Stulginskio charakteristiką*: Žemaitiškomis dainomis savo kraštiečio prezidento Aleksandro Stulginskio atminimą pagerbė ansamblis „Virvytė“ (vadovė Loreta Sungailienė)

„Stulginskis savo prezidentines pareigas atliko, kaip buvo tikimasi, ir garbingai, ir Lietuvai naudingai. Iš pašalio žiūrint atrodė, kad jis būtų gimęs tai vietai ir toms pareigoms. Bet ne, jis visa darbu paėmė. Jis visa išstudijavo, visa išmoko, ko jam dar trūko. Gerai mokėjo tik vokiečių kalbą iš Vakarų Europos kalbų. Reprezentacijai ir lietuviškai kultūrai pademonstruoti to buvo maža. Jis gerai išmoko prancūzų ir anglų kalbas. Jis jautė turįs etiketo spragų. Pašalino ir jas teorinėmis ir praktiškomis studijomis. Ir cilinderis tvirtai ant jo galvos stovėjo, ir frakas juto savo vietoje gulįs. Reprezentaciniuose pobūviuose Stulginskis savo laikysena visiem imponavo. Su kiekvieno krašto atstovu jis mokėjo kalbėti jo gimtąja kalba. Su Švento Tėvo atstovais galėjo kalbėt visai sklandžiai ir taisyklinga lotynų kalba. Dideliu ponu rodytis jis nemėgo, bet kadangi tarp ponų Lietuvos labui jis laikė pareiga poniškumui pademonstruoti, jis tai atlikdavo gerai ir vykusiai. Nors ir savo poniškumą jis sugebėjo kažkaip suderinti su demokratišku paprastumu, ir dėl to jo ta etiketo laikysena buvo natūrali ir atrodė praktikuota iš jaunų dienų. Jis buvo kiek šaltokas ir oficialus, nors mokėjo kalbėtis įvairiomis temomis.“

Puikus, labai išraiškingas apibūdinimas. Nejau tai apie žemaičių kumečio sūnų, jauniausią iš dvylikos gimusių vaikų šeimoje? Patvirtinimas, kad ne kilmė ar turtai galop lemia žmogaus vietą savo tautos ir valstybės istorijoje. Kas lėmė Kutalių kaime Šilalės rajone prieš 125-erius metus gimusio Aleksandro Stulginskio išskirtinę vietą Lietuvos valstybės istorijoje, kokie jo būdo bruožai, o gal palankiai susiklosčiusios aplinkybės? Norint atsakyti teks atsigręžti bent į kai kuriuos jo biografijos faktus.

Lemtingas apsisprendimas


A. Stulginskio tėvai buvo bežemiai kumečiai, dvarų samdiniai, galop kiek prakutę išsinuomavo Kutalių kaime Kaltinėnų valsčiuje 12–15 ha dydžio ūkelį. Vaikams augant vėliau nuomojo kitus ūkius ir net dvarelius. Aleksandras šeimoje buvo pagrandukas, jo rūpestis buvo ganyti žąsis. Skaityti vaikai mokėsi vienas iš kito, septintus ėjęs Aleksandras lietuviškas knygeles jau galėjo paskaityti. Gavo „daraktorkos“ pamokų, nors toji pati rašyti nemokėjo. Vienintelis iš šeimos Aleksandras buvo leistas į Kaltinėnų mokyklą, kur mokyta rusų kalba. Vaikas mokėsi gerai, po trejų mokslo metų Kražiuose išlaikė pradinės mokyklos egzaminus, bet toliau tėvai neišgalėjo gabaus sūnaus leisti į mokslus. 1900 m. mirus motinai šeimos padėtis tik blogėjo.

Laimei, ant kojų pradėjo stotis trys Aleksandro broliai ir sesuo, kurie buvo išvykę į JAV, dirbo Vestvilio anglių kasykloje Ilinojaus valstijoje. Brolių atsiųstieji mokslui pinigai padėjo Aleksandrui įstoti į Liepojos gimnaziją, baigti ketvirtą klasę ir 1904 m. stoti į Žemaičių dvasinę seminariją Kaune. Ketveri mokslo metai artėjo į pabaigą, o galutinį apsisprendimą – priimti kunigo šventimus ar likti pasauliečiu – vis atidėliojo. Buvo nedrąsu apvilti savo šelpėjus brolius, kuriems už finansinę paramą buvo pažadėjęs siekti kunigystės luomo. Manė apsispręsiąs Austrijoje, mat išpuolė galimybė teologijos-filosofijos studijas tęsti Insbruko tėvų jėzuitų universitete. Kartu studijavo kun. Mykolas Vaitkus, abu apsigyveno tame pačiame jėzuitų bendrabutyje. Deja, metų studijos užsienyje ir gaivus Alpių oras nepadėjo apsispręsti dėl ateities. Halės universiteto Žemės ūkio instituto absolvento A. Stulginskio diplomas

Užtat per atostogas padėjo Lietuvos kaimo oras. A. Stulginskis savo lemtingą apsisprendimą aiškino šitaip: kunigų Lietuvoje pakanka, o štai inteligentų, galinčių duoti didesnę naudą visuomenei, aiškiai stinga. Ryžtasi studijuoti agronomiją, nes traukė žemė, ūkininkavimas. Juozas Tūbelis, su kuriuo kartu mokėsi dar Liepojos gimnazijoje, patarė studijuoti Halės universiteto Žemės ūkio institute. A. Stulginskiui tai prie širdies. Studijos nenutolino nuo lietuviškų reikalų, A. Stulginskis pradeda bendradarbiauti Vienybėje, tų ryšių nenutrauks ir vėliau.