Bibliotekos saulėlydį pakeitė saulėtekis

Istorinis teisingumas atstatytas: po 70 metų Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai sugrąžintas jos įkūrėjo garsaus Vilniaus advokato ir kolekcininko, šio miesto patrioto Tado Vrublevskio ir vertingiausius rinkinius sukaupusių jo tėvų – Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių vardas. Kovo 9 dieną atidengtoji lenta byloja, kad nuo šiol tai yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Tai labai svarbus mokslinės ir kultūrinės reikšmės faktas. Trečioje pagal dydį šalies bibliotekoje sukaupta daug vertingiausių knygų ir leidinių, senų pergamentų ir rankraščių.

Praeitis remia ateitį

Atidengiant lentą su naujuoju pavadinimu, nuo kovo 1 dienos pradėjęs eiti pareigas naujasis bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas atkreipė dėmesį į kelis svarbius dalykus. Šioje knygų ir mokslo šventovėje be senų spaudinių yra viena didžiausių naujausios mokslinės literatūros sankaupų Lietuvoje, tad naujasis pavadinimas nuo šiol bylos ir apie bibliotekos šiuolaikiškumą ir moderniškumą. Primins ir apie jos puoselėtojo Tado Vrublevskio didžią pagarbą savo tėvams, pradėtąjį darbą – rinkti vertingas knygas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį liudijančius unikalius dokumentus. Apskritai primins šios giminės gilią pagarbą tradicijai, o tai ir yra europiečio svarbiausias bruožas, jo tapatybės kolona. Ant šios kolonos ir mes stovime, o siekis puoselėti gilias europines tradicijas mus vienija ir su kitomis kultūringomis šalimis.

Ištardami Vrublevskių vardą ir prisimindami jų pradėtuosius kaupti tokius svarbius pažinimui rinkinius juose šiandien įžvelgiame ir naujas kokybes. Tie rinkiniai yra labai daugiasluoksniai, susidėjo iš lietuviškų, rusėniškų, lenkiškų, lotyniškų, graikiškų, žydiškų, totoriškų ir kitų tautų dokumentų. Vadinasi, biblioteka mums įvairiomis kalbomis kalba apie daugiakultūrį, įvairiareligį Vilnių ir visą Vilniją. Norėdami giliau pažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, šioje valstybėje gyvenusių tautų praeitį, negalėtume apsieiti be šios bibliotekos rinkinių.

Visame pasaulyje išsibarsčiusių bibliotekos bičiulių vardu kalbėjusi Lenkų instituto Vilniuje direktorė Malgožata Kasner (Malgorzata Kasner) atkreipė dėmesį į išskirtinės svarbos Vilniuje vietą, kurioje veikia ši biblioteka. Šiandien atidengdami lentą su Vrublevskių vardu jaučiamės tarsi Tado Vrublevskio testamento vykdytojai. Šios Vilniui išskirtinės asmenybės, visos Vrublevskių šeimos vardas tarsi iš naujo grįžta į šią vietą, nors niekada iš čia ir nebuvo pasitraukęs, nors kai kas to labai norėjo ir viską padarė, kad Vilniaus patriotų vardai būtų prislopinti ar net visai išbraukti iš šio miesto vardų sąrašo. Dėkodama už daugelio žmonių pastangas, siekiant sugrąžinti Vilniui nusipelniusių žmonių vardus, Malgožata Kasner pastebėjo, kad Vrublevskių vardo sugrąžinimas esąs puikus pavyzdys, kaip praeitis remia ateitį.

Keliais štrichais priminsime šios bibliotekos ištakas. 1912 m. Tadas Vrublevskis (1858–1925) bibliotekai ir jos rinkiniams saugoti ir globoti įkūrė draugiją ir jai perdavė teises rūpintis bibliotekos turtu. Svarbiausias T. Vrublevskio iškeltas reikalavimas: bibliotekos turtas turi būti amžinai saugomas Vilniuje, niekada iš jo nebūtų iškeltas, joje saugomos knygos, fondai ir meno rinkiniai neturi būti atiduoti Vilniaus universiteto bibliotekai ar kitaip išskaidyti. Po T. Vrublevskio mirties buvo pasirašyta sutartis dėl bibliotekos perdavimo Lenkijos valdžiai, bet jos savininku pasiliko mokslinės pagalbos komitetas bibliotekai globoti. 1932 m. T. Vrublevskio biblioteka buvo atkelta į nupirktus grafo Alfredo Tiškevičiaus rūmus Neries pakrantėje, pastatytus buvusių Radvilų rūmų tertorijoje. Visuomenei T. Vrublevskio biblioteka duris atvėrė 1935 m. birželio 22 dieną. Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą T. Vrublevskio vardas buvo pašalintas iš bibliotekos pavadinimo. Nemažų pastangų buvusiam šios bibliotekos direktoriui dr. Juozui Marcinkevičiui ir kitiems darbuotojams prireikė, kad T. Vrublevskio vardu būtų pavadinta bent senų ir retų spaudinių skaitykla. Kasmet senų rinkinių, kolekcijų, rankraščių ir archyvų studijuoti į šią biblioteką atvažiuoja apie 200 užsienio šalių mokslininkų, o tai precedento tarp kitų šalies bibliotekų neturintis faktas.

Kone per šimtą bibliotekos gyvavimo metų pavyko sukaupti vieną vertingiausių Vidurio ir Rytų Europoje senųjų knygų telkinių, svarbų ne vien Lietuvai, bet gerai žinomą ir vertinamą tarptautiniu mastu. Tuo šių eilučių autorius dar kartą galėjo įsitikinti (nors ir be to žinojo) kad ir 2009 m. rudenį Vilniuje vykusioje tradicinėje knygotyros konferencijoje, kurios kai kurie dalyviai iš kitų kraštų skaitė pranešimus, parengtus Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje atliktų tyrinėjimų pagrindu. Visai neatsitiktinai ir kunigaikščių Giedraičių palikuonis Mykolas Giedraitis, gyvenantis Londone, šiai bibliotekai 2009 m. padovanojo didelę ir labai vertingą ilgus dešimtmečius kauptą savo biblioteką.

Bibliotekoje saugomi Lietuvos valdovų pasirašytieji raštai, didžiulės mokslinės vertės Vilniaus kapitulos archyvas, senosios magdeburginio Vilniaus miesto privilegijos, senieji pergamentai, tikra pažiba yra XI a. Turovo Evangelijos originalas. O kur dar tarpukario Vilniaus ir Lietuvos periodinės spaudos komplektai...

Kai nesiremiama visuomene

Tokių ir panašių faktų galėtume pateikti ne vieną dešimtį, bet faktai kartais nublanksta prieš nenumaldomą norą palikti ir savo nykščio brėžį istorijoje. Būtų puiku, jei tai būtų Vrublevskių pastangų vertas įsiamžinimas, bet visa bėda, kad to imasi dažnai tie, kurie nei išsilavinimu, nei idealizmu ar inteligentiškumu toli gražu neprilygsta pirmtakams. Praėjusią vasarą mokslo, kultūros ir plačiąją visuomenę sukrėtė sveiku protu sunkiai suvokiamas dalykas. Tuometis Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktorius Juozas Marcinkevičius iš neoficialių šaltinių sužinojo, kad Valstybės valdymo tobulinimo komisija, žinoma kaip Saulėlydžio komisija, po vasaros atostogų rengiasi svarstyti Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos „optimizavimo“ klausimą. Ant komisijos pirmininko Valentino Milaknio darbo stalo dar 2009 m. balandį registruotu laišku atėjo raštas su pasiūlymu svarstyti galimybę konsoliduoti Vilniaus mieste esančias mokslines bibliotekas. „Svarstytina galimybė Mokslų akademijos bibliotekos senuosius leidinius perkelti į VU Centrinę biblioteką, kitus – į MKIC (Nacionalinį atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą – aut. past.)“. Raštas pasirašytas švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus.

Šių eilučių autoriui teko dalyvauti Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus posėdyje, kuris buvo surengtas minėtam raštui apsvarstyti. Lietuvos mokslui ir kultūrai nusipelniusiems garbingiems mokslininkams niekaip į galvas netilpo, kad toks raštas galėjo išeiti iš ministerijos sienų, nes juk pati ši ministerija sukurta rūpintis švietimu ir mokslu, vadinasi, pašaukta didinti, o ne mažinti šių sričių paveldą ir potencialą. Tikriausiai ministras buvo suklaidintas arba jam tiesiog pakištas pasirašyti raštas... Inteligentiški mokslininkai mėgino ieškoti ir rasti rašto atsiradimą pateisinamų priežasčių, nes ši ypatybė ir išskiria inteligentą.

Niekas netvirtino, kad bibliotekų, taip pat ir Mokslų akademijos bibliotekos, darbo nereikia tobulinti, modernizuoti, atjauninti personalo. Tačiau visuomenę labiausiai suerzino tai, kad mokslo bibliotekas „konsoliduoti ir optimizuoti“ buvo užsimota vien valdžios ir valdininkų jėgomis, nė žodžiu neinformavus net svarbiausias suinteresuotas grupes, t. y. bibliotekų darbuotojus, jau nekalbant apie visuomenę. Nieko apie tuos pasiūlymus nebuvo girdėjusi Lietuvos mokslinių bibliotekų asociacijos pirmininkė, Vilniaus pedagoginio universiteto bibliotekos direktorė Emilija Banionytė, rankomis skėsčiojo ir Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotojos. O juk į šią biblioteką, jos vadovams nieko nežinant, buvo norima svarstyti galimybę perkelti Mokslų akademijos bibliotekos fondus. Visiškas nesiskaitymas su žmonėmis, profesine bendruomene, savaip naktinių posėdžių tąsa, o iš esmės tai tas pats vedimas „geležine ranka“ į šviesų rytojų, kurio vaisių jau prisiragavome iki soties – mūsų kartai pakaks.

Nė iš vienos bibliotekos darbuotojo ar bent kiek mąstančio žmogaus neteko išgirsti palankaus žodžio „konsolidatorių ir optimizatorių“ pasiūlymams. Matyt, todėl tie pasiūlymai ir slankiojo prietemų koridoriais, kaip nelabasis kryžiaus bijodami viešumos. Sostinės centre esančių mokslinių bibliotekų pastatų tyliesiems privatizatoriams ir prichvatizatoriams, laisvosios rinkos apologetams ryški šviesa – mirtinai pavojinga. Šiame kontekste ir reikėtų žvelgti į tą lyg ir pavienį mokslo ir kultūros faktą – Vrublevskių vardo sugrąžinimą vienai svarbiausių Lietuvos bibliotekų. Jeigu ne virš šios ir kitų mokslinių bibliotekų pakibusi grėsmė, vargu ar ši istorinė satisfakcija būtų taip staigiai įvykusi.

Bendro gėrio kūryboje

Sigitas Narbutas kviečia pasidairyti plačiau: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka įsikūrusi nuostabioje ir ypatingoje vietoje – buvusio Šventaragio slėnio pakraštyje, šalia Vilnios senvagės, kurią užpylus nutiesta perbuvusios Žemutinės pilies teritoriją einanti T. Vrublevskio gatvė. Ši gatvė tarsi nenutrūkstamas saitas biblioteką – žinių šventovę – sieja su mūsų visų šventovių šventove – Arkikatedra bazilika, Katedros aikšte ir iškilusiais Žemutinės pilies valdovų rūmais. Visiškai suprantama, kad palaiminimo žodį prie atidengiamos lentos buvo pakviestas tarti Vilniaus Arkikatedros bazilikos klebonas kun. Robertas Šalaševičius.

Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos vardo pakeitimas nemažai daliai vilniečių ir sostinės svečių duoda gerą progą tarsi iš naujo atrasti Tadą Vrublevskį, asmenybę, kuri yra labai kompleksiška. Skaitydamas apie šią asmenybę kun. R. Šalaševičius tvirtino prisiminęs tą Švento Rašto vietą, kurioje sakoma, kad žmogaus širdis yra kaip bedugnė, joje telpa viskas, taip pat ir patys neįtikėtiniausi dalykai. Asmenybė įvairialypė, tačiau toje pynėje įvairiausių jo asmenybės aspektų yra vienas labai akivaizdus ir tęsiasi per visą žmogaus gyvenimą: Tadas Vrublevskis aiškiai suvokė, kad jo gyvenimo asmeninė gerovė turi būti subordinuota, skirta tam, kad viešasis interesas, tai, ką vadiname bendruoju gėriu, būtų kuriamas. T. Vrublevskis atrado gilią tiesą, kad civilizaciją kuriame tik tada, kai sugebame savo asmeninį gėrį matyti per bendro gėrio prizmę ir kai suvokiame, kad pasieksime savo gerovę, kai prisidėsime prie bendros gerovės kūrimo. Ši biblioteka yra puikus šios minties įrodymas. Mes ir toliau dalyvausime civilizacijos kūrime, jeigu kursime bendrą gėrį.

Lentą su naujuoju pavadinimu atidengė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas ir buvęs ilgametis direktorius (nuo 1964 m.) Juozas Marcinkevičius. Po to S. Narbutas visus pakvietė į bibliotekos Aktų salę, kur pristatė darbuotojams naujuosius direktoriaus pavaduotojus ir artimiausius veiklos planus – kaip sparčiau vykdyti bibliotekos veiklos modernizaciją. Naujose pareigose darbą pradėjo direktoriaus pavaduotoja mokslui Rima Cicėnienė, pavaduotoja finansų reikalams – Vanda Tuguši, pavaduotojas ūkio reikalams – Eugenijus Ignatavičius.

Gediminas Zemlickas

Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka įskūrusi buvusių Radvilų rūmų vietoje

Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas ir ilgametis šios bibliotekos direktorius dr. Juozas Marcinkevičius