Savo tautą pripildantis dvasinės sveikatos

Justinui Marcinkevičiui – 80

Būna prasmingų sutapimų, tarsi nulemtų iš aukščiau. Kovo 10-ąją 80 metų sukako mūsų Poetui Justinui Marcinkevičiui, kovo 11-ąją minėjome Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Kad esama gilaus vidinio ryšio tarp šių sukaktuvių, tikriausiai nėra reikalo įrodinėti, viena be kito tarsi neįmanoma, kaip priežasties ir pasekmės ryšys. Vargu ar būtų išaušusi lemtinga Kovo 11-oji, jeigu nebūtų gyva ir sveika tauta, o jos gyvastį ir dvasinę sveikatą daug dešimtmečių palaikė ir papildė Justino Marcinkevičiaus kūryba. Ir paties Poeto asmenybė, kuri mums yra kaip moralinis imperatyvas.

Kartais tyla tampa skambesnė už garsą

Buvo metas, kai poeto metaforos, kalbėjimas tarp eilučių, subtilios ir skausmingos užuominos, o labiausiai gal prasmingi nutylėjimai, neištartas ar užčiauptas žodis, kaip nutrūkusi styga muzikinio kūrinio kulminacijoje, mūsų tautai atliko tą pačią priedermę, kaip kitoms tautoms trūbadūriški jų tribūnų posmai žmonių pilnose salėse ir miestų aikštėse. Totalitarizmo sąlygomis, kai baigėsi ginkluotas tautos pasipriešinimas, svarbu buvo išsaugoti gyvybines tautos jėgas, jos išlikimą, nesugniuždytą augančią jaunąją kartą, užtikrinti organišką, vidinį tautos jėgų augimą. Atvirą pasipriešinimo liepsną keitė tylus rusenimas, gal kai kam reiškęs pralaimėjimą, bet tai buvo neišvengiama, suvoktos realybės padiktuota būtinybė, vienintelis tomis sąlygomis išmintingas ir toliaregiškas apsisprendimas.

Tokiomis sąlygomis reikėjo, kad išaugtų toks kūrėjas ir asmenybė kaip Justinas Marcinkevičius – tyliai skausmingas, nerėkiantis, bet savy išgyvenantis istorijos lūžio perskeltą dangų ir žmogaus širdį. Ar ne iš čia tas organiškas gamtameldiškas Justino Marcinkevičiaus santykis su gamta, žeme, o per tai ir su žmogiškuoju pradu? Apie tautą tiesmukai buvo galima ir nekalbėti, kartais gal ir neminėti, bet juk poetų posmuose kartais slypi daugiau negu žodžiai. Galima kalbėti apie žemę, kaip visų žemiškųjų gėrybių šaltinį, o mintis ves toliau, į giluminius pačių sąvokų klodus, kurie ir virpina sielą. Gamta ir žemė J. Marcinkevičiaus kūryboje – didžios mūsų tautos šventenybės, žmogaus santykis su jomis Poeto kūryboje įgyja labai pakylėtą ir tarsi ritualo išraišką. Ritualo, kuris neturi pradžios ir pabaigos, kaip laikas, į kurį buvome ir liekame įsviesti.

Gyvendami Laike, tiksliau – erdvėlaikyje, savo poetų dėka nuolat atrandame pačius save, keliaujame savo šaknų, ištakų link. Kelias, paženklintas savosios, žmogiškosios esybės pažinimo, savivokos siekiu. Nuolatinis nesibaigiantis kelias savęspi – tiek kiekvieno atskiro žmogaus, tiek visos tautos. Justino Marcinkevičiaus tyli išmintis, nuosaikiai konservatyvus atsargumas kelia tokias asociacijas, žadina mintis, kurios kitomis istorinėmis aplinkybėmis būtų prikeltos gal vydūniško užmojo istoriosofų, o gal dvasininkų, nes tai aukštos religijos užduotis. Mūsų tautoje tą užduotį – tautą priversti suklusti, mąstyti, budėti – buvo lemta atlikti Poetui Justinui.

Tarp idealo ir tikrovės

Justino Marcinkevičiaus poemose sutelkti svarbiausi nacionalinio patyrimo aukso grūdai. Poemoje Donelaitis (1963) poetas sako: „Pakėlėme Donelaitį tartum kumštį“. Ir iš tiesų, ar tai nėra mūsų tautinio susipratimo, atsakomybės už savo istoriją, raštą, tikėjimą, pagaliau istorinę atmintį, nesusitaikymą su tautos prarastimis ir skriaudomis išraiška? Kultūros kumštis prieš tamsą, priespaudą ir brutalią jėgą. O jeigu taip, tai argi ne į ateitį nukreiptas Donelaičio kumštis?

Poetas yra pasakęs, kad toks pat pakeltas kumštis jam yra ir senasis Vilniaus universitetas poemoje Pažinimo medis (1978–1979), su tokiais vardais kaip Skarga, Sirvydas, Sarbievijus, Liauksminas, Daukantas. Nepaminėjo Adomo Mickevičius, nors ir jam turėjo būti skirta vieta toje didžių vardų grandinėje.

Atrodo, kad pats poetas augo kartu su savo poemų herojais, prisipildė tautos istorinio gyvavimo patirties, kuri prasiveržė jo prasmingiausiuose kūriniuose – draminėje trilogijoje Mindaugas (1968), Katedra (1971) ir Mažvydas (1977). Poeto lūpomis prabilo pati istorija, esminiai lūžio momentai mūsų tautos savivokoje. Poetinėse dramose sprendžiamas asmenybės ir valstybės, istorijos, kūrėjo ir valdžios santykis, dvasinių idealų statybos svarba. Visas tris poemas vienija idealo ir tikrovės konfliktas, tautos kelyje iš brutalios būtinybės į sąmoningai siekiamos laisvės idealą. Šis kelias įveikiamas tik jaučiant nacionalinės atsakomybės priedermę, kurią poetas apibendrino poemoje Daukantas (pirmą kartą paskelbta 1984 m. Pergalėje).

Galima pritarti, kad J. Marcinkevičiaus Mindaugas – perdėm šiuolaikiškai mąstantis diktatorius, nuosekliai siekiantis valstybės suvienijimo tikslų, nors jam nesvetimi ir asmeniniai motyvai, kurie dažniausiai kertasi su moralės principais, nes... tikslas pateisina priemones. O tikslas didingas ir vargu ar gali būti kvestionuojamas – suvienyta ir galinga, sugebanti atsispirti priešams Lietuva. Net ir tiesą Mindaugas pajungia sau reikalinga linkme. Baltojo ir Juodojo metraštininko dialoguose atskleista „tiesos“ kūrimo technologija, kuri visu savo „grožiu“ kaskart vis naujomis politinio gyvenimo spalvomis ir atspalviais atsiskleidžia jau mūsų dienomis. Mindaugas labai daugiaprasmis ir šiuolaikiškas personažas, ypač prisimenant XX amžiaus kolizijas, kai ne vienas tironas ir diktatorius smurtu ir prievarta, geležiniu kumščiu nesiskaitydamas su realiais žmonėmis (ką žmonėmis – milijonais gyvybių, ištisų tautų tragedijų!) vedė šalį, kartu ir kaimynines šalis, net joms neprašant, į „laimingą rytojų“. Idealą pamilti lengviau už gyvenimo realybę, ypač jeigu idealas nepasiekiamas. Plakatuose žmonės labai simpatiški, su jais galima eiti į ugnį ir vandenį, artinti šviesų rytojų, daug sunkiau sugyventi su konkrečiais ir ypač šalia esančiais žmonėmis. Meilė abstrakcijoms kyla iš nemeilės artimam savo.

Poetas niekada neatnašavo aukų žanrui, nesijautė akloje jo priklausomybėje. Kanonų laužymas buvo ir liko įprastas. Teisingai yra pastebėjęs literatūros kritikas Ričardas Pakalniškis (šių eilučių autoriaus buvęs literatūros mokytojas vidurinėje mokykloje): J. Marcinkevičiaus lyrika kupina epiško užmojo, epas – lyriškas, drama – epiška ir lyriška. Išties dideliam talentui žanrų rėmai – kaip narvas paukščiui giesmininkui. Nors ir be rėmų būtų blogai. Dialektika.

Tarp muziejaus ir ramovės

80-mečio jubiliejus Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui, Nacionalinės kultūros ir meno, Nacionalinės kultūros pažangos premijų laureatui Justinui Marcinkevičiui turėjo būti rimtas ir fizinių jėgų išbandymas. Tauta buvo ištroškusi susitikimų su Poetu, jubiliejiniai renginiai išsitęsė į kelias savaites. Tautos meilė yra savaip bekompromisė, negailestinga, nes visi nori matyti ir girdėti savo Poetą, savo kūrėją, o tomis dienomis jis kaip niekada yra mūsų visų. Tauta tokią teisę turi ir ja naudojasi.

Vasario 25 dieną vyko iškart du renginiai, kuriuose buvo pagerbtas Justinas Marcinkevičius. Romus klausytojas galėtų sudalyvauti gal ir trijuose, bet kaip ištverti jubiliatui? Taikomosios dailės muziejuje kultūros žurnalo Santara ir bendrovės DPA programinė įranga iniciatyva surengtas vakaras-koncertas Dedikacija Justinui Marcinkevičiui, o valandą vėliau Vilniaus įgulos karininkų ramovėje turėjo vykti jau iš anksto suplanuotas Justino Marcinkevičiaus jubiliejinis vakaras. Gerai, kad nedidelis atstumas skiria muziejų ir ramovę.

Pagerbti klasiko į Taikomosios dailės muziejų atvyko kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma. Pasveikintas, pamalonintas ir pasakęs prakalbą jubiliatas iš Santaros renginio išvažiavo į Vilniaus įgulos karininkų ramovę, kur laukė gerokai didesnis jo kūrybos gerbėjų pulkas, o muziejuje tęsėsi numatytoji programa. Apie J. Marcinkevičiaus kūrybą kalbėjo prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, poeto eilėraščius skaitė aktorius Petras Venslovas, pagal poeto eiles sukurtas balades atliko solistė Giedrė Juknevičiūtė, o muzikavo Beata Vingraitė ir Valdas Andriuškevičius. Ekspromtu žodį tarti paprašytas literatūros kritikas Valentinas Sventickas, kurio jubiliatui skirtas straipsnis išspausdintas naujausiame Santaros žurnalo numeryje. Vakaro dalyviai galėjo įsigyti naujausią Santaros leidinį – Justino Marcinkevičiaus baladžių poemą Devyni broliai.

Tuo metu Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko J. Marcinkevičiaus jubiliejinis kūrybos vakaras, poetas skaitė savo eiles, susilaukdamas didžiulio klausytojų dėmesingumo ir aplodismentų. Vakare dalyvavo Vilniaus Senjorų teatras (vadovas Vytautas Mikalauskas) ir Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis Vilnelė (vadovė Laima Purlienė). Salėje tvyrojo ypatinga ir pakili nuotaika, kurios neįmanoma numatyti programoje, bet šiuo atveju ir nereikėjo. Tautos meilę Poetas pelnė savo gyvenimu ir kūryba. Mes visi persmelkti Justino Marcinkevičiaus jausmo, vaizdų, posmų, kaip kad mūsų Poetas persmelktas Lietuvos. Savo Poeto akimis matome ir jaučiame Lietuvą, atimk iš mūsų tuos vaizdinius – pasijusime kaip netekę kažko labai svarbaus, gyvybiškai būtino ir iš mūsų esaties jau nebeišplėšiamo.

Gediminas Zemlickas

Poetas jubiliejiniame renginyje Vilniaus įgulos karininkų ramovėje

Poetas Justinas Marcinkevičius skaito savo eiles