Klaipėdos krašto teismai – antilietuviškos politikos atrama

Arnoldas Piročkinas

1923 metų sausio prijungtame prie Lietuvos Respublikos Klaipėdos krašte turbūt nebuvo nė vienos iš seno susiformavusios gyvenimo srities, kurioje vokiečiai nebūtų turėję lemiamų pozicijų. Tuo atžvilgiu labai ryškiai išsiskyrė teismų sistema. Klaipėdos krašto autonominiai teismai vokiškumu, ko gero, netgi pranoko bažnyčią ir mokyklą. Evangelikų liuteronų bažnyčioje vis dėlto būta šiokio tokio sluoksnio, kuris tautiniame konflikte laikėsi arba neutraliai, arba net buvo palankus lietuviškumui. Vokiečių absoliučiam viešpatavimui mokykloje lietuvių pusė rado atsvarą kurdama privačių lietuviškų mokyklų tinklą. Tuo tarpu vokiškiems teismams lietuviai beveik neturėjo kuo atsispirti. Tą lietuvių bejėgiškumą lėmė prie Klaipėdos krašto konvencijos pridėtas Klaipėdos Teritorijos Statutas (žr. Konvencija del Klaipėdos Krašto. Išleido Klaipėdos Krašto Direktorija. – Klaipėda/Memel, 1925. – P. 8 ir kt.). Jo 1 str. sakoma: „Klaipėdos Teritorija [...] naudosis įstatymų leidimo, teismų, administracijos ir finansų autonomija šio Statuto numatytose ribose“ (išskirta cituojant. – A. P.). O 5 straipsnyje tarp išvardijamų dalykų, kurie „priklausantys Klaipėdos Teritorijos vietinių organų kompetencijai“, 11 punkte nurodoma: „Teismų organizacija, rezervuojant straipsnių 21–24 dispozicijas“.

Pažiūrėkime, kas „rezervuota“ minėtuose straipsniuose. Iš jų bene svarbiausi 22-asis ir 23-iasis. Pirmajame sakoma: „Klaipėdos Teritorijos teismų organizacija ir kompetencija bus nustatytos Teritorijos įstatymo, rezervuojant straipsnio 24 dispozicijas. Dabartinė teismų organizacija pasiliks galioje ligi minėto įstatymo paskelbimo“ (išskirta cituojant. – A. P.). Taigi Statutas pripažino, kad dabartinė teismų sistema keistina, t. y. priderinta prie naujų sąlygų Lietuvos Respublikoje. Tačiau, deja, per beveik 15 metų toks įstatymas nebuvo parengtas ir priimtas. Lietuvos Respublikos įstatymų leidimo organai dėl konvencijos to negalėjo padaryti, o Klaipėdos krašto seimelis tuo nebuvo suinteresuotas, nes jame nuolat viešpatavusią vokiečių ir jiems talkinusių lietuvininkų daugumą visiškai tenkino galiojanti teismų organizacija. Todėl Klaipėdos karšte iki 1939 m. kovo 22 ar 23 d. veikė Vokietijos imperijos – reicho 1877 m. įstatymas dėl teismų santvarkos, vadinamasis Gerichtsverfassungsgesetz, su keliais pakeitimais, beje, nenaudingais Lietuvai. Pavyzdžiui, laikantis Statuto 23 str., centrinės Lietuvos valstybės teisės institucijos neturėjo galimybės tvarkyti krašto teisėjų darbo. Šis straipsnis nurodė: „Klaipėdos Teritorijos Teismų teisėjai bus skiriami Direktorijos. Jie bus nepašalinami ir galės būti atstatomi tik atitinkamu sprendimu Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo sekcijos, kuri turės kompetencijos Klaipėdos Teritorijos byloms ir kuri panašiais atvejais spręs kaipo Vyriausia Disciplinos Instancija.“

Iš primo žvilgsnio gali rodytis, kad Klaipėdos krašto teisėjus galėjo disciplinuoti Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas per savo sekciją. Tačiau požiūris bus klaidingas. Statuto 24 straipsnyje nustatomas toks sekcijos Klaipėdos krašto byloms spręsti sudarymo principas: „šis skyrius susidės daugumoje iš teisėjų, priklausančių Klaipėdos Krašto Magistratūrai.“ Todėl šį skyrių sudarydavo „vienas teisėjas, skirtas Respublikos Prezidento, ir du teisėjai, skirti Klaipėdos krašto direktorijos“ (V. Remeikis. Teismų santvarka Klaipėdos krašte // Policija, 1936, Nr. 20 (240), p. 385). Suprantama, vokiškos krypties direktorijos skirdavo sau tinkamus teisėjus (lietuviškos direktorijos, rodos, jų neįstengdavo ar nespėdavo paskirti). Tad sekcijoje iš esmės daugumą turėjo vokiško nusiteikimo nariai, kurie nebūtų leidę bausti Klaipėdos krašto teisėjų, neteisėtai protegavusių vokiškumą. Vienintelis dalykas, kurį įstengė padaryti Lietuvos valdžia, buvo tas, kad nuo 1932 m. liepos 1 d. du sekcijos nariai, atstovavę Klaipėdos krašto teismams, turėjo gyventi ne Klaipėdoje, bet Kaune, o spalio mėnesį kanceliarija ir bylos buvo perkeltos iš Klaipėdos į Kauną (V. Burkevičius. Klaipėdos Krašto Vyriausiasis Teismas. 1920–1933 // Teisė, 1933, liepa–gruodis, Nr. 24, p. 327). O kad būtų buvę mėginimų patraukti atsakomybėn kurį klaipėdiškį teisėją, neteko patirti, nors tokių deliktų būta nemaža.

Klaipėdos krašto teismai, organizuojami pagal senuosius kaizerinės Vokietijos įstatymus, ne visai sutapo su D. Lietuvoje veikusia teismų santvarka. Klaipėdos krašte žemiausia, pirminė teismo grandis buvo valsčiaus teismas (vokiškai das Amtsgericht). Jo pavadinimas, atsiradęs dėl ne visai tikslaus vokiško termino vertimo į lietuvių kalbą, anaiptol nerodo teismo kokios priklausomybės valsčiui – nei administracinės, nei teritorinės. Klaipėdos krašte buvo daug valsčių (pvz., Klaipėdos apskrityje – 22, Pagėgių apskrityje – 26), tuo tarpu valsčiaus teismų – tik penki: Klaipėdos (jam priklausė miestas), Priekulės, Šilutės, Rusnės ir Viešvilės. Prie valsčiaus teismo buvo ir kalėjimas. Valsčiaus teisme dirbo nuo vieno iki kelių teisėjų (iš viso bene 14), destis kokia darbo apimtis. Šiam teismui priklausė civilinės ir baudžiamosios bylos dėl nusikaltimų, už kuriuos galima bausti iki 10 m. kalėjimo. Jei už nusikaltimą grėsė bausmė iki 6 mėnesių kalėjimo, bylą spręsdavo vienas teisėjas. Kitas bylas spręsdavo kolegialiai teisėjas su dviem prisėdais, t. y. teismo tarėjais. Prie valsčiaus teismų dar veikė teismų tarybos. Kiekviena taryba susidėjo iš valsčiaus teisėjo, krašto administracijos valdininko ir septynių patikėtinių, renkamų apskrities seimelių. Jų sudarymo būdas Klaipėdos krašto sąlygomis užtikrino tarybų vokišką sudėtį.

Lietuvos valdymo metais visas Klaipėdos kraštas sudarė vieną teismo apygardą, tolygią D. Lietuvos keturioms teismų apygardoms (Kauno, Marijampolės, Panevėžio ir Šiaulių). Klaipėdos apygardos teismas rezidavo Klaipėdoje. Jis turėjo tris kameras: vieną civilinių ir dvi baudžiamųjų (Klaipėdoje ir Šilutėje) bylų. Šio teismo sudarymas taip pat priklausė autonominių įstaigų kompetencijai.

Aukščiausia Klaipėdos teismų sistemos grandis buvo minėta Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sekcija.

Nesiimdami aprašinėti Klaipėdos krašto teismų procedūrų, dar turime pasakyti, kad prie teismų buvo vadinamųjų valstybės gynėjų, t. y. prokurorų, bei tardytojų. Šalia autonominiams organams priklausančių teismų sistemos krašte veikė karo teismai, o nuo 1933 m. ir Lietuvos teismas – Apeliaciniai rūmai, kurie sprendė nusikalstamų veikų, numatytų „tautai ir valstybei saugoti įstaytmo“, bylas. Administracine tvarka galėjo bausti Klaipėdos karo komendantas. Šios trys pastarosios institucijos nepriklausė Klaipėdos krašto teisinei sistemai ir vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymais ir valdžios potvarkiais.

Klaipėdos krašto autonomijai priklausančių teismų personalo būta palyginti nemaža. 1938 m. būta tokių darbuotojų: vienas apygardos teismo pirmininkas, penki teismo direktoriai (skyrių pirmininkai), 13 teismo patarėjų (teisėjų) 14 valsčiaus teisėjų, 10 – valstybės gynėjų ir 11 – inspektorių bei revizorių. Taigi iš viso 54 aukštesnieji teismų darbuotojai. Be jų, teismuose dar dirbo 104 žemesniojo rango tarnautojai: teismo sekretoriai, kanceliaristai bei registratūros sekretoriai ir registratūros asistentai (D. Stankūnas. Teisininkų paruošimas Klaipėdos krašte // Teisė, 1938, spalis–gruodis, Nr. 44, p. 407–408). Prie teismų šliejosi jiems nepavaldūs advokatai: Klaipėdos krašte jų buvę 14.

Daugumas teisės sferoje dirbančių žmonių buvo tikri vokiečiai, netgi turį Vokietijos pilietybę. Retas kuris iš jų mokėjo lietuviškai. Antai lietuviškai mokėjo ir lietuvių interesus sąžiningai gynė vos du advokatai (jų vardus ir pavardes patikslinsime iš leidinio Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1937 metams): Mykolas Tolišius (vokiškai rašėsi Michel Tolischus) ir dr. Fricas J. Meieris (vok. Fritz J. Meier). Pastarasis įdomus ir plačiau apibūdintinas todėl, kad jis buvo vienas iš tų negausių vokiečių (gimęs 1893 m. Vokietijoje), kuris, 1920 m. apsigyvenęs Klaipėdoje, ilgainiui įsijungė į lietuviškų įstaigų veiklą ir tapo ryžtingu lietuvių gynėju (žr. Mažosios Lietuvos enciklopedija, t. III, p. 48; čia netikslus jo vardas: ne Frikas, bet Fricas).

Atrodo būta ir daugiau objektyvių ar net palankių lietuviams vokiečių teisininkų. Antai klaipėdiškis dr. Martynas Anytas atsiminimų knygoje Kova dėl Klaipėdos (Čikaga, 1978, p. 379) rašo, kad „krašto apygardos pirmininkas dr. Riffart ligi paskutinio momento (t. y. iki 1939 m. kovo 22 d. Hitlerio įvykdytos aneksijos. – A. P.) liko lojalus pareigūnas Lietuvos valstybės atžvilgiu, kiti teisėjai pradėjo daryti teismo sprendimus, kurie jokiu būdu nebebuvo suderinami su Klaipėdos krašto statuto raide ir dvasia.“ Šalia apygardos teismo pirmininko Hermano Rifarto (vok. Hermann Riffart) gal derėtų paminėti neįvardytą Viešvilės valsčiaus teismo teisėją, kuris, jau siaučiant hitlerininkų kurstomiems vokiečiams, griežtai nubaudė keturis Ordnungsdiensto narius, 1939 m. sausio 25 d. ištepusius degutu Smalininkų pašto iškabą su Vyčiu (Kaip nubausti valstybės ženklo niekintojai // Lietuvos aidas, 1939 02 02, Nr. 53 (4455), p. 10).

Vis dėlto čia turime tik vieną kitą teisėją, o daugumas jų ne tik paskutiniu metu nutolo nuo Statuto raidės ir dvasios – jie niekada nebuvo prie jos net priartėję. Tokia kolizija buvo išryškėjusi iš kart po 1923 metų. Klaipėdos krašto teismuose viešpatavo ryški tendencija visokeriopai proteguoti vokiečius bei jų veiklą ir diskriminuoti lietuvius, lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, kurį laiką teismuose įsigalėję agresyvieji vokiečiai teisėjai net bausdavo bylos dalyvius, pageidavusius nagrinėjimo metu kalbėti lietuviškai.

Pirmas toks atvejis yra iš 1924 me-tų. Šilutės valsčiaus teismas nubaudė pil. Lėbartą (gaila, vardas nenurodytas) 50 Lt bauda, arba 5 paromis kalėjimo, už pareikštą norą duoti parodymus kaip liudininkas teismui lietuviškai (Šilutiškis. Nubaudė kalėti už lietuvių kalbą // Klaipėdos žinios, 1924 11 19, Nr. 243).

Paskiau kelerius metus panašių informacijų spaudoje nepastebėta. Gal tokių incidentų nė nebūta: juk žinomas daiktas, kad lietuvininkai klaipėdiškiai kaip tikri lietuviai buvo nuolankūs valdžioms ir nesipriešino teismų reikalavimui kalbėti vokiškai. Gal kartais sukalbamesnis teisėjas pasiūlydavo naudotis vertėjais. O gal tiesiog tokie dalykai nepatraukdavo laikraštininkų dėmesio.

Po kelerių metų vis dėlto plačiai nuskambėjo vokiškai leidžiamo dienraščio Memeler Allgemeine Zeitung vyr. redaktoriaus dr. J. Arengauzo susirėmimas Klaipėdos valsčiaus teisme dėl teisės kalbėti be vertėjo lietuviškai. Redaktorius buvo patrauktas į teismą už laikraštyje aprašytą Viešvilės valsčiaus teismo teisėjo Švalbės (Schwalbe) poelgį, kai 1930 m. birželyje per posėdį smogė kumščiu į krūtinę dviem valstybinės policijos policininkams ir vienam iš jų nuplėšė antpetį. Šis teisėjo poelgio aprašymas buvo palaikytas teismo ir teisėjo įžeidimu. Už tai redaktoriui iškeliama byla Klaipėdos valsčiaus teisme. Redaktoriaus būta ne pėsčio: jis pareikalavo, kad byla būtų vedama lietuvių kalba. Išdėstytus motyvus buvo surašęs dar rašte, kurį įteikė teisėjui. Štai kaip atpasakojamas laikraštyje motyvas, kodėl redaktorius atsisakė „paslaugos“ naudotis vertėju: „Naudotis tokiais atvejais vertėjo pagalba yra visiškai neleistina, kadangi tai prieštarauja senam pagrindiniam teisės principui dėl betarpiškumo, o taip pat veikiančiai Klaipėdos krašte teismų tvarka (i), einant kuria vertėjo pagalba leistina tik svetimšaliams ir svetimoms kalboms“ (Dėl lietuvių kalbos Klaipėdos krašto teismuose // Lietuvos aidas, 1931 03 23, Nr. 66 (1144), p. 3). Iš tikrųjų šis motyvas visiškai pagrįstas: lietuvių kalba šalia vokiečių kalbos autonominiame krašte turėjo lygias teises – buvo valstybinė kalba. Teismas į redaktoriaus reikalavimą neatsižvelgė: byla buvo nagrinėjama vokiečių kalba. Redaktorius buvo nubaustas už Viešvilės teismo ir teisėjo įžeidimą trimis mėnesiais kalėjimo. Laikraštis tokią griežtą bausmę komentavo kaip kerštą redaktoriui už reikalavimą nagrinėti bylą lietuvių kalba. Galutinės bylos baigties nežinome: tikriausiai redaktorius su tokiu teismo sprendimu nesutiko.

1932 m. gruodžio 4 d. Šilutės valsčiaus teismas dviejose bylose ūkininką Pusbačkį ir ūkininką Grigelaitį už reikalavimą kalbėti lietuviškai taip pat nubaudė: pirmąjį 4 mėnesiais kalėjimo, o antrąjį – šimto litų bauda (Po 4 savaites už reikalavimą kalbėti lietuviškai // Rytas, 1932 12 05, Nr. 260 (2536), p. 4).

Šie ir dar kiti mums nežinomi Klaipėdos krašto teismų sprendimai neleisti per bylos svarstymą dalyviams kalbėti lietuviškai, matyt, išjudino įvairias aukštąsias Lietuvos instancijas. Po metų nuo pastarosios bylos laikraštyje randame žinutę, kad Lietuvos Respublikos Vyriausiojo Tribunolo prokuroras nusiuntęs raštą Klaipėdos krašto vyriausiajam prokurorui, jog Lietuvos organams raštai turį būti rašomi lietuvių kalba, o gyventojai galį pasirinkti, kuria kalba kreiptis į teismą (Klaipėdos kr. Sulygintos lietuvių kalbos teisės // Rytas, 1933 12 21, Nr. 296 (2846), p. 1).

Netrukus lietuviškuose laikraščiuose pasirodė žinučių, rodančių, kad vokiečių teisėjų karštis drausti bylos dalyviams kalbėti lietuviškai atlėgo. Štai pranešama, kaip valsčiaus teisėjas Costede (lietuviškai būtų Kostedė) norėjęs lietuvininką Simonaitį apklausti vokiškai ir siūlęs jam vertėją, bet šis atkakliai reikalavo kalbėti su juo lietuviškai. Tada teisėjas atidėjo posėdį. Matyt, jo tikėtasi kitam posėdžiui pasirengti ar rasti lietuviškai kalbantį teisėją. Laikraštis toliau pabrėžė, jog tai pirmas atsitikimas Klaipėdos krašto teisme, kad teisėjas taip reagavo į apklausiamojo reikalavimą su juo kalbėti lietuviškai (ELTA. Simonaitis atsisako teisme kalbėti vokiškai // Lietuvos žinios, 1934 03 09, Nr. 56 (4442), p. 7).

Po kelių dienų, kovo 13 d., Klaipėdos valsčiaus teismas nagrinėjo bylą, kurios du kaltinamieji nemokėjo vokiškai. Bylą vedęs teisėjas Mendelovičius (?) ir valsčiaus teismo valstybės gynėjas kalbėjo ištisai lietuviškai. Vienam iš prisėdų (prisiekusiųjų), nemokančiam lietuvių kalbos, valstybės gynėjo kalbą vertėjas vertė vokiškai. „Tai pirmas kartas, kad Klaipėdos teismas patenkino kaltinamųjų reikalavimus ir bylą nagrinėjo jiems suprantama kalba“, – rašoma korespondecijoje (Vakar Klaipėdos teismas pirmą kartą pavartojo lietuvių k. // Rytas, 1934 03 14, Nr. 60 (2912), p. 7).

Tų pačių metų spalio 13 d. Klaipėdos priesiekusiųjų (valsčiaus) teismas nagrinėjo 37 lietuvių darbininkų bylą, kad jie 1932 m. vasario 7 d. Kretingalėje, Karnovskio smuklėje, per vokiečių Landwirtschaftspartei (žemės ūkio partija) susirinkimą triukšmavę (reikalavo kalbėti lietuviškai) ir sukėlę muštynes. Nors prokuroras ir keli teismo nariai nemokėjo lietuviškai, bet byla darbininkų reikalavimu svarstyta lietuviškai. Be to, darbininkus gynęs advokatas, minėtas Fricas Meieris, demaskavo vieną teismo narį ūkininką Kaizerį (Kaiser) melagingai išsigynus, kad priklausęs SOVOG’o partijai, kuri tų metų liepos 13 d. buvo uždrausta (E. Įdomi 37 lietuvių byla Klaipėdoje // Rytas, 1934 10 16, Nr. 236 (3088), p. 4; taip pat: Lietuvos žinios, 1934 10 16, Nr. 236 (4622), p. 5).

Ko gero, tokį vokiečių valdomų Klaipėdos teismų atsižvelgimą į lietuvių reikalavimus galėtume sieti su 1934 m. vykusia vadinamąja Noimano–Zaso byla ir sudarytos lietuviškos Martyno Reisgio direktorijos ryžtinga veikla. Ar po 1934 metų būta Klaipėdos krašto teismuose konfliktų, šiuo kartu neturime duomenų: lietuviškoje spaudoje jų nepavyko aptikti. Minėtame anksčiau V. Remeikio straipsnyje tiktai pažymima, kad „dar šiandien lietuvių kalba Klaipėdos krašto teismuose neturi jai priderančios vietos“, bet pripažįstama: „dar taip neseniai lietuviai teismų nutarimais buvo baudžiami už tai, kad jie nemokėjo su teisėju vokiškai susikalbėti“ (p. 386). Vadinasi, išeitų, kad 1936 metais tokio lietuvių kalbos persekiojimo krašto teismuose jau nebūta. O prideramos vietos ji neužėmė todėl, kad „Protokolai dar ir dabar rašomi tik vokiečių kalba.“

Tiesą sakant, tų protokolų lietuviškai rašyti nė nebuvo kam, nes Klaipėdos krašto teismuose dirbo beveik išimtinai vokiečiai teisininkai. Pasitaikydavo viena kita lietuviška pavardė, rašoma vokiškomis raidėmis, bet visi jų savininkai buvo vokiečių auklėtiniai ir pasekėjai.

Iki 1934 m. Klaipėdos krašte teisininkais galėjo dirbti žmonės, įgiję aukštojo teisės mokslo diplomus tik Vokietijoje ir čia išlaikę dvejus egzaminus. Tokia nuostata užkirto kelią gauti teisėjo vietą Lietuvos universitete baigusiems mokslus specialistams.

Prieš pat savo veiklos pabaigą, 1934 m. lapkričio 24 d., M. Reisgio direktorija dar spėjo paskelbti įstatymą, kuriuo minėti du egzaminai baigusiems teisės mokslus kandidatams į teisėjus Klaipėdos krašto teismuose turi būti laikomi Lietuvoje (Klaipėdoje), o Vytauto Didžiojo universiteto diplomai pripažįstami lygiateisiai su Vokietijos universitetų diplomais. Buvo tuo įstatymu sudarytos dvi komisijos Klaipėdos krašto teismų darbuotojams egzaminuoti. Pirmojo egzamino vadinamiesiems referendarams komisija susidėjo iš penkių asmenų: pirmininkas minėtas Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas Hermanas Rifartas, du nariai atstovavo Vytauto Didžiojo universitetui – profesorius Mykolas Riomeris ir doc. (Antanas) Tamošaitis. Du nariai buvo klaipėdiškiai teisininkai lietuviškomis pavardėmis: valsčiaus teisėjas Kairys (vardas nenustatytas) ir valstybės gynėjas Richardas Adomaitis (vok. Richard Adomeit). Antrųjų egzaminų (asesorių) komisiją sudarė trys asmenys: apygardos teismo pirmininkas H. Rifartas, valstybės gynėjas R. Adomaitis ir teismo direktorius (Herbertas) Korkas (telefonų knygoje jis įvardijamas kaip apygardos teismo patarėjas) (žr. D. Stankūnas..., p. 410).

Taigi tarsi atsivėrė durys į teismus Klaipėdos krašte ir lietuviams. Tačiau ar kas iš lietuvių spėjo pasinaudoti šia galimybe, nieko tikro negalime pasakyti. Veikiausiai nespėta... O jeigu vienam kitam pavyko prasiveržti pro visas užtvaras, tai vargu ar įstengė sušvelninti daugumos Klaipėdos krašto teismų darbuotojų priešiškumą lietuviams, lietuvių kalbai ir apskritai lietuviškumui. Palyginti negausus krašto teismų darbuotojų sluoksnis, reikia pripažinti, efektyviai prisidėjo prie vokiečių įtakos lietuvininkams stiprinimo.

Nuotraukose: 

Klaipėdos teismo ir kalėjimo pastatas (statytas 1862 m.) buv. Malkų (dabar Naujojo uosto) gatvėje. Leidinys: Senoji Klaipėda. XIX-XXa. - Klaipėda: „Jasono“ leid., 1995. - P. 43