Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Parduota tėviškė

Tėviškės parduoti negalima. Tilvytis pardavė...

Stovi Motiejus Miškinis ir Bernardas ant Sėlos piliakalnio, žvelgia per Sylio ežerą į buvusią Teofilio Tilvyčio tėviškę ir staiga tokie Motiejaus Miškinio žodžiai. Buvusi tėviškė... Skamba absurdiškai, nes tėviškė, gimtinė negali būti buvusi. Ji turi būti amžina, duota viena ir visiems laikams... Bet Usnynės autorius savo tėviškę Gaidžiuose (Tauragnų valsčiuje, Utenos apskrityje) pardavė ir taip šio pasaulio absurdų skaičių padidino dar vienu.

Kažkas ne taip su pasauliu, jeigu absurdų skaičių didina poetai. Tokie dalykai be pėdsako nelieka. Sunku pasakyti, kaip Tilvytis, bet Motiejus Miškinis, poeto Antano Miškinio brolis, tą parduotosios tėviškės faktą skaudžiai išgyveno – Bernardas liudininkas. Motiejų Miškinį ir jo jaunystės draugą Bernardas fotografavo Miškinių tėviškėje Juknėnuose (Daugailių valsčius).

Kaip žmogų, asmenybę, literatūrologą, vertėją, pedagogą Motiejų Miškinį (1898–1974) Bernardas labai vertina. Yra už ką. Tvirtina, kad gabumais gal net lenkęs labiau pagarsėjusį brolį Antaną. 1915 m. vaikinas įstojo į Maskvos universitetą, bet Pirmasis pasaulinis karas nutraukė studijas. Tapo Nepriklausomybės kovų savanoriu, taikos metais dirbo administracinį ir diplomatinį darbą. 1928 m. baigė Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1924–1931 m. mokytojavo Kaune, Marijampolėje, Raseiniuose. 1931–1940 m. Švietimo ministerijos darbuotojas, 1931–1936 m. moksleivių žurnalo Šviesos keliai redaktorius. Reiškėsi kaip literatūros tyrinėtojas ir kritikas, bendradarbiavo leidiniuose Darbai ir dienos, Pjūvis, laikraštyje Literatūros naujienos. Nagrinėjo Balio Sruogos, Fausto Kiršos, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Vienuolio ir kitų rašytojų kūrybą. 1941–1943 m. Vilniaus universitete dėstė rusų kalbą, 1964–1974 m. gimtųjų Juknėnų mokykloje – prancūzų kalbą. Pokario metais vertė Levo Tolstojaus, Nikolajaus Gogolio, L. Leonovo, Fiodoro Dostojevskio, Ivano Bunino, Maksimo Gorkio ir kitų rusų rašytojų kūrinius.

Lietuvišku Puškinu taip ir netapo

Proga prisiminti ir Teofilį Tilvytį (1904–1969), toli gražu ne eilinę asmenybę ir poetą. Ne tiek jau daug Lietuvoje turėjome liaudies poetų, Tilvytis – vienas iš jų. A. Herbačiauskas kartą yra išsireiškęs, kad iš Tilvyčio galėtų išeiti Puškinas, jeigu tik jis daugiau dirbtų. Iš tiesų rašė lengva ranka, šmaikščiai, tarsi nė didesnių pastangų nedėdamas. Blogiausia, kas su dideliais talentais kartais nutinka, kad tų pastangų ir nesiekė dėti, juodas darbas ir Tilvytis buvo nelabai suderinami dalykai. Jam trūko gilesnių studijų, kūrybinės savidisciplinos, Aukštaitijos talentas taip ir nepakilo į aukštesnės poezijos erdves, nors visus duomenis turėjo. Poemoje Dičius (1934) galima aptikti Puškino Eugenijaus Onegino stilistinę struktūrą, ironiją, kalambūrus, karikatūriškas situacijas. Net satyros žanre, kur Tilvytis buvo nepralenkiamas, jis taip ir liko kasdienių žmonių silpnybių čaižytoju, bet jo satyros botagas aukščiau kasdienybės reikalų taip ir neiškėlė lietuviškosios satyros žanro.

Tilvyčiui stigo akademinio išsilavinimo, o visas jo bagažas – mokslas Panevėžio ir Utenos Saulės progimnazijose, raštininko darbas Kauno mokesčių inspekcijoje. Tiesa, 1924–1925 m. mokėsi Tautos teatro vaidybos studijoje, dalyvavo satyros ir parodijos teatro Vilkolakis spektakliuose. Tikriausiai tada ir pabudo jame snaudęs parodijuotojo talentas. 1926 m. prisijungė prie keturvėjininkų, pradėjo reikštis spaudoje, o 1933–1940 m. leido satyros savaitraštį Kuntaplis.

1941 m. trims mėnesiams pateko į Pravieniškių koncentracijos stovyklą – naciai juokų nesuprato. Pokariu savo neabejotiną talentą turėjo taikyti prie socialistinio realizmo, gal būtų teisingiau – socialistinio dogmatizmo reikalavimų, o mūzos nemėgsta prievartos, net jeigu ji ir saldi. Tiesa, publicistinė poema Usnynė (1949) įvertinta stalinine premija, bet šiandien ji savo menine verte yra ne tiek lietuvių literatūros pasididžiavimas, kiek epochos atspindys, padedantis suvokti, kas anoje santvarkoje, bent jau pokariu, buvo toleruojama ir skatinama. Tiesmuka negerovių ir žmogiškųjų silpnybių kritika, „teisingos“ klasinės nuostatos ir darbo žmogaus apologetizavimas, tiesa, su tam tikromis išlygomis – svarbu, kad būtų „švari“ biografija, ir geriausia, jeigu neturi giminių užsienyje. Santvarka, kuriai nereikėjo aukštų materijų ir dvasinių vertybių, universitetinio išsilavinimo ar modernumo siekio. Kartais mažiau buvo vertinama kaip daugiau.

Neramios sielos kunigas

Teofilis Tilvytis turėjo 24 metais vyresnį brolį, taip pat poetą Jurgį Tilvytį (1880–1931), kuris savo eilėraščius pasirašinėjo slapyvardžiu Žalvarnis. Buvo kunigas, Paįstrio bažnyčios statytojas, didelis visuomenininkas, bet sovietmečiu niekur nebuvo minimas, tarsi nė nebūtų.

Jurgis Tilvytis (Žalvarnis) taip pat gimė Gaidžių kaime, mokėsi Mintaujoje, bet atsisakęs skaityti maldą rusiškai buvo pašalintas iš gimnazijos. Mokslą tęsė Rusijoje, vėliau Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Įšventintas kunigu 1903 m., buvo vikaras Krinčine, Tauragnuose, Pabiržėje ir Pakruojyje. 1908 m. apsigyveno Paįstryje, ir tai buvo padarinys štai kokio įvykio. 1908 m. Paįstrio dvare įsikūrė naujo tikėjimo išpažinėjai – marjavitai. Dėl to labai sunerimo Pumpėnų klebonas Juozapas Viksva, kurio parapijai priklausė Paįstrys. Klebonas J. Viksva įrodė vyskupui Cyrtautui, kad reikia kuo skubiau į Paįstrį paskirti pirmą nuolatinį kunigą Jurgį Tilvytį. Paįstryje žmonės meldėsi 1781 m. kaimo kapinėse pastatytoje medinėje koplyčioje, kunigas atvažiuodavo iš Pumpėnų.

Poetiškos sielos vikaras Jurgis Tilvytis-Žalvarnis, remiamas dvarininko Hopano, ėmėsi Švč. Mergelės Marijos globos bažnyčios statybos Paįstryje. 1910 m. užbaigė statyti neogotikinę, stačiakampio plano dvibokštę medinę Paįstrio bažnyčią, kurioje garsus skulptorius, Laisvės angelo autorius Juozas Zikaras (1881–1944) sukūrė tris šventųjų skulptūras (1919 m. Šv. Petro, Šv. Povilo ir Šv. Jurgio), Kryžiaus kelio bareljefus, krikštyklą ir kunigo Jurgio Tilvyčio biustą. Profesorius Juozas Zikaras gimęs netoli Paįstrio – Paliukuose, Panevėžio rajone, lankė Pumpėnų keturmetę mokyklą, bernavo pas Pumpėnų kleboną. Nieko stebėtino, kad 1991 m. Paįstrio vidurinei mokyklai buvo suteiktas Juozo Zikaro vardas.

Jurgis Tilvytis buvo energingas dvasios ganytojas, išvystė plačią visuomeninę veiklą, į blaivybės draugijos Paįstrio skyrių subūrė apie 300 narių, 1910 m. įsteigė Saulės draugijos pradinę mokyklą, bibliotekėlę ir skaityklą. Patalpos mokyklai buvo perimtos iš rusiškos mokyklos, o 1912 m. baigtas statyti ir naujas pastatas. Tai buvo pirmoji lietuviška mokykla apylinkėje. Jurgis Tilvytis taip ir netapo Paįstrio bažnyčios klebonu, nors žmonės gal taip ir vadino. Mat Paįstrio parapija įsteigta tik 1924 m., o J. Tilvytis dar 1916 m. buvo perkeltas į Šėtą.

Visa tai verta žinoti mūsų žmonėms, norintiems pasotinti savo žingeidumą. Paįstrys yra 12 kilometrų į šiaurę nuo Panevėžio, kilometras į vakarus nuo Panevėžio–Pasvalio kelio.

Grįžkime prie kunigo ir poeto Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio. Ir Šėtoje jis sparnų nenuleido, savo lėšomis įkūrė progimnaziją, atstatinėjo parapijos statinius. Darbščiam visur gerai. 1927 m. persikėlė į Panevėžį, dirbo marijonų vyresniuoju ir Panevėžio marijonų bažnyčios (dabar Švč. Trejybės) rektoriumi. Pertvarkė bažnyčios fasadą, panaikindamas svetimkūnį – rusų laikais pastatytą bizantišką bokšto kupolą. Visados rėmė laisvės kovų savanorius, vargšus, kovojo už blaivybę.

Poetinę kūrybą Jurgis Tilvytis pradėjo dar mokydamasis seminarijoje ir niekada jos neatsisakė. Kunigaudamas Paįstryje šiai vietovei paskyrė du eilėraščių rinkinius Paįstriečiai ir Palaimintas triūsas, išleido kitų knygelių, Maironiui dedikuotas Giesmes iš Jeremijo raudų. Parašė ateitininkų, pavasarininkų, blaivininkų ir kitus himnus, Paįstriečių dainą. Knygelę Giesmės už mirusius paskyrė žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare. Be minėtų knygelių išleido ir kitas – Dienelei brėkštant, Daujėnai, Rūtų saujelė. Paskelbė libretą iš patriarcho Jobo gyvenimo Per skausmus į laimę (1912). Bendradarbiavo Lietuvių laikraštyje, Bažnytinėje apžvalgoje, Viltyje, Draugijoje, Šaltinyje, Tiesos kelyje ir kituose leidiniuose. Tobulino kantičkų ir kitų giesmių leidinėlių kalbą, perkūrinėjo senas giesmes, parašė naujų. 1930 m. išspausdino su gaidomis 371 giesmę Giesmyne – tai paskutinis Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio didelis kūrybinis darbas. Jo kūryboje persipynę religiniai, didaktiniai ir patriotiniai motyvai.

Jurgis Tilvytis mirė staiga 1931 m. gruodžio 24 dieną, sakydamas pamokslą Panevėžio katedros kapinėse per vienuolio marijono laidotuves. Palaidotas Panevėžio kapinėse.

Taigi išgirdus tariant – Tilvytis, reikėtų pasitikslinti, kuris poetas ir asmenybė turimas mintyje.