Įamžinta Mažoji Lietuva ir jos žmonės (2)
Pokalbyje su MLE 4 tomo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Danute VALENTUKEVIČIENE ir vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju leidybai Vytautu KALTENIU mėginame enciklopedijos rengėjų akimis pažvelgti į nuveiktą darbą ir sunkumus, kuriuos jiems teko įveikti.
Kartu su ketvirtuoju tomu baigta leisti Mažosios Lietuvos enciklopedija (MLE), išskirtinis bendras Lietuvos ir išeivijos lietuvių projektas. Įamžintas abiejuose Nemuno krantuose esantis istorinis lietuvių etnokultūrinis regionas, kuriam prigijęs Mažosios Lietuvos vardas.
ML. Mažoji Lietuva per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo neteko didžios dalies savo paveldo ir senųjų gyventojų, todėl buvo labai svarbu parodyti ir šį kraštą ištikusią tragediją.
V. Kaltenis. Didelis nuopelnas priklauso Mažosios Lietuvos enciklopedijos redakcinės kolegijos prezidentui akad. prof. Zigmui Zinkevičiui, kad gan lengvai pavyko rasti bendrą kalbą šiuo klausimu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Juk Z. Zinkevičius ir bendrinę lietuvių kalbą kildina iš Mažosios Lietuvos. Tačiau V. Pėteraičiui nelengva buvo suprasti, ko lendame į dabartinę Lenkijos teritoriją. Mes aiškinome, kad Mažoji Lietuva driekėsi ir tose teritorijose, kurios dabar priklauso Lenkijai. Tai bendras Mažosios Lietuvos paveldas, todėl enciklopedijoje jo apeiti negalėjome. Z. Zinkevičius susirašinėjo su Viliumi Pėteraičiu, Čikagoje gyvenančiu Jurgiu Arvydu Anysu ir, kiek man žinoma, nesunkiai išspręsdavo iškilusius diskutuotinus klausimus. Esame labai skirtingi – pagal gyvenimišką patirtį, išsilavinimą, materialinę padėtį, bet kurdami enciklopediją buvome partneriai.
MLE parodoma, kaip Mažosios Lietuvos paveldas saugomas, pavyzdžiui, atstatytoji Tolminkiemio bažnyčia, kurioje dabar muziejus, perlaidoti rastieji Kristijono Donelaičio palaikai. Rašoma taip pat ir apie to paveldo saugotojus, kultūros puoselėtojus. Nemažai medžiagos skirta lietuvininkams. Kai kurių iš jų tėvai bendravo su Vydūnu, Adomu Braku, Ieva Simonaityte, Dovu Zauniumi, Enziu Jagomastu ir kitais žymiais šio krašto lietuvininkų veikėjais. Jeigu jie šiandien jaučiasi lietuvininkais, jiems brangus šis kraštas, jei dar sugeba šį kraštą populiarinti, garsinti, tokie žmonės mums ypač brangūs. Per juos jaučiame ryšį tarp kartų, vadinasi, šis kraštas gyvas žmonėse.
ML. Labai gražus pavyzdys, rodantis, kaip bendras siekis ir darbas suvienija žmones. Juk net skirtingose Nemuno pusėse gyvenantys lietuvininkai ne visada lengvai vieni kitus suprasdavo. Atsidūrę skirtingų valstybių teritorijose, gyvendami skirtingose ekonominėse ir socialinėse sąlygose nevienodai suprato kad ir Mažosios Lietuvos santykį su Didžiąja Lietuva. Ne visi užėmė Martyno Jankaus poziciją: Nemunas ne skiria, bet turi vienyti abiejuose krantuose esančią Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Juk ir Bažnyčios įtaka tiek viename, tiek kitame Nemuno krante turėjo savo ypatumų.
V. Kaltenis. Kad jau prakalbome apie Bažnyčią, priminkime, kad Z. Zinkevičius kurį laiką vadovavo Lietuvos krikščionių demokratų partijai, tačiau nesunkiai rado bendrą kalbą su mažlietuviais evangelikais liuteronais, o juk tarp MLE iniciatorių nemaža dalis buvo kaip tik šio tikėjimo atstovų.
ML. Tolerancija, sugebėjimas įsiklausyti į kito nuomonę lemia ne vien pažiūrų bendrumas. Kartais net ir skirtingos nuostatos ar įsitikinimai netrukdo bendro darbo sėkmei, kaip kad ir buvo rengiant MLE. Visiems mums geras pavyzdys. Dažnai Lietuvos mokslų akademijoje ar Vilniaus universitete vyksta evangelikų liuteronų ar evangelikų reformatų naujų knygų pristatymai, nes tai bendras kultūros reikalas. MLE rengėjai parodė, kad net priklausymas skirtingoms Bažnyčioms neturi skirti vienos tautos žmonių. 
Kepti karveliai iš dangaus nekrito
ML. Grįžkime prie kolegės Danutės Valentukevičienės ir jos indėlio į MLE IV tomo parengimą.
V. Kaltenis. Pasikartosiu: ji profesionaliai buvo tam darbui pasirengusi, mėgsta ir nori enciklopedininko darbą dirbti. Faktiškai tapo IV tomo visų darbų tikrąja koordinatore. Danutė Valentukevičienė. Į tą poziciją patekau labai netikėtai, nes 2000 metais į Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutą (MELI, dabar – Centras), Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengimo grupę atėjau kaip paprasta redaktorė, dirbau antraeilėse pareigose ir pagal terminuotas darbo sutartis, nežinodama, kas manęs laukia. Nuo 2004 m. dirbu MELI Filosofijos, teologijos ir filologijos redakcijoje; iš pradžių buvau mokslinė redaktorė, nuo 2008 m. esu vyresnioji mokslinė redaktorė. Net negalėčiau pasakyti, kada tapau MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, tiesiog dirbau savo darbą ir tiek. Man visai nesvarbu buvo ką nors paneigti ar būtinai įtvirtinti savo nuomonę, savo tiesą. Svarbu buvo pasiekti, kad MLE IV tomas išeitų kokybiškas, pateisintų daugelio žmonių lūkesčius. V. Kaltenis. Per redakcinės kolegijos posėdį buvo pasakyta, kad D. Valentukevičienė atlieka IV tomo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo darbą ir nors ji pati to lyg ir nepripažino, bet buvo šiose pareigose patvirtinta su teise vizuoti visus IV tomui skirtus straipsnius. D. Valentukevičienė. Kai susipažinau su turimu įdirbiu (jis buvo nepavydėtinas), nieko kito neliko kaip imtis tam darbui vadovauti. Darėme ne vien tai, kas priklausė pagal pareigas. Kolega V. Kaltenis taip pat ne tik leidybos reikalais rūpinosi, bet ir autorių ieškojo, su lietuvininkais tardavosi, vesdavo derybas dėl finansavimo.
