Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (10)

Atsisveikinimas

Iš Lietuvos draugų Ramūnas Katilius buvo vienintelis, kuris Brodskį lydėjo į emigraciją – savanoriškai priverstinę. Sprendimas buvo priimtas aukščiausiame imperijos ešelone, Brodskiui beliko sutikti su „pasiūlymu“. Elė su Josifu atsisveikino iš vakaro – ankstų rytą ji negalėjo jo lydėti, nes antragimis Ramūnas atėjo į šį pasaulį 1971 m. lapkričio mėn., taigi tik pusmetis prieš Brodskiui išvykstant iš Sovietų Sąjungos.

Tą ankstyvą 1972 m. birželio 4-osios rytą Ramūnas prisimena atvykęs į Brodskių butą Pestelio gatvėje. Ten Michailas Milčikas, menotyrininkas ir paminklosaugininkas, seniesiems Brodskiams prisakė iki jam grįžtant iš oro uosto nieko neliesti ir nekeisti maždaug 3x3 kvadratinių metrų dydžio Josifo kambaryje. M. Milčikas norėjo viską nufotografuoti, užfiksuoti.

Josifas, Miša, Ramūnas išvyko į Leningrado tarptautinį oro uostą. Ten poetą išlydėti atvažiavo ir daugiau jo draugų. Buvo gal dvi dešimtys asmenų. Leningrado atominės fizikos institute Gatčinoje dirbęs Michailas Petrovas, žymus plazmos reiškinių specialistas, vienos labiausiai prestižinių sąjunginės premijos laureatas, nuo ankstyvos jaunystės artimai bendravo su Josifu ir nepabūgo atvykti atsisveikinti. Negana to, M. Petrovas oro uoste savo automobilį demonstratyviai pasistatė visai šalia saugumiečių automobilių, išsiskyrusių iš kitų. Skverelyje priešais oro uosto pastatą poetas ir atsisveikino su savo draugais.

Pagal sovietinės muitinės taisykles vienas asmuo galėjo lydėti išvykstantįjį į muitinę, bet tik kol tikrinami daiktai. Josifas pamojo Ramūnui eiti su juo. Stovėdami eilėje, jiedu galėjo dar keliolika minučių pabendrauti, tiksliau – patylėti... Patikrinę daiktus, muitininkai nusivedė Josifą į atskirą kambarį tikrinti kišenes, siūles, o gal ir išrengti. Ramūnas grįžo į aikštelę priešais oro uosto pastatą. Lydinčiųjų grupė pasislinko link šoninio išėjimo iš pastato, kur turėjo privažiuoti autobusas, vešiąs išvykstančius prie lėktuvo į Vieną.

Ir čia įvyko šioks toks nesusipratimas. Duryse pasirodė Josifas, lydimas vyresniojo muitininko. Josifas parodė jam į Ramūną, ir muitininkas pamojo jam prieiti. Lydintieji nuščiuvo. Ramūnas žengė į niekieno žemę. Pasirodo, metalinis inkrustuotas kryžius, kurį Josifas nešiojo ant krūtinės, muitininkams sukėlė įtarimą, kad tai gali būti meno kūrinys, o tokius išvežti į užsienius draudžiama. Josifas perdavė kryžių Ramūnui.

Lėktuvui pakilus, dalis lydėjusiųjų grįžo pas Brodskius. Kryžių Ramūnas perdavė Josifo mamai Marijai Moisejevnai. Be kita ko, Marija Moisejevna buvo prisakiusi sūnui Aerofloto lėktuve jokiu būdu neimti jokio valgio ar gėrimo – kas ten žino...

Grižus į Pestelio gatvę Miša Milčikas, kaip ir priklausė kultūros paveldo reikšmę suprantančiam menotyrininkui, pasistatė štatyvą ir išfotografavo visą Josifo kambarį. Šį darbą darė labai atsidėjęs, kruopščiai. Nufotografavo visą kambario aplinką, taip pat sienas. Suprato šio savo projekto reikšmę jei ne šalies kultūros dabarčiai, tai ateičiai. Buvo aišku, kad prireiks, ateis laikas, ir visa tai taps kultūros paveldo objektu. Norint dabar galima atkurti visą Josifo kambario aplinką, nes visa kambario išklotinė įprasminta fotografijose. Šiuo metu buvusiame Brodskių bute bandoma kurti memorialinį Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio muziejų. Atkurti Josifo kambarį nebus sunku. Nepavyktų nebent tik vieno: iš naujo įpūsti į tuos daiktus gyvybės. Dvasia išskrido kartu su ten gyvenusiais žmonėmis.

Kratos belaukiant

Aleksandras Ivanovičius Brodskis, Josifo tėvas, liepė Mišai ir Ramūnui iš skrynios ar kuparo, į kurį Josifas mesdavo visus savo nebaigtus rašinius, pasiimti į savo namus kuo daugiau sūnaus rankraščių. Vyresnysis Brodskis puikiai žinojo, su kokia valdžia ir santvarka tenka turėti reikalų. Niekas nebuvo tikras, kad Brodskių namuose nebus padaryta krata, o jei taip, tai visi rankraščiai bet kada galėjo būti konfiskuoti.

To neįvyko. Netgi dar daugiau: kai po kelerių metų buvo atliekama krata kažkurio idėjinio „prasikaltėlio“ namuose (pagal nerašytą taisyklę Leningrade kasmet būdavo surengiama bent po vieną panašų parodomąjį politinį procesą), lentynoje buvo rasta J. Brodskio Vakaruose išleista knyga. Kratą atlikęs saugumietis knygą padavė kratai vadovavusiam vyresniajam, šis kiek teatrališkai pareiškė: „Mūsų nedomina amerikiečių poeto Brodskio eilėraščiai“.

Vis dėlto pats Josifas buvo kitos nuomonės, nes rado reikalą net perspėti Elę Katilienę: „Chanum [taip jis visada vadino Elę], turėk mintyje, kai tik aš paliksiu šią šalį, visi mano raštai taps prieš valstybę nukreiptais įkalčiais“. Kol Brodskis buvo Tarybų Sąjungos pilietis, niekas nedraudė skaityti jo kūrinių ar su juo bendrauti, bet padėtis galėjo bemat pasikeisti, kai pilietybė iš jo būsianti atimta.

Bet sovietinį saugumą, matyt, iš tikrųjų jau labiau domino kiti dalykai.