Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą (10)

J. Brodskis „Santaros-Šviesos“ suvažiavime

R. Katilius, perskaitęs J. Brodskio interviu Akiračiuose, susidomėjo, kaip jo bičiulis pateko į tą Santaros-Šviesos suvažiavimą 1976 m., kas jį suvedė su santariečiais? Savo didžiai nuostabai R. Katilius labai greitai įsitikino, kad niekas negali jam atsakyti į šį paprastą klausimą. Nuo to įvykio tebuvo praėję vos 15 metų, bet jau niekas neatsiminė, bent jau negalėjo pasakyti Ramūnui, kas buvo tas tarpininkas tarp Santaros-Šviesos ir J. Brodskio. Gal nelabai kam ir rūpėjo, nors jei įsigilintume, tai juk pats įdomiausias klausimas.

Tiesa, kai kas iš Katiliaus klaustųjų mėgino spėlioti, pirmiausia minėdamas Tomą Venclovą. Bet Venclova JAV atsidūrė tik po gero pusmečio, t. y. 1977 m. pradžioje. Profesorius Vytautas Kavolis, Santaros idėjinis vadas, į suvažiavimus Tabor Farmoje pranešėjus dažniausiai kviesdavosi pats, tačiau šiuo konkrečiu atveju trūko įrodymų, kad pasikvietė būtent jis. R. Katilius pradėjo savo žurnalistinį tyrimą, kuris klostėsi ne taip paprastai, kaip iš pradžių jis pats tikėjosi.

2000 m. vasarą Anykščiuose vyko atnaujintos Santaros-Šviesos konferencija. Ramūnas šia galimybe pasinaudojo, tą ir kitus klausimus uždavė inžinieriui ir literatūrologui Liūtui Mockūnui, ilgamečiui Akiračių redaktoriui, knygos Pavargęs herojus autoriui (šioje 1997 m. Baltų lankų leidyklos išleistoje knygoje atskleidžiama Jono Deksnio, KGB organizuotų išdavysčių vienos ryškiausių figūrų, nuosmukis).

L. Mockūnas prisiminė, kaip Tabor Farmoje sumanė padaryti interviu su J. Brodskiu Akiračiams, ir tai buvo įgyvendinta. Po Brodskio literatūrinės paskaitos trise – Josifas Brodskis, Liūtas Mockūnas ir Algirdas Titus Antanaitis – nuėjo į vieną iš namukų, kuriuose buvo apsistoję suvažiavimo dalyviai, ir darė interviu.

Tais pačiais 1976 m. interviu su Brodskiu pasirodė Akiračiuose. Tai buvo vienas iš ankstyviausių poeto interviu jam apsigyvenus JAV. Šiandien galėtų atrodyti keista, kad amerikiečiai ir kitų šalių žurnalistai jo pernelyg neatakavo, neeksploatavo, domėjosi tėvynę priverstu palikti poetu bent jau ne tiek, kiek jis to buvo vertas. „Mes velniškai nesmalsūs“, – XIX a. pradžioje sielojosi Aleksandras Puškinas, įsitikinęs, kad iš to nesmalsumo, virstančio abejingumu, kyla visos didžiausios šio pasaulio blogybės. Gal ir teisus buvo – su klasikais sunku ginčytis.

Susidomėjimas J. Brodskio asmeniu ir kūryba eksponentiškai šoktelėjo 1987 m. pabaigoje, kai pasaulis išgirdo, kad Josifas Brodskis tapo Nobelio premijos laureatu literatūros srityje. Tada Brodskio prireikė visiems, net ir tiems, kuriems tas vardas ligi tol nieko nesakė.

Kalbos ateitis įsikiša
į poeto dabartį

Įdomu, kad tame Akiračiams duotame interviu Brodskis suformulavo labai reikšmingą mintį: kad poetas yra kalbos įrankis. Šią mintį jis vėliau reflektuos savo publicistikoje, taip pat vėliau duotuose interviu kitiems žurnalistams, išplėtos ir savo garsiojoje Paskaitoje gavus Nobelio premiją. Pažymės, kad ši poeto priklausomybė nuo kalbos, kuri „būdama visados vyresnė už rašytoją, dar turi milžiniškos išcentrinės energijos, suteikiančios jai laiko potencialą – t. y. tai, kas dar tik ateityje“.

Taigi priklausomybė nuo kalbos, nors yra absoliuti, despotiška, bet kartu ji išlaisvina. O minėtąjį laiko potencialą, teigė Brodskis, lemia ne ta kalba kalbančios tautos dydis, nors jis taip pat turi įtakos, o ja kuriamų eilėraščių kokybė. Tai, kas šiandien rašoma rusiškai arba angliškai, užtikrina šių kalbų gyvavimą visą kitą tūkstantį metų. Eilėraštį rašantysis, toliau plėtoja mintį poetas, rašo ne dėl to, kad tikisi pomirtinės šlovės, nors ir tikisi, kad eilėraštis jį pergyvens, bet „rašo dėl to, kad kalba jam pasako arba paprasčiausiai diktuoja kitą eilutę“. Tai kalbos ateitis įsikiša į poeto dabartį. Poezija vienu metu naudojasi iškart trimis pažinimo būdais: analitiniu mąstymu, intuicija ir apreiškimo tarpininkavimu (anot poeto, pastaruoju būdu naudojosi bibliniai pranašai). Taigi eiliavimas yra milžiniškas sąmonės, mąstymo ir pasaulėjautos greitkelis. Poetas ir yra taip nuo kalbos priklausomas žmogus, kad kartą paragavęs šios patirties jau negali jos atsisakyti.

Taigi į rašytoją kaip kalbos raiškos įrankį Brodskis žvelgė mažų mažiausia nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio, o gal ir daug anksčiau, nes Nobelio premijos paskaitoje rėmėsi savo itin vertinamu anglų poetu Vystanu Hugu Odenu (Wystan Hugh Auden), primindamas jo mintį: poetas yra tas, kuo kalba gyva.

Deja, net ir šias ar labai panašias Brodskio mintis ant popieriaus guldęs L. Mockūnas negalėjo pasakyti, kas J. Brodskį pakvietė į Santaros-Šviesos svarbiausią metų renginį 1976 metais. Prisiminė, kad suvažiavime dalyvavo ir Valdas Adamkus, kuris, kaip ir visi santariečiai, buvo užimtas naudinga veikla – tą kartą stovėjo už baro ir suvažiavimo dalyviams pardavinėjo alų. Vadinasi, turėjo susipažinti ir su J. Brodskiu.

Bus daugiau

Nuotraukose:

Piešinys juodu rašalu ant Leningrado miesto plano kitos pusės 1968 m. pabaigoje (ar 1969 m.). Piešta Katilių namuose.

Vilniaus pranciškonų bažnyčios ir buvusio vienuolyno pastatai – mūsų sostinės architektūrinio peizažo dalis, neabejotinai dariusi poveikį poetui Josifui Brodskiui.