Kazimiero Semenavičiaus veikalo paieškos tęsiamos

Po maždaug 80 metų Vokietijoje vienas tikriausiai su technika susijęs vokietis tą rankraštį persirašė ir pareiškė pats parašęs. Išspausdino gal 80 puslapių knygelę. Deja, tėra išlikęs vienas tos knygelės egzempliorius. Jis saugomas Miunchene, valstybės bibliotekoje. Esu numatęs važiuoti į Miuncheną ir gauti tos knygos kopiją.

Koks šios knygelės ryšys su kapitaliu K. Semenavičiaus veikalu?

Tą knygelę K. Semenavičius neabejotinai matė būdamas Olandijoje, pasiskolino jos brėžinius ir citavo savo knygoje. Jis nepateikė viso tos knygelės pavadinimo, bet nurodė, iš kur sėmėsi informacijos. Tai nėra išsamios nuorodos, kokias savo publikacijose pateikia mūsų laikų mokslo žmonės, bet svarbu, kad K. Semenavičius pamini autorių.

Kaip čia dabar yra, kad lietuviai taip mažai žino apie savo XVII a. unikumą – Kazimierą Semenavičių?

Visa bėda, kad lietuviai nėra skaitę K. Semenavičiaus knygos Didysis artilerijos menas – nei lotyniško originalo, nei vertimų į vokiečių, anglų ar lenkų kalbas. Man regis, nėra skaitę ir patys lenkai, nes visi tenkinasi tuo, kad K. Semenavičiui suteikia raketų pradininko mūsų krašte vardą.

Neužmirštama paminėti K. Semenavičiaus humaniškumo, nes šis autorius, nors savo veikalą skyrė pirmiausia karybos reikalams, bet įžangoje savo palankumą išreiškė meilės deivei Venerai. Ją autorius prisipažino labiau vertinąs už karo dievą Marsą.

Visose tarybinėse ir ikitarybinėse enciklopedijose buvo kartojama, kad K. Semenavičiaus knyga buvo išversta ne tik į vokiečių, anglų, prancūzų ir lenkų, bet taip pat į danų ir olandų kalbas. Deja, man nepavyko aptikti nei danų, nei olandų kalba išleisto K. Semenavičiaus veikalo. Neaišku, iš kur ta žinia. Manau, kad kalbant apie K. Semenavičių ir jo veikalą, esama daug nesusipratimų.

Esate pasiryžęs paklibinti jo, kaip raketų technikos mūsų krašte pradininko, autoritetą?

Jokiu būdu. K. Semenavičius – labai įdomi ir XVII a. moderni asmenybė. Jo veikale pacituota 200 autorių, ir tai rodo, koks jis buvo apsiskaitęs. Jis cituoja Antikos autorius, ne vien savo amžininkus.

Juk nuo ko savo knygą pradeda K. Semenavičius? Ne apie artileriją ar pabūklus pradeda kalbą, bet piktinasi chaosu, kuris tvyrojo to meto Europos matų sistemoje. Jei meistrui reikėjo fejerverkams skirtingų spalvų parako, tai jam tekdavo gerokai pasukti galvą, kaip susiorientuoti, nepadaryti klaidų, nes skirtingi kraštai naudojo skirtingas matų sistemas. Todėl K. Semenavičius buvo vienas iš tų, kuris sakė maždaug tokius žodžius: „Lengviausia panaikinti esamą chaosą sutarus dėl vieno mato“. Jis siūlė naudoti Romos svarą kaip labai seną svorio matavimo vienetą (mes dabar sakytume: masės matavimo vienetą). Juk jeigu būtų pasirinktas vėlesnių laikų matas, tai Europos šalys tiesiog nesusitartų, nes kiekvienai arčiau širdies būtų sava matavimo sistema. Pirmenybę suteikus Romos svarams, visai nesunku būsią perskaičiuoti, kiek Liublino, Amsterdamo ar Vilniaus svarų atitinka tą romėnišką matą.

K. Semenavičiui rūpėjo tie dalykai, kurie net po 150 metų pagaliau bus įtvirtinti Europos matų sistemoje – atsiras metrinė matų sistema. Įdomu, kad tuo metu, kai pasirodė K. Semenavičiaus Didžiojo artilerijos meno vokiškasis vertimas, Vilniuje dirbo italas Titas Livijus Buratinis, mechanikas, architektas ir išradėjas. 1675 m. jis Vilniuje pranciškonų spaustuvėje išleido italų kalba traktatą Universalusis matas (Misura universalae), kuriame iškėlė mintį metrinės švytuoklės pagrindu sudaryti matų sistemą. T. L. Buratinis pasiūlė metro ilgio matu pavadinti tokį švytuoklės ilgį, kurios svyravimo periodas yra 1 sekundė. Jis pirmasis ilgio vienetą pavadino metru – metro cattolicos.

Bet T. L. Buratinio ryšį su K. Semenavičiumi atsekti tikriausiai nepavyks?

Abejoju, kad Didžiojo artilerijos meno autorius būtų pažinojęs Buratinį, nes jau buvo praėję gal 20 metų nuo K. Semenavičiaus mirties. Nors ką gali žinoti.

Vis dėlto sunku pasitenkinti esama nežinomybe. Gal Jūs įstengsite ją mums šiek tiek prašviesinti. Kaip atsitiko, kad toks plataus akiračio mokslo žmogus, koks buvo K. Semenavičius, beveik visiškai nežinomas savo ainių?

Pradėkime nuo to, kad Lietuvoje tėra išlikęs vienintelis Didžiojo artilerijos meno egzempliorius. Vilniaus universiteto matematikas Albertas Tilkovskis (1625–1695 m.) savo 4 tūkst. puslapių knygoje Keistybių filosofija (Philosophia curiosa), išspausdintoje 1680 m., minėjo ir K. Semenavičiaus veikalą. Jėzuitas Faustinas Grodskis, lenkas, XVIII a. pasiskolino iš K. Semenavičiaus veikalo duomenų ir trijose vietose juos naudojo, rašydamas apie fortifikacijas. Vadinasi, K. Semenavičius dar buvo aktualus, bet ilgainiui susidomėjimas jo veikalu nuslopo.

Esu aptikęs teigiant, nors tikrų įrodymų kol kas neturiu, kad iš K. Semenavičiaus knygos nemažai pasiskolino anglas, XIX a. pradžioje parašęs knygą apie raketas. Tuo metu raketos buvo naudojamos Anglijos kariuomenėje, kuri nusiaubė Kopenhagą 1806 ar 1609 metais. Anglai sukėlė didžiulį Kopenhagos gaisrą, per kurį sudegė daug pastatų, taip pat astronomijos observatorija.

1809 m. anglų laivynas jau Šiaurės Amerikos žemyne bombardavo šalia Baltimorės įlankos pastatytąjį McHenry fortą. Apie „raudoną raketų švytėjimą“ galima rasti dvi eilutes tekste, kuris buvo giedamas kaip patriotinis JAV himnas. Noriu pasakyti, kad XIX a. pradžioje raketos buvo naudotos labai plačiai. Tai štai tas anglas, knygos apie raketas autorius, rašo labai techniškai, santūriai ir nieko iš pirmtakų ar autoritetų necituoja.

Reikėtų paminėti, kad XVII a. autoriai, rašę apie artileriją – ispanų, prancūzų ir kitų šalių autoriai – ne taip lengvai išleisdavo savo knygas. Antai vieno prancūzo knyga Menas šaudyti bombardomis buvo laikoma didele karine paslaptimi, tad ir teko laukti daugiau kaip 10 metų, kol galėjo išleisti savo knygą.

Vėliau, XVIII a., atsirado speciali balistikos sritis, kurioje labai svarbus vaidmuo teko matematiniams skaičiavimams. Buvo apskaičiuojamas oro pasipriešinimas, kuris veikia skriejantį artilerijos sviedinį, oro temperatūra, skirtingų oro sluoksnių tankis, Žemės sukimosi sukeltos Koriolio jėgos ir t. t. Artilerija tampa itin matematiškos veiklos sritis. Kiekvienas save gerbiantis matematikas turėdavo bent ką nors parašyti ir iš balistikos srities, nes taip buvo galima pademonstruoti savo matematinius gebėjimus.

Tačiau K. Semenavičiaus laikais matematika artileristams ir raketų kūrėjams dar nebuvo tapusi pirmos būtinybės moksline disciplina?

K. Semenavičius savo veikale beveik jokios matematikos nenaudojo, o jei kur ir mėgino šiek tiek taikyti, tai tik matų skaičiavimo dalykams, pavyzdžiui, parako kiekio, dedamųjų dalių procentų skaičiavimui.

Galimas dalykas, dėl to jo veikalas ilgainiui ir prarado aktualumą, nes nuo XVIII a. balistika kyla visai į kitą lygį, ten be matematikos jau nebuvo ką veikti. Galilėjas Galilėjus savo knygoje rašė, kad parabolė yra ideali pabūklo sviedinio lėkimo trajektorija, tačiau kiekvienas pabūklininkas žinojo, kad sviedinį veikia oro pasipriešinimas, todėl tikroji sviedinio lėkimo trajektorija labai skiriasi nuo idealios parabolės. Artileristams praktikoje Galilėjaus parabolė nebuvo labai naudinga, todėl jie Galilėjaus artilerijos skaičiavimus atmetė ir tik po 100 metų buvo pradėta tuos visus pasipriešinimo veiksnius įtraukti į apskaičiavimus. Atsirado vadinamasis balistinis „pendulum“: žinant pradinį kulkos arba artilerijos sviedinio greitį jau buvo išmokta apskaičiuoti ir jų lėkimo trajektoriją.

Todėl K. Semenavičius XVIII a. jau tapo nebeaktualus naujos artilerijos reikmėms.

Artileristus ir balistikos specialistus galiu suprasti, bet ne K. Semenavičiaus ainius: kur nutrūksta domėjimasis tokiomis asmenybėmis kaip K. Semenavičius?

Man atrodo, priežastis ta, kad XVII a. Vilniaus universitete buvo gana žemas matematikos dėstymo lygis. Niekas negalėjo perimti jo idėjų ir žengti kitą žingsnį pažinimo keliu. Žinių įsigijęs svetimuose kraštuose, savajame neturėjo sekėjų. Jeigu Vilniuje būtų buvę tokio lygio matematikų kaip Euleris ar Bernulis, šiandien kitaip kalbėtume apie K. Semenavičių ir jo kapitalųjį veikalą.

Matyt tenka sutikti: nebuvo tos tikrosios matematikos ir technikos mokslų talentų ugdytojų terpės. Ačiū, Profesoriau, už šį Kazimierui Semenavičiui skirtą laiką. Kituose laikraščio puslapiuose pratęsime pokalbį su Jumis apie garsiojo mūsų kraštiečio Ignoto Domeikos paveldą Čilėje.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Kazimiero Semenavičiaus „Didžiojo artilerijos meno“ titulinis puslapis

Taip Kazimieras Semenavičius pavaizduotas jam skirtame 1995 m. Baltarusijoje išleistame pašto ženkle

Detalizuotos „Didžiojo artilerijos meno“ iliustracijos