MOKSLASplius.lt

Per kalbą atėjo į lietuvių tautos širdį (3)


Plėtojo arealinės lingvistikos kryptį


Spalvingais prisiminimais apie susitikimus ir ryšius su ukrainiečių kalbininkais pasidalijo Bronys Savukynas, Kultūros barų vyriausiasis redaktorius. Su A. Nepokupnu likimas jį suvedė nuo 1963 metų.

Kadangi Savukyno gana neįprastas vardas – Bronys, tai A. Nepokupnas kartais supainiodavo linksnius, pasakydavo Broniaus ar panašiai. Savukynas jį paprotino: „Bronys linksniuok kaip arklys“. Nuo tol, kai tik Anatolijus Bronį susitikdavo, tai anas visada iš tolo šaukdavo: „O, Bronys – kaip arklys“. Savukynas nepykdavo, nes juk pats prisiprašė.

Kartą B. Savukynas labai pradžiugino A. Nepokupną. Viename iš savo straipsnių ukrainietis paskelbė dabartinėje Baltarusijos teritorijoje esančio Svitiazio ežero baltiškąją etimologiją. B. Savukynas jaučiasi tam tikra prasme kolegai padėjęs, nes prieš metus ar daugiau užėjus kalbai apie jotvingius istorikas Sigitas Jegelavičius Savukynui pasufleravo ežero iš Merkinės apylinkių vardą – Svaitingis. Tas ežeras yra pietų Lietuvoje, Alytaus rajone, tarp Merkinės ir Nemunaičio, netoli Vabalių kaimo, todėl žmonių dažnai vadinamas Vabalių ežeru. Ežero vardas Lietuvių kalbos instituto kartotekoje nebuvo užrašytas, vėliau hidronimų žinovas Aleksandras Vanagas Svaitingio ežerą įtraukė į savo tyrinėjimus. Dzūkiškai – Svaicingis. Tai štai B. Savukynas ir pasidžiaugė A. Nepokupnui, kad be Svitiazio dar vienas jotvingiškas vardas atsiradęs – Svaitingis.

A. Nepokupnas Svitiazio ežero pavadinimą susiejo su Svaitingiu kaip slavišką to paties žodžio formą. Baltiška priesaga -ing slavų kalbose virto į -язь: Vitingas – витязь, iš skandinaviško Kuning slaviškai virto князь ir panašiai. Šiuos A. Nepokupno aiškinimus B. Savukynas pagyrė, paskui ukrainietis paprašė, kad lietuvis jam padovanotų iš Baltisticos I tomo savo straipsnį apie jotvingių substratą su žemėlapiu. B. Savukynas brėžė jotvingių gyventąją ribą į pietus tiesia linija nuo Zervynų pro Lydą, ir ta linija vedė tiesiai į Svitiazį. A. Nepokupnas labai nudžiugo. Šis žmogus išties mokėjo džiaugtis ir kitus užkrėsti atradėjo džiaugsmu.

A. Nepokupno straipsnius buvo įdomu skaityti todėl, kad šio tyrinėtojo požiūris buvo ne visai tradicinis, jis sugebėdavo kartais nauju ir netikėtu kampu pažvelgti į nagrinėjamą temą. B. Savukynas pažymi, kad baltistikoje bent jau paskutiniais XX a. dešimtmečiais A. Nepokupnas dirbo viena kryptimi, kurioje daugiau niekas ir nepasireiškė – tai arealinės lingvistikos kryptis. Arealinę lingvistiką A. Nepokupnas derino su istoriniu lyginamuoju metodu ir gana kombinatoriškai, nesibodėdavo ir vidinės rekonstrukcijos. Kito tokio arealinės lingvistikos specialisto baltistikoje, pasak B. Savukyno, daugiau nebuvo.


Kad neužgestų


Balandžio mėn. Vilniuje numatyta surengti prof. Anatolijaus Nepokupno 75-mečiui skirtąją konferenciją, kurios organizatoriais bus Lietuvių kalbos institutas ir Vilniaus universitetas. Konferencijoje bus apibūdinti šio žymaus kalbininko moksliniai ir kultūriniai interesai, kurie buvo nepaprastai platūs ir, ko gero, dar reikiamai neįvertinti. Kaip teigia Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė, kartu su Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje Algirdu Kumža institutas siūlys Kijeve A. Potebnios kalbotyros institute įrengti profesoriaus Anatolijaus Nepokupno memorialinį kambarį. Jame turėtų atsirasti vietos ir didžiulei mokslininko memorialinei bibliotekai. Būtų labai svarbu, kad profesoriaus doktorantės tame kambaryje galėtų tęsti savo mokytojo pradėtus lituanistikos ir baltistikos darbus.

Galime neabejoti, kad A. Potebnios kalbotyros instituto mokslininkai ir A. Nepokupno mokiniai atvyks į Vilniuje vyksiančią mokslininko 75-mečiui skirtąją konferenciją. O svarbiausia, kad Ukrainoje neužgestų A. Nepokupno plėtota kalbotyros mokslo kryptis.

Gediminas Zemlickas


Nuotraukose:

Profesoriui Anatolijui Nepokupnui skirtoje atminimo popietėje Lietuvių kalbos institute

Prof. Sergejus Temčinas