Laisvės sala nelaisvės vandenyne (2)

Pradžia Nr. 4

Nuo 1992 m. Vilniaus universitete veikia A. J. Greimo semiotikos ir literatūros tyrinėjimų centras, kurio vienas iš kūrėjų buvo prof. Kęstutis Nastopka. Vis dėlto su semiotika Lietuvoje pirmiausia susidurta per Jurijų Lotmaną ir Tartu semiotikos mokyklą. Ryšiai su J. Lotmanu buvo užmegzti anksčiau, negu su A. J. Greimu. Šmaikštaujant galima teigti, kad kelias į Paryžių vedė per Tartu, bent jau kai kuriems pirmiesiems semiotikos entuziastams iš Lietuvos.

Vasario 2 d. Venclovų namuose-muziejuje vykęs diskusijų vakaras Ženklų sistemų konfliktas. Semiotika TSRS:Tartu–Maskva–Vilnius renginio dalyviai – prof. Tomas Venclova, prof. Kęstutis Nastopka ir literatūrologas, leidyklos Baltos lankos vadovas Saulius Žukas – atgaivino 44 metų senumo įvykius, kuriuos pravartu žinoti juk ne vien mokslo istorikams. Tuo labiau, jeigu į semiotikos teikiamas galimybes žvelgsime ne vien kaip į ženklų ir ženklų sistemų nagrinėjimą, bet kaip mus supančio pasaulio įvairiapusiškus tyrimus, prasmių ir prasmingumo paieškas.

Tarybiškumo ten nebuvo nė kvapo

Grįžkime prie 1966 m. Kääriku vietovėje pusšimtis kilometrų nuo Tartu vykusios semiotikos vasaros mokyklos. Kaip tvirtina jos dalyvis Tomas Venclova, jo paties tolesniam likimui ta vasaros mokykla padarė labai didelę įtaką. Būtų įdomu pasiaiškinti: įtaka literatūrinei kūrybai, o gal veikiau mokslininko kelią tuo metu besirenkančiam asmeniui? Kol šio klausimo užduoti nepavyko, šių eilučių autorius gali pasinaudoti tegu ir santykine laisve daryti savo išvadas. Suprantama, remiantis Venclovų muziejuje išsakytomis mintimis, autentiškais prisiminimais, kai kuriomis nuomonių sankirtomis.

Iškart pasakysime, kad tai buvo Likimo dovana, savotiškas virsmas jeigu ne pasaulėžiūroje ar Venclovos santykyje su to meto tikrove, tai vis dėlto vienas iš esmingų likiminių įvykių. Beje, ne vienintelis lūžis T. Venclovos gyvenime, nes būta ir antro, įvykusio beveik tuo pačiu metu. Akivaizdus patvirtinimas, kad už sėkmę atsakingos mūzos vienos nevaikšto. Sugrįžusio iš Estijos T. Venclovos Vilniuje laukė kitas ir ne mažesnis siurprizas. Pas savo bičiulius Ramūną ir Audronį Katilius Venclova rado iš Leningrado atvažiavusį poetą Josifą Brodskį. Išeitų, kad likimo deivė tuo pačiu metu padėjo Venclovai įsisukti į mokslininkų neabejotinai disidentinį ratą, o per Brodskį jis buvo įsuktas į ne mažiau įdomų poetų disidentų verpetą. Įdomiausia, kad tai vyko beveik tuo pačiu metu. Jeigu atsitiktinumas, tai labai įdomus ir beveik mistinis.

Juk ką reiškė į literatūrą, kalbos mokslą, tuo metu ir į mokslo populiarinimą pasukusiam Venclovai išvysti gyvą slavistikos mokslo „pusdievį“ profesorių Romaną Jakobsoną, atvykusį į tą vasaros mokyklą iš JAV? Pasak Venclovos, įspūdis, ko gero, toks pat, kaip fizikams, kurie tuo metu vedė nesibaigiančias diskusijas su lyrikais, vieną dieną savo būryje staiga išvysti Nilsą Borą, Heizenbergą ar patį Albertą Einšteiną. Slavistikoje irgi būta savų „einšteinų“. Kiti tos vasaros semiotikų mokyklos dalyviai taip pat buvo labai įdomios asmenybės ir gilūs mokslininkai, nors tuo metu mokslo pasaulyje dar ne tiek pagarsėję – jų žvaigždės metas dar buvo priešakyje.

Ir kas dar krito į akį T. Venclovai. Tie semiotikai vasaros mokykloje jautėsi kaip laisvos, nesuvaržyto intelekto asmenybės, elgėsi taip, tarsi tarybų valdžios šioje vienoje šeštojoje pasaulio dalyje nė nebūtų. Bent jau jų moksliniuose pranešimuose, diskusijose ir visoje elgsenoje to „tarybiškumo“ nebuvo nė kvapo. Savo intelektines jėgas ir gyvenimus jie skyrė daug svarbesniam dalykui – mokslui, pamėgtai tyrinėjimų krypčiai, o visa kita atrodė taip nerimta, kad net aptarinėti nebuvo jokio reikalo.

Bent kiek susidūrusiam su sovietine tikrove visa tai gali atrodyti kaip fantastinio pasaulio atspindys, bet turime autentiškus liudytojus, tad lieka arba sutikti, arba įrodyti, kad šito negalėjo būti, nes Sovietų Sąjungoje to būti negalėjo visiškai... Štai T. Venclova teigia, kad tokia laisvės sala nelaisvės vandenyne buvo, bent jau semiotikos mokslui gali būti taikoma. Galimas dalykas, kad panašiai buvo fizikos moksle, gal ir kai kuriuose kituose, bet šiuo atveju dėmesį telkiame į semiotiką.

Jurijus Lotmanas buvo seniausio semiotikos periodinio leidinio Sovietų Sąjungoje Trudy po Znakovym Sistemam iniciatorius, 1964–1998 m. žurnalas buvo leidžiamas Tartu universitete. Dirbdamas šiame universitete J. Lotmanas sukūrė savitą Tartu–Maskvos semiotikos mokyklą, kurios atstovais buvo tokios asmenybės kaip Borisas Uspenskis, Viačeslavas Ivanovas, Vladimiras Toporovas, Michailas Gasparovas, Aleksandras Piatigorskis ir daugelis kitų žymių ir originaliai mąsčiusių mokslininkų. Šiandien juos vadiname originalios kultūros semiotikos teorijos kūrėjais. 1966 m. pasirodė J. Lotmano knyga Vnutri mysliaščich mirov (Mąstančių pasaulių viduje), kurioje buvo skirta vietos ir semiotikai (Semiotičeskoje prostranstvo, p. 164–175). J. Lotmanas su bendraminčiais sugebėjo pasiekti, kad jo organizuojamos semiotikų vasaros mokyklos vyktų, tiems reikalams sugebėdavo gauti ir šiek tiek lėšų. Svarbiausia, kad tose mokyklose buvo galima užsiimti tikru mokslu. Žodis tikru nereiškia, kad ten nebuvo ekscentriško ar net savaip ezoteriško mokslo. Intelektinė laisvė tuo ir skiriasi nuo perdėm ideologizuoto ir dogmatizuoto mokslo, kad laisvės ribos vis dėlto pakankamai lanksčios.

Nežinojimas jiems nebuvo kliūtis

Su kokiu intelektiniu bagažu T. Venclova ir N. Trauberg 1966 m. rugpjūtį važiavo į Kääriku semiotikų vasaros mokyklą? Kaip šiandien iš 44-erių metų nuotolio prisimena tą semiotikų sambūrį vienas iš jo dalyvių?

Tomas buvo jau dviejų mokslo populiarinimo knygų autorius: 1962 m. išėjo Raketos, planetos ir mes, 1965 m. – Golemas, arba dirbtinis žmogus. Reiškėsi ir literatūros tyrinėjimų baruose. Vis dėlto savo tuometinio asmeninio indėlio T. Venclova nepervertina: važiavo į Estiją su dviem pranešimais, ant kurių buvo užrašyta po dvi pavardes, bet tai, – tvirtina Tomas, – buvo faktiškai Natalijos Trauberg-Čepaitienės parašyti pranešimai. D. Mitaitės monografijoje Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos ženklai teigiama, kad tai pranešimas – Dėl etninių sistemų tipologijos. Ir tai buvo ne kas kita kaip akivaizdi krikščionybės propaganda, tuometės santvarkos požiūriu visiškai begėdiška. Antrasis pranešimas skirtas anglų rašytojo Gilberto Keito Čestertono (Gilbert Keith Chesterton, 1874–1936) poetikai nagrinėti. Šiame pranešime taip pat neapsieita be krikščionybės propagavimo jau vien todėl, kad Čestertonas buvo katalikiškas rašytojas. Pranešime šitai ne tik kad nebuvo mėginama užtušuoti, ar bent atsargiai apeiti, bet akivaizdžiai pabrėžiama aiškinant, kaip šio rašytojo pasaulėžiūra ir įsitikinimai santykiauja su poetika. Suprantama, pranešimas išreiškė labiau Natalijos Trauberg nuostatas, o Venclova buvo tiesiog pakeleivis. Rašydama pranešimą, ant kurio atsirado ir Tomo pavardė, N. Trauberg mėgindavo savo bendraautorį įtraukti į jai rūpimas problemas, užduodavo vieną kitą klausimą, ką jis galvojąs apie vieną ar kitą dalyką. Kiek tie jo atsakymai ir mintys padėjo N. Trauberg, Tomas ir šiandien nedrįstų vertinti, o tuo metu jautėsi ne tiek pranešimų bendraautoris, kiek šios daugeliu atveju nepaprastos moters bendramintis.

Tomas prisipažįsta tame semiotikų sambūryje buvęs labiau klausytojas, negu aktyvus diskusijų dalyvis. Apskritai nelabai nuvokė, kas per paukštis yra ta semiotika. Šiuo požiūriu ne itin skyrėsi ir nuo kai kurių kitų tos vasaros mokyklos dalyvių, argi ne todėl vienas linksmuolis mestelėjo smagų ketureilį, visiems tos vasaros mokyklos dalyviams labai patikusį. Dvi eilutes pacituosime:

Собирались идиотики
Толковать о семиотике…

(Rinkosi idiotukai postringaut apie semiotiką).

Sveika saviironija rodo, kad tai buvo betarpiškas ir draugiškas mokslinis sambūris. Netrukdė ir tai, kad bent jau dauguma į tas vasaros mokyklas atvykusiųjų nelabai ir žinojo, kas yra ta semiotika. Įsivaizdavo, kad tai būdas nagrinėti kitokias negu natūralioji kalba ženklų sistemas panašiais metodais, kuriais nagrinėjama kalba. Būtų gal ir visai neblogas paaiškinimas, jeigu būtų visiškai aišku, kokiais metodais reikia nagrinėti kalbą. Kitos ženklų sistemos, tokios kaip literatūra, dailė, mitologija, ritualai ir t. t. buvo dar labiau migloti dalykai. Nežinojimas nebuvo kliūtis siekti daugiau sužinoti. Jau tai, kad buvo galima pasiklausyti gerokai daugiau išmanančių, ženklų sistemas tyrinėjančių asmenybių buvo labai naudinga.

Kaip ir daugelyje konferencijų įdomiausia vykdavo netgi ne salėje, o aplink salę, kur žmonės betarpiškai bendrauja, aptarinėja jiems rūpimus dalykus. Kääriku užsimezgusios diskusijos toliau tęsdavosi Otepää miestelyje, kur vasaros mokyklos dalyvius traukdavo gal ne tiek ten esanti protestantiška bažnytėlė, kiek restoranėlis, kuriame vyko mažai ką bendro su maldomis turintys dalykai. Tačiau semiotikos klausimai ir ten būdavo diskutuojami, gal net su dar didesniu įkarščiu, o tam tikras atsipalaidavimas vakarais po įtemptos dienos buvo visiškai suprantamas. Tokią pat betarpišką atmosferą T. Venclova tvirtina patyręs Valdo Adamkaus vasarvietėje Tabor Farma Mičigano valstijoje, kur vykdavo Šviesos – Santaros suvažiavimai, bet tai vyko gerokai vėliau, kai T. Venclova jau gyveno JAV.

Slavistikos metras pasaulyje ir Kääriku

Buvome užsiminę, kad tais metais į Kääriku atvyko ir ypatingas svečias iš JAV – Romanas Jakobsonas (1896–1982), Maskvos ir Prahos lingvistinių ratelių vadovas, pasaulinė slavistikos įžymybė, o gal ir šios tyrinėjimų krypties pirmasis asmuo. Daug nuveikė fonologijos, tipologinės kalbų klasifikacijos, semiotikos, stilistikos srityse. Mokslininkas, kuris nusipelno, kad apie jį būtų pasakyta daugiau.

Gimęs Maskvoje, studijavo Maskvos universitete, kur 1915 m. įkūrė Maskvos lingvistinį būrelį. 1919 m. įkurta bendrija, tirianti poetinę kalbą. Nieko stebėtino, nes jaunystėje R. Jakobsonas rašė eilėraščius, buvo futuristinio sąjūdžio Rusijoje narys, pirmasis bent tarp futuristų įvedė į eilėraščius skaitvardžius. Neturintys prasmės žodžiai ir raidės būdavo naudojami tarsi kokie užkeikimai, bet skaičius ir jų sekas dėti į eilėraščius ligi tol niekam nebuvo šovę į galvą. O R. Jakobsonui šovė ir taip jis patvirtino toli gražu ne šiaip poeto, bet poeto futuristo vardą! To meto futuristų aplinka, kurioje sukiojosi R. Jakobsonas – tai Vladimiras Majakovskis, V. Chlebnikovas, A. Kručionychas, Lilia Brik ir jos vyras Osipas Brik. Visai nebloga kompanija. Jeigu rašytume apie V. Majakovskį, būtinai paminėtume meilės trikampį V. Majakovskis–Lilia Brik–Osipas Brik (jos vyras), išplėtotume pasakojimą apie pačią didžiausią poeto aistrą ir dėl jos tekusius sunkiausius jo gyvenimo išbandymus. Poetų kančios išsilieja eilėmis. Deja, atrodytų labai stiprus ir vitališkas poetas 1930 m. balandžio 12-ąją padėjo paskutinį tašką – pasitraukė iš gyvenimo.

Vis dėlto rašome ne apie poetų aistras ir neviltis, bet apie semiotikos kelią. Maskvos lingvistinio būrelio ir bendrijos nariai užsibrėžė nei didelį, nei mažą tikslą – peržiūrėti visus svarbiausius mokslo apie kalbą principus. Pastebėsime, kad daugelis R. Jakobsono idėjų, kurias jis vėliau rutuliojo emigracijoje, buvo kaip tik atšvaitas tų studentiškų siekių. Jam pavyko formuluoti užduotis, kurias vėliau sprendė visą gyvenimą.

Kaip Sovietų Rusijos ambasados darbuotojas R. Jakobsonas išvyko į Prahą ir atgal neskubėjo, vėliau atsidūrė emigranto padėtyje. Tapo Prahos lingvistinės mokyklos vienas kūrėjų. Priminsime, kad Prahos lingvistinės mokyklos atstovai buvo tokios įžymybės kaip N. Trubeckojus (1890–1938), S. Karcevskis (1884–1955), J. Mukažovskis (1891–1975), B. Havranekas (1893–1978), B. Trnka (1895–1984) ir daugelis kitų. Vokietijos naciams užėmus Čekoslovakiją, R. Jakobsonas metus nelegaliai gyveno Prahoje, dalyvavo leidybinėje veikloje prisidengęs slapyvardžiu, atsiradus galimybei per Norvegiją 1941 m. išvyko į JAV. 1948–1967 m. dėstė Harvardo universitete, o nuo 1957 m. dar ir Masačiūsetso universitete, kur dirbo iki gyvenimo pabaigos. Bandė nustatyti lingvistikos ir kitų mokslų ryšius. Buvo visų svarbiausių Europos ir Amerikos lingvistinių mokyklų dalyvis, beje, tų mokyklų atsiradimą jis pats dažniausiai ir inicijuodavo.

Galima tik stebėtis, kad kaip tarptautinio masto slavistas R. Jakobsonas jau po Antrojo pasaulinio karo kartą sugebėjo gauti leidimą atvykti į Sovietų Sąjungą. Vėliau lankėsi ir dažniau, o dėl pernelyg užsimezgusių ryšių dėl to nukentėjo Viačeslavas Ivanovas, vienas žymiausių semiotikos mokslo atstovų tuometėje Sovietų Sąjungoje. Tuo metu jis dar buvo jaunas mokslininkas, jį išsikvietė instituto vadovybė ir pareiškė kaltinimus, iš kurių svarbiausias buvo tas, kad su vadovybe nesuderinęs Ivanovas liaudies priešą Jakobsoną supažindino su dar didesniu liaudies priešu Borisu Pasternaku. Į jam mestus kaltinamus Ivanovas atsakė: „Labai didžiuočiausi, jeigu galėčiau Jakobsoną supažindinti su Pasternaku, bet man to visiškai nereikėjo daryti, nes juos prieš 30 su viršum metų supažindino judviejų artimas draugas Vladimiras Majakovskis“.

Instituto vadovams beliko tik susižvalgyti. O baigėsi tuo, kad V. Ivanovas buvo pažemintas pareigose ir buvo priverstas apleisti institutą. Pernelyg protingų sistemai nereikėjo. Šiuo metu prof. Viačeslavas Ivanovas gyvena JAV, o 2007 m. Lietuvos mokslų akademija jį išrinko savo užsienio nariu.

Atsakas į kintančio pasaulio iššūkius

1966 m. R. Jakobsonas gavo leidimą atvykti į Taliną, bet tai nereiškė, kad galėjo važiuoti ir į Tartu. Vis dėlto į Kääriku vietovėje vykusią semiotikų vasaros mokyklą jis atvažiavo. Kaip prisimena T. Venclova, į Estiją Jakobsonas atvažiavo su savo jauna žmona Kristina Pomorska. Kääriku vietovėje R. Jakobsonas smėlėtais takais vaikštinėjo su V. Ivanovu, diskutavo jiems rūpimais literatūros ir semiotikos klausimais, o paskui juodu kažkodėl visą laiką važinėjo kažin koks automobilis. Gal KGB archyvuose kur nors yra dviejų įžymių mokslininkų pokalbio įrašas – būtų tam tikras įnašas į sanskrito poetikos tyrinėjimus, nes būtent apie tai Jakobsonas su Ivanovu kalbėjosi. Bent taip tvirtina Venclova.

Apskritai semiotikos vasaros mokykloje buvo vengiama kalbėtis politinėmis temomis. Viena vertus, tai buvo įžvalgus sprendimas netampyti už ūsų snaudžiančio padaro, kita vertus, tiems mokslo žmonėms mažiausiai buvo įdomi tuometė Sovietų Sąjungos politika. R. Jakobsonas Kääriku vasaros mokykloje perskaitė puikų pranešimą, kiti kalbėtojai taip pat paliko Venclovai didelį įspūdį. O bene labiausiai krito į akis tai, kad tos vasaros mokyklos dalyviai elgėsi taip, tarsi tarybų valdžios nė nebūtų. Nieko apie ją nekalbėjo kaip nieko bendra su mokslu neturinčią sistemą.

Ar galima to meto semiotikų neformalios bendrijos narius, kurie telkėsi apie Jurijų Lotmaną, atvykdavo į semiotikų vasaros mokyklas ir konferencijas Tartu universitete, vadinti disidentais moksle? Suprantama, toks įvardijimas anuomet būtų galėjęs turėti liūdnų padarinių tos savotiškos brolijos nariams, bet protingiems žmonėms juk nėra reikalo išsišokti ten, kur nebūtina. Savo vidine esme šis mokslas kirtosi su nuo pasaulio užsidariusios didvalstybės ideologija. Sovietinė ideologija pripažino tik vieną „teisingą“ kalbą – jos pačios kalbą. Semiotikos mokslo prigimtyje glūdi visai kita filosofija ir nuostata: pasaulį galima aprašyti daugybe „kalbų“ ir ne būtinai tai turinčios būti kalbos, kuriomis kalba atskiros tautos. Laisvės samprata glūdi pačioje semiotikos prigimtyje, nes jos pažinimo būdai neveda prie vienos ar baigtinės tiesos. Tiesų yra daug, jos kinta laike ir priklausomai nuo sąlygų. Štai kodėl semiotikos mokslas nesiūlo kanono, jis savo esme yra priešingas dogmai ir mąstymo sustabarėjimui. Kintantį pasaulį, o jis juk toks, galima tirti ir aprašyti tik lanksčiais ir taip pat nuolat kintančiais būdais. Tai atsakas į kintančio pasaulio iššūkius.

Dienos, praleistos semiotikos vasaros mokykloje, padarė tikrą perversmą tolesniame T. Venclovos gyvenime. Apie Estijoje vykusią semiotikos vasaros mokyklą T. Venclova parašė straipsnį Pergalėje (1966, Nr. 12), kuriame neslėpė susižavėjimo naujuoju tyrinėjimo metodu lingvistikoje. Mat vietoj tuščių frazių ir miglotų samprotavimų, kurių tiek daug humanitariniuose moksluose, semiotikai siūlė lenteles, formules, griežtus terminus, mąstymo logiką. Tuo semiotika skiriasi nuo literatūrologijos, kuri kartais pavadinama literatūra apie literatūrą. Jeigu literatūrologijos prigimtyje esama samprotavimų ir išvadų daugiaprasmiškumo, semiotika kaip tik ir siekia teiginių vienareikšmiškumo. Galima neabejotinai teigti, kad semiotikai buvo tikri savo meto disidentai moksle, kuriems visiškai netiktų pasakymas „sovietiniai semiotikai“. To meto Venclovos pažiūroms tai buvo labai artima.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas

Profesoriai Kęstutis Nastopka ir Tomas Venclova prisimena pirmuosius semiotikos žingsnius į Lietuvą

Prof. Jurijus Lotmanas – Tartu semiotikos mokyklos kūrėjas

Semiotikų vasaros mokyklos nuotykiai, papasakoti prof. Tomo Venclovos, nudžiugino Venclovų muziejaus direktorę Birutę Vagrienę, leidyklos „Baltos lankos“ direktorių Saulių Žuką ir prof. Kęstutį Nastopką