Vilniuje, Poeto dvasinės augimvietės mieste
Taraso Ševčenkos gimtadieniui
Iškilminga daina, perauganti į rūsčią giesmę „Reve ta stogne Dnipr shirokiy“ (Platusis Dniepras šniokščia ūžia) kovo 9 d. skambėjo prie Taraso Ševčenkos (1814–1861) atminimo lentos Vilniaus universiteto Bibliotekos kieme priešais centrinius Alma Mater rūmus. Apnuogintomis galvomis, susikaupusiais veidais giedojo Vilniaus ukrainiečių bendrijos nariai, Ukrainos ambasados darbuotojai. Pritarė arba bent pagarbą šiam ritualui išreiškė atėję lietuviai. Ukrainos nepriklausomybės ir laisvės pranašo Taraso Ševčenkos žodžiai sujudino plataus Dniepro vandenis, išjudino laisvės siekiams ukrainiečių tautą.
Ar ne panašų jaudulį ir visą kūną persmelkiantį jausmą išgyvename ir mes, lietuviai, kai Maironio žodžiais ir Juozo Naujalio muzika atliekama
„Graži tu, mano brangi tėvyne,
šalis, kur miega kapuos didvyriai…“
1920 m. rinkinyje Pavasario balsai išspausdintas Maironio eilėraštis Lietuva brangi mums yra nepalyginamai daugiau negu vien tik poezija. Tuose posmuose randame tautos ir savo pačių savastį, įprasmintą tautos bendruomeniškumo jausmą, rišantį kiekvieną lietuvį su Tėvynės istorine praeitimi ir nepakartojama jos gamta. Dangaus mėlynę organiškai susieti su miegančiais kapuos didvyriais, istorinį laiką su geografinės erdvės koordinatėmis – visa tai įprasminti Dievuje pajėgus tik didelis poetas. Vargu ar kitų tautų vertintojai gali pajusti tą kiekvieną lietuvį persmelkiantį jausmą ir visus subtilius niuansus, kai jis girdi kompozitoriaus Juozo Naujalio muzikoje įprasmintus Maironio žodžius. Tai lietuviškosios tapatybės išraiška, lygiai kaip ukrainietiškoji tapatybė atranda save T. Ševčenkos poetiniuose posmuose.
T. Ševčenkos poezijos žingsniai į Lietuvą
Eilėraštį Platusis Dniepras šniokščia ūžia T. Ševčenka parašė gyvendamas Peterburge 1837 m., kai jam buvo 23 metai. Prieš tai buvo jo Vilniuje gyventasis laikotarpis (1829 –1831 m). Tai gera proga prisiminti minint poeto, dailininko ir mąstytojo Taraso Ševčenkos 196-ąjį gimtadienį. Data neapvali, tačiau Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje gražiai paminėta. Šia proga surengtoje parodoje Tarasas Ševčenka ir Lietuva buvo pristatyti leidiniai iš Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos ir Vilniaus universiteto bibliotekos fondų ukrainiečių, rusų kalbomis, taip pat ir poeto kūrinių vertimai į lietuvių kalbą.
Pristatant T. Ševčenkos knygų parodą dalyvavo J. E. Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Ihor Prokopčuk, kiti atsakingi ambasados pareigūnai, Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė, poetas Vladas Braziūnas, kuriam už ukrainiečių poezijos vertimus 2002 m. paskirta Taraso Ševčenkos (bendro Lietuvos ir Ukrainos) fondo premija, Lietuvių ir ukrainiečių istorikų asociacijos prezidentė dr. Aldona Vasiliauskienė ir kiti vilniečiai, kuriems brangus T. Ševčenkos vardas.
VU bibliotekos direktoriaus pavaduotoja informacinei ir kultūros paveldo veiklai doc. dr. Marija Prokopčik apibūdino parodą, pristatė svarbiausias ekspozicijos knygas.
Pirmieji T. Ševčenkos kūrinių vertimai Lietuvoje dienos šviesą išvydo Vladislavo Syrokomlės pastangomis. 1861 m. Vilniuje jis išleido į lenkų kalbą išverstą T. Ševčenkos eilėraščių rinktinę Kobzarius. Ši pirmoji T. Ševčenkos knygelė pasirodė 1840 m. Peterburge, sujaudino ne tik Ukrainą, bet ir demokratinę Rusiją. Parodoje tą knygelę buvo galima išvysti, kaip ir V. Syrokomlės vertimo į lenkų kalbą faksimilę bei lietuvių autorių vertimus.
Pirmieji T. Ševčenkos kūriniai lietuvių kalba pasirodė 1885 m. Aušroje, 1886 m. Nemuno sarge, 1887 m. Lietuviškajame balse. Juose išspausdinti aušrininko Juozo Andziulaičio-Kalnėno (1864–1916) T. Ševčenkos eilėraščių vertimai ir sekimai. J. Andziulaitis-Kalnėnas išvertė balades Ieva, Dvi ievos, Nuskendėlė, Undinos. 1883 m. Garliavoje, kur mokytojavo ir gyveno J. Andziulaitis-Kalnėnas, susibūrė T. Ševčenkos kūrybos mylėtojų draugija, kurioje be Andziulaičio-Kalnėno reiškėsi Jonas Mačys-Kėkštas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis ir kiti.
Žymiu ukrainiečių Kobzariaus kūrybos populiarintoju XX a. tapo Liudas Gira. 1912 m. Seinuose jis išleido Taraso Ševčenkos eilių vainikėlį, spausdino pirmąsias T. Ševčenkos gyvenimo ir veiklos apžvalgas lietuviškoje spaudoje. Pirmą kartą T. Ševčenkos atminimas viešai Lietuvoje buvo pagerbtas 1914 m., kai buvo minimos poeto 100-osios gimimo metinės. Šį renginį organizavo Julija Žymantienė-Žemaitė.
Žymiausiais T. Ševčenkos kūrybos populiarintojais ir propaguotojais Lietuvoje be Liudo Giros tapo Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Venclova, Eduardas Mieželaitis, Aleksys Churginas. Pastarasis buvo ir pagarsėjusio eilėraščio Platusis Dniepras šniokščia ūžia vertėjas į lietuvių kalbą.
Pėdos Vilniuje
Vien knygomis ir spaudiniais neapsiriboja Taraso Ševčenkos įmintos pėdos Lietuvoje. Kiekvienas savo miestą gerbiantis vilnietis primins, kad 1829–1831 m. T. Ševčenka gyveno Vilniuje kaip Vilniaus generalgubernatoriaus A. Rimskio-Korsakovo adjutanto Pavlo Engelharto (Engelhardt) patarnautojas (kazokėlis). Apie tai Mokslo Lietuvai duotame interviu gan išsamiai yra pasakojęs Ukrainos MA narys korespondentas prof. Anatolijus Nepokupnas (Mokslo Lietuva, 2002 m. Nr. 20 (266)), jam amžiną atilsį.
1985 m. A. Nepokupnas nustatė, kad Vilniuje T. Ševčenka yra gyvenęs dviejuose namuose – Pilies g. 10 (dabar restoranas) ir Didžioji g. 23 (dabar Lenkų instituto patalpos).
Ką žinome apie penkiolikmetį Tarasą Ševčenką, atvykusį į Vilnių 1829 m. rudenį? Žinome, kad Vilniuje išryškėjo jaunuolio gabumai, pirmiausia kaip dailininko. Maža buvo išryškėti, reikėjo juos įtvirtinti, pačiam Tarasui išsikovoti tam tikrą pripažinimą pirmiausia savo šeimininko P. Engelharto akyse. Deja, tai buvo ne taip paprasta.
