Vilniuje, Poeto dvasinės augimvietės mieste

1829 m. gruodžio 6 d. ponas užtiko savo kazokėlį piešiantį žvakės šviesoje ir už tai griežtai nubaudė. Matyt, šis įvykis ir bausmė giliai įsirėžė į T. Ševčenkos atmintį. 1860 m. išleistoje Autobiografijoje jis tą faktą aprašė, tiksliai užfiksavęs ir dieną. Prabėgus 30 metų nuo aprašyto įvykio prisiminti, kai visoje Autobiografijoje paminėjo tik savo gimimo datą, išpirkimo iš baudžiavos, tremties ir grįžimo iš tremties datas, vadinasi, tam įvykiui suteikti ypatingos reikšmės. Gal tai ir buvo savotiško dvasinio lūžio momentas jo gyvenime.

Gaila, kad nesužinosime P. Engelharto motyvų, kai jis baudė savo kazokėlį – juk tikriausiai ne dėl deginamos žvakės. Gal pamoka už drausmės pažeidimą? Tiesą slepia nežinomybė, nors tolesni Vilniaus įvykiai pažymėti keliais šviesos blyksniais. Vilniuje T. Ševčenka nutapė moters biusto kopiją ir užrašė „1930 metai. Piešė Taras Ševčenka“. Tai ankstyviausias iš jo išlikusių piešinių.

P. Engelhartas buvo išsilavinusi ir meniškai išprususi amsenybė, kuriai kultūros reikalai nebuvo svetimi. Antraip vargu ar būtų leidęs savo kazokėliui beveik metus laiko lankyti dailininko Jono Rustemo pamokas. Ir nors Vilniaus universiteto Menų fakulteto dekanas prof. J. Rustemas savo mokinius mokė pirmiausia kopijuoti ir tik išmokus amato imtis eskizų, bet T. Ševčenkai padarė, matyt, gerą įtaką. Bent jau dailės žinovai nepeikia Taraso Vilniuje atliktos moters biusto kopijos. Tą patį galima pasakyti ir apie Vilniuje T. Ševčenkos nupieštą piešinį, ant kurio paties autoriaus ranka užrašyta Tai mano tėvas. Piešinys saugomas T. Ševčenkos nacionaliniame muziejuje Kijeve.

Manoma, kad Vilniuje T. Ševčenka susipažino su lenkaite Jadvyga (Dziunia) Gusikovska, kuri ir tapo jo pirmąja meile. Ar ne iš jos pramoko ir lenkų kalbos? Visai galimas dalykas, kad per šią merginą jis susipažino ir su vietos patriotais, siekusiais pavergtos tėvynės laisvės. Tuščioje vietoje negimsta kovos už laisvę. Jo poezijoje labai ryški Ukrainos išsivadavimo iš pavergėjų jungo tema. Eilėraštyje Vilniuje, šlovingame mieste perteikti skausmingi meilės praradimai, tačiau Vilnius gyveno ne vien meile, bet ir sukilimo laukimo nuotaikomis, kurią jautri poetinė Taraso natūra turėjo jausti. Tuo labiau, kad Varšuvoje 1830 m. prasidėjęs sukilimas jau artėjo ir prie Lietuvos sienų.

Ir pirmas knygynas jo gyvenime

Pilies g. 10 T. Ševčenka su P. Engelhartu gyveno nuo 1829 m. rugsėjo 9 d. iki 1830 m. kovo mėnesio 19 dienos. Tuo metu šis pastatas buvo pažymėtas 142 numeriu ir priklausė Vilniaus kapitulai. Atkreipiame dėmesį, kad šalia esančiame name Pilies g. 8 (tada pažymėtas numeriu 143) buvo J. Zavadskio knygynas. T Ševčenkos biografai pažymi, kad tai buvęs pirmasis knygynas Kobzariaus gyvenimo kelyje. Praėjus daugeliui metų apsakyme Dailininkas T. Ševčenka du kartus paminės profesorių Joachimą Lelevelį, su kurio knygomis galėjo susipažinti ir šiame knygyne.

Didžiosios g. name Nr. 23 (tuo metu 207 namas) šalia Rotušės pastato (aptariamuoju metu ten buvo Vilniaus teatras) T. Ševčenka gyveno nuo 1830 m. kovo iki savo buvojimo Vilniuje pabaigos. Tvirtinama, kad P. Engelhartas nelaukdamas artėjančio sukilimo pasiekė, kad būtų perkeltas dirbti į Peterburgą, į kurį išvyko 1831 m. vasarį. Po dviejų savaičių į Peterburgą išvyko jo šeima ir tarnai. Tačiau interviu su šių eilučių autoriumi prof. A. Nepokupnas teigė, kad T. Ševčenka Vilnių apleido tik 1831 m. gegužės mėnesį.

Kaip ten bebūtų, Vilnių T. Ševčenka visados minėjo kaip šlovingą miestą, o mes galime didžiuotis, kad dvasinga šio miesto atmosfera ir čia jo sutiktieji žmonės jaunajam Tarasui buvo asmenybės augimo ir tobulėjimo labai reikšminga vieta. Būsimam dvasios milžinui Vilnius buvo pirmas didelis miestas jo gyvenimo kelyje už gimtosios Ukrainos ribų, jo tikroji dvasinė augimvietė, kur pirmieji gautieji kultūriniai impulsai, patekę į imlią sielą, išaugo, išbujojo ir davė stebėtinus vaisius.

Įprasminimo ženklai

T. Ševčenkos vardo įprasminimo vietų Vilniuje nėra labai daug. 1961 m. gegužę T. Ševčenkos 100-osioms mirties metinėms atminimo lenta buvo atidengta Vilniaus universitete ant dabartinio Istorijos fakulteto pastato sienos. 1996 m. rudenį ši lenta atnaujinta. 2004 m. paminklinė lenta, skirta T. Ševčenkai, atidengta ant pastato Pilies g. 10 sienos.

2006 m. gegužės 3 d. Lietuvoje su darbo vizitu lankęsis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka Vilniaus universiteto Filologijos fakultete atidarė Taraso Ševčenkos auditoriją. 2008 m. Ukrainos ambasada Lietuvoje kartu su Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacija perdavė Taraso Ševčenkos auditorijai apie 80 knygų, iš jų 56 pažymėtos asociacijos ženklu.

Jau ne pirmi metai ukrainiečiai siekia pastatyti Vilniuje paminklą savo Kobzariui. 2008 m. gruodį Vilniaus savivaldybė apsisprendė skirti paminklui vietą Aušros Vartų ir Bazilijonų gatvių sankirtoje esančiame skverelyje. Kaip tvirtina Ukrainos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Ihor Prokopčuk, bus skelbiamas konkursas, kuriame galės dalyvauti Ukrainos ir Lietuvos skulptoriai. Paminklo gamybą ir pastatymo išlaidas apsiima apmokėti Ukraina. 2014 m. Ukrainoje ir visame pasaulyje bus minimos Taraso Ševčenkos 200-osios gimimo metinės, o Lietuvoje minėsime 300-ąsias Kristijono Donelaičio gimimo metines. Palinkėsime ukrainiečiams susilaukti Vilniuje paminklo Kobzariui. Palinkėsime ir naujų, modernių T. Ševčenkos vertimų į lietuvių kalbą, apie kuriuos kalbėjo ir tokį pageidavimą išreiškė poetas Vladas Braziūnas.

Gediminas Zemlickas

Taraso Ševčenkos autoportretas 1845 m.; graviūra sukurta 1860 m.

Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje surengta Taraso Ševčenkos knygų paroda

Taraso Ševčenkos gimtadienį pažymėjo Ukrainos Respublikos ambasados darbuotojai, Vilniaus ukrainiečių bendrijos nariai ir vilniečiai, kuriems rūpi didžiojo Poeto atminimas