Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu

Pradžia 2009 m. Nr. 15

Kaip pamatyti praeitį

Neringa turtinga kadugiais, o kadugiai auga ten, kur grynas, visiškai švarus oras. Užtenka užteršti orą ir kadugys nudžius. Natūralus oro barometras. Tad kol gyvi bus Neringos kadugiai, galėsime džiaugtis švariu Neringos oru.

Šią trumpą paskaitėlę apie gamtą Bernardas spėja perskaityti rodydamas kadugio nuotrauką. O gal ištiso kadugyno, dabar jau net sunku prisiminti. Panašioms lekcijoms paprastai užtenka menkiausio postūmio – Bernardą svarbu „užvesti“. Bet kad per daug neužsivestų, tuojau pat pasirodo ponia Antanina, siūlydama arbatos arba kavos, su medumi arba be jo. Todėl paskaitos neprailgsta, priešingai – norėtųsi, kad jos tęstųsi ilgiau, bet Bernardas jau verčia kitus savo būsimos knygos ar albumo lapus, tad ir sugrąžinti prie pradėtosios temos nėra paprasta.

Laimei, šiaudais ar nendrėmis dengtų stogų nuotrauka daryta Preiloje sukėlė naują prisiminimų bangą. Pasirodo, norintiems pamatyti praeitį tereikia surinkti nuo tokio apsamanėjusio stogo lietaus vandenį, išvirti arbatos ir jos atsigerti – iškart pamatysime praeitį... Taip pat ir seniausių gamtameldiškų laikų praeitį. Taip tvirtina Bernardas, o jam sakė vienas kunigas zanavykas, kuris taip darydavęs. Visus svečius vaišindavęs tik arbata iš vandens, surinkto nuo seno šiaudinio stogo. Dabar pasitikrinti būtų sunkiau, nebent nuvažiuotume į Rumšiškių liaudies buities muziejų, sulauktume lietaus ir prisipildytume nuo šiaudinio stogo nuvarvėjusio vandens rėčkutę.

Ar tą yra daręs Bernardas, išsiaiškinti nepavyko, bet visa, ką sako zanavykai, ypač lekėtiškiai, jam yra šventa teisybė. Juk visa Lietuva, išskyrus nebent Mažąją Lietuvą, statė gyvenamuosius namus su šiaudiniais stogais net iki XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio, kai daugiau ėmė plisti skiedromis dengti stogai. Ir Lekėčių bažnyčia iki XX a. pradžios buvusi dengta šiaudiniu stogu.

Vis dėlto Neringos kadugiai ir nendriniai Preilos stogai mus išvedė ir prie tokių pavardžių kaip Vytautas Gudelis (1923–2007) ir Eduardas Jonušas. Pirmasis – tarptautinio masto žymus geologas ir geografas, okeanologas, gilus mokslininkas, profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. Antrasis – ne mažiau gilus mąstytojas, menininkas, skulptorius, be kurio įtaigios meninės, kultūrinės ir visuomeninės veiklos Kuršių nerija būtų netekusi dalies savo patrauklumo ir išskirtinumo.

Vagojęs jūrinių tyrimų erdves

Bernardui profesorius Vytautas Gudelis – mokslininkas, kuris pirmasis sovietiniais metais ėmė rūpintis Baltijos jūros reikalais, Kuršių nerijos gamta ir visa unikalia šio žemės kampelio aplinka. Pasakysime daugiau. V. Gudelis yra jūrotyros ir krantotyros pradininkas Lietuvoje, pirmasis pradėjęs ir kitus telkęs tyrinėti Baltijos jūros geologiją, eolodinamiką ir neotektoniką (žemės plutos naujausius judesius). Jis jūros krantų dinamikos tyrinėjimų mokyklos Lietuvoje kūrėjas, sukūręs pasaulyje žinomą lietuvišką jūrų krantotyros mokyklą.

1948 m. pradėjęs rinkti medžiagą apie Lietuvos pajūrį, 1951 m. V. Gudelis surengė ekspediciją tirti Kuršių marias, o 1954 m. apsigynė geologijos ir mineralogijos mokslų kandidato disertaciją, skirtą Baltijos jūros geologinei raidai vėlyvajame glaciale ir postglaciale Lietuvos ir Kaliningrado srities ribose.

Dar 1960 m. Vytautas Gudelis išleido nedidelę knygą Baltijos jūra: Fizinė geografinė apybraiža, kurioje stengėsi perteikti pagrindines žinias apie Baltijos jūrą ir jos raidą. Romėnų rašytojas, istorikas, filosofas ir gamtininkas Gajus Plinijus Vyresnysis (23–79), peržiūrėjęs 327 graikų ir 146 romėnų autorių 2000 veikalų, parašė Gamtos istoriją, kurioje paminėjo salą Baltija (Baltia, Balcia, Balisia). Pats vardas rodo akivaizdų baltų tautų, aisčių kalbinį įdirbį.

V. Gudelis sudarė pirmuosius Baltijos šalių neotektoninius žemėlapius, Kuršių marių nuosėdų ir Baltijos jūros dugno reljefo žemėlapius. Atliko Baltijos jūros krantų morfogenetinį rajonavimą. Parengęs pirmąjį Lietuvoje geologijos ir fizinės geografijos terminų žodyną padėjo pamatus dabartinei lietuviškajai geologijos terminijai. Du dešimtmečius (1963–1982) V. Gudelis vadovavo Baltijos jūros geologijos ir geografijos tyrinėjimams skirtajam tarptautiniam žurnalui Baltica, kurį pats ir buvo įkūręs.

1993 m. išleistas V. Gudelio sudarytas Jūros krantotyros terminų žodynas, kuriame terminai pateikti lietuvių, rusų, vokiečių, anglų kalbomis. Prigijo 340 V. Gudelio pasiūlytų mokslinių terminų. Iš 700 savo publikacijų didžią dalį tyrinėtojas skyrė Baltijos jūros ir pajūrio, Kuršių nerijos, Kuršių marių geologijos ir paleogeografijos klausimams. Iš daugelio profesoriaus parašytų ir sudarytų knygų jam pačiam mieliausia buvo apibendrinančioji monografija Lietuvos įjūris ir pajūris. 2006 m. išleistąją savo knygą Lietuvos pajūrio žvejų marinistikos įvardai (mokslinis redaktorius A. Grigelis) pats V. Gudelis vadino savotišku paminklu baigiančiai išnykti senųjų pajūrio žvejų šnekai.

Štai šis labai autoritetingas tarptautinio masto mokslininkas pokario metais režimui atrodė labai įtartinas ir nepatikimas. 1950 m. buvo „valomi“ Vilniaus universiteto kadrai, V. Gudelis pašalintas už karo metais skelbtus „nacionalistinius“ straipsnius, o tokio dėstytojo prie studentų prileisti juk negalima. V. Gudelį užtarė to meto Lietuvos mokslo autoritetai, tad jis buvo priimtas į Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institutą moksliniu sekretoriumi. Net ir daugeliui metų praėjus, kai tarptautinis V. Gudelio autoritetas niekam nekėlė abejonių, jis nebuvo išleidžiamas į Vakarų valstybėse rengiamas mokslines konferencijas, nors buvo kviečiamas. Tik daug vėliau buvo išleidžiamas į Skandinavijos šalis.

Už žymų indėlį už Baltijos jūros ir jos krantų tyrinėjimą, tarptautinį šios krypties mokslinių darbų organizavimą 1992 m. profesoriui buvo suteiktas Upsalos universiteto garbės daktaro vardas, 1995 m. paskelbtas Europos krantų apsaugos sąjungos (EUCC) garbės nariu, o 2003 m. apdovanotas Lietuvos geografų draugijos profesoriaus Kazio Pakšto medaliu.

Įsigyvenęs į Kuršių neriją

Kuršių nerijai Eduardas Jonušas padarė tiek, kad jokia valstybės tarnyba ar institucija vargiai galėtų susilyginti. Šis žmogus dirbo ne tarnybos reglamentų ar prievolių vedinas, bet iš širdies ir gilaus supratimo, kas yra Kuršių nerija, kaip turi būti saugoma ir tvarkoma. Nidos pašto stoties ir smuklės savininkas Gotlibas Dovydas Kuvertas (1748–1827) buvo vienas pirmųjų, pradėjęs XIX a. pradžioje želdinti Kuršių neriją, stabdė judantį kopų smėlį ir išgelbėjo nuo Karvaičių kaimo likimo trečiąją Nidą. Panašiai Eduardas Jonušas nuo dvasinės erozijos, aplaidumo, nesupratimo, kartais primityvaus barbarizmo, nuolat kaudamasis su žemažiūriais biurokratais gelbėjo tą mūsų vienintelę Neriją. Tad gal ir turėtų būti greta – Kuvertas ir Jonušas.