Ar ten eina Cezaris (2)
Iš kur imsime tų kompetentingųjų?
Čia išties didelis klausimas. Kuo radikalesnės novacijos, tuo gilesni filosofiniai sistemos klausimai turi būti užkabinti. Kai manoma, kad politikai ar vadybininkai gali radikaliai keisti aukštojo mokslo sistemą, dažniausiai sulaukiama priešingo rezultato: gauname griuvėsius, ant kurių rengiamasi statyti. Radikalias novacijas darantieji turi ieškoti gilios kompetencijos tarp tos srities žmonių. Kur ta gili kompetencija? Moksle. Tik ar aukštojo mokslo organizavimo specialistai kada nors kviečiami tartis, ar pasidomima, kuris universitetas nuo 1962 m. tyrinėja aukštojo mokslo problemas? Ne, nes jie, keldami nepatogius klausimus, trukdo priimti sprendimus vadovaujantis principu „man taip atrodo, todėl tai yra tiesa“.
Mūsų reformų organizatoriams rūpi, kas vyko po 1990 metų.
Štai kaip? Tai iš tikrųjų sunkus klausimas, į kurį atsakymą gali duoti tik rimtas mokslinis vertinimas. Organizaciniai, vadybiniai sprendimai gali būti daromi tik po tokio vertinimo pirmiausia todėl, kad pats aukštojo mokslo fenomenas yra specifinis mokslo objektas, egzistuojantis nepriklausomai nuo ideologijos. Darant radikalias novacijas turi būti sutelkta daug mokslinių pajėgų iš įvairiausių universitetų, sukviesti visi, kurie savo tyrimais ir praktine veikla yra įrodę, kad gali ką nors svarbaus pasakyti. Turi būti dalykiška, o ne parodomoji diskusija. Deja, žinau, kokios tos diskusijos lietuviškoje praktikoje neretai būna, ne vienoje yra tekę dalyvauti dar dirbant Lietuvos Mokslo Taryboje. Nuostata būdavo aiški: jūs pakalbėkit, nuleiskite garą, o mes savaip padarysim. Ar po to galima tikėtis didelės motyvacijos dalyvauti tokiose „diskusijose“?
Profesionalumo nėra Tačiau, ar neįžvelgiate ir mūsų akademinės visuomenės intelektualų kaltės? Jeigu jie suvokia, kad jais manipuliuojama, žaidžiama, bet per 16 metų nieko nepadarė, kad padėtis keistųsi, tai gal gavo, ko nusipelnė? Juk atsimename amžinąjį atilsį buvusio pirmojo Nepriklausomos Lietuvos finansų ministro Romualdo Sikorskio perspėjimą, kad nebūtume avinai, vedami į skerdyklą…
per daug
Nereikėtų sakyti, kad nieko nepadaryta. Puiku, kad įdiegta pasaulinė akademinė mokslo ir pedagoginių laipsnių teikimo sistema, šiuolaikinės studijų programos. Popieriuje labai daug gero, bet daug ko negalime įgyvendinti. Kad ir toks paprastas dalykas kaip galimybė studentui rinktis įvairius studijų modulius. Juk kaip finansuojamos studijos? Minimaliai, tad mąstyti kad ir apie tokią modernaus universiteto padėtį – apie laisvai modulius besirenkančius studentus – galima tik arba labai dideliame universitete, arba net ir mažame, bet finansuojamame „iš pilnos kišenės“. Tokių neturime. Pasižvalgykime Vakaruose ir pamatysime, kad universitetai stambėja. Tačiau Lietuvos atveju tai taip pat nevienareikšmė problema.
Kai kuriems mūsų universitetams tik duok valią, ir jie stambės iki sunkiai suvokiamo dydžio.
Ir tai visai natūralu, nes kiekviena organizacija savo sėkmę pirmiausia sieja su augimu. Be to, mažam ir menkai finansuojamam universitetui iš viso nėra perspektyvų. Tačiau dideliam universitetui būtinas itin profesionalus valdymas. Ar turime parengtų universitetų valdymo specialistų? Ne. Labai gerbiu mūsų rektorius, kurie išties daug daro ir padaro savo universitetams, bet šios srities specialistų mes neturime. Todėl stebime natūralų procesą, kuomet vadyba keičiama administravimu, kuris „supančioja“ novatorius, netelpančius į standartines veiklos administravimo schemas. Jos dažniausiai (beveik visada) kuriamos ne rezultatui siekti, bet palengvinti pačių administratorių darbą. Kadangi dideliame universitete visuomet reikia ir didesnio veikos formalizavimo, neprofesionalus administravimas juose visiškai sukausto bet kokią iniciatyvą. Todėl be profesionalios vadybos stambėjimas potencialiai kelia daugiau problemų negu teikia galimybių. Beje, tokia pati problema yra tarp aukštojo mokslo sistemos administratorių ir universitetų, kolegijų. Administravimas be leidimo yra blogiau negu administravimo atsisakymas. Labai lengva pateikti daug pavyzdžių net ir iš Lietuvos gyvenimo, akivaizdžiai patvirtinančių šią vadybos mokslo tiesą.
Mes visi iš esmės esame šios srities mėgėjai. Net ir aukštųjų mokyklų dėstytojai yra tik mėgėjai, nes kaip dėstytojai nėra profesionaliai parengti. Jie rengti dirbti savo mokslo tyrimų ar taikymų kryptyje.
Nuotraukoje: Knygos autoriai su Kauno technologijos universiteto aukštojo mokslo tyrėjų grupe ir Mykolo Romerio universiteto prorektoriumi doc. Rimantu Vaitkumi (penktas iš kairės), Vilniaus pedagoginio universiteto prorektoriumi prof. Rimantu Želviu (trečias iš dešinės) bei prof. Robertu Jucevičiumi (dešinėje)
