Kultūros ir tradicijos kitimas kaip išlikimo garantas (2)

Pabaiga, pradžia Nr.5

Tampame isteriškai irzlūs. Kodėl?

Ingės Lukšaitės schemoje kultūros taikomajai sferai tenka centrinė vieta, visai neatsitiktinai pavaizduota panaši į širdį. Naujovių taikymui reikia paskatų ir galimybių jas įsisavinti, nes pavergti, okupuoti, po diktatorių padu gyvenantys kraštai, mažos tautelės tų galimybių paprastai neturi.

Kaip labai svarbų veiksnį kultūros gyvasčiai I. Lukšaitė išskiria komunikacijos dalykus. Štai kad ir kalba. Nagrinėjant žodžių etimologiją kartais matome, kaip atsiranda žodis, istorijos raidoje prisipildo naujų reikšmių, prasmių, raiškos galimybių. Vadinasi, žodyje užkoduota tam tikra tautos, bendruomenės gyvenimo patirtis. Kalbėtoja atkreipia dėmesį į kalbą kaip saitą, ryšio priemonę. Senųjų Vilniaus apylinkių gyventojas veikiausiai niekada nebuvo susitikęs su prie Platelių ar kur kitur Žemaičiuose gyvenusiu žmogumi, bet abu beveik taip pat vadino kad ir duoną, tegu ir su žemaitiškomis variacijomis – douna, duna... Kalboje, sakmėse, padavimuose užkoduota tautos atmintis, istorinė patirtis, vertybės. Visa tai būtina galvose turėti tiems, kurie rūpinasi komunikavimu tarp tautų ir valstybių, pagaliau ir tarpusavio supratimo reikalais. Ne mažiau svarbu ir gyvenimo būdas, nuo kurio taip pat juk priklauso susikalbėjimo reikalai. Panašiai galima pasakyti apie elgsenos modelius, kurie šlifuojasi tūkstantmečius. Tik visa tai suvokdami galime suprasti, kodėl taip skirtingai įvairios tautos išgyvena tuos pačius jausmus, nors semantika, esmė gali būti ta pati.

Elgsenos modeliai kinta ir visos tautos mastu. I. Lukšaitė pastebi, kad tampame isteriškai irzlūs. Gaila, bet niekas netiria, kodėl taip vyksta.

Pranešėja atkreipia dėmesį į estetinės raiškos arba estetinės apsupties susikūrimo svarbą. Pačioje žmogaus prigimtyje esama tam tikrų estetinių grožio suvokimo reikalavimų. Ką bedarytų, vertina pirmiausia labai paprastai: patinka ar nepatinka, gražu ar negražu, priimtina ar nepriimtina. Tad norint priimti ir savo tikslams panaudoti mus pasiekiančias naujoves, jas prisitaikyti, perkurti reikia turėti intelektualinę parengtį. Naujovių perdirbimui, prisitaikymui svarbu panaudoti gimtosios kalbos išteklius. Negebėjimas kalbos galimybėmis naudotis ardo tuos ryšius, kuriuos nuolat tenka atkurti. Tautai tenka iš naujo susikurti elgsenos modelį, atrasti ryšius su kaimyninių tautų kalbomis ir bendrosiomis, plačiau paplitusiomis kalbomis. Tai tęsiasi per amžius, o mažoms tautoms yra neišvengiama būtinybė.

Tarp galimybių ir spaudimo

Savo pasakojime ateiname prie labai svarbaus, gal svarbiausio dalyko – kultūrinės atminties išlaikymo. Tos kultūrinės atminties pamatus kiekviena karta gauna su paveldima kultūra, bet kartu tai ir nuolat kintanti vertybė. Ką visuomenė siekia išsaugoti, iškelti, perduoti savo palikuonims? Ką lengvai užmiršta ir ką būtinai nori atsiminti? I. Lukšaitė prabyla apie visuomenės kolektyvinės atminties techniką ir užmiršimą istorijoje. Tai iš dalies kontroliuojami procesai, nes žmogus – sąmoninga būtybė, o visuomenė, jeigu organizuota į tautą, valstybę turi svertus, kuriais gali paveikti savo kultūrinės atminties dalykus. Skirtingiems tos atminties dedamosioms suteikiamas tarsi skirtingas prioritetas. Per visuomenės spaudimą stengiamasi paveikti norima kryptimi vienas ar kitas tai visuomenei ar tautai svarbias vertybes, kurios taip pat nėra pastovios, bet kinta, priklauso nuo konkretaus laiko ir išorinių įtakų. Taip vieni dalykai įsisavinami, padaromi savo bendruomenės, visuomenės savastimi, kiti atmetami arba užmirštami, nugrimzta į nebūtį.

Štai čia tyrinėtojui ir turėtų atsiverti labai svarbi pažinimo erdvė – tautos identiteto, savasties gelmės. Pakankamai tamsus arkliukas, tuo labiau, kad įvairūs identiteto tyrinėtojai į savo tyrimų objektą sugebėjo įpūsti daug miglos. XXI a. identitetas jau sutapatintas su visos kultūros apibūdinimu, su vienintele sąlyga tautai išlikti. I. Lukšaitė tvirtina, kad to visiškai nėra, o toks traktavimas iš dalies yra Antrojo pasaulinio karo padarinių arba komplekso išraiška.

Kokį identiteto problemos interpretavimą siūlo I. Lukšaitė? Pripažįsta, kad identiteto problema sudėtinga, tai labai svarbi visuomenės organizavimo dalis, bet ne vienintelė tai visuomenei išlikti.

Vieną dalyką reikėtų įsidėmėti: kultūra nėra sustabarėjęs monolitas, bet nuolat kintanti ir perkuriama esybė. Kaip greitai kinta ir perkuriama? Priklauso nuo amžiaus, laiko, tad tikslios formulės gali nepavykti nustatyti. V–VI a. baltų kultūra kito iš lėto, bet staiga įgavo didelį kitimo pagreitį ir staigiai pasikeitė. XXI a. pradžia yra nepaprastai spartaus kitimo laikotarpis. O jei taip, tai ir įtakų perkūrimas, jų prisitaikymas turi vykti labai intensyviai. Esminga išvada: jeigu savyje kūrybinio prado neturėsime, kūrybinio elemento neiškelsime kaip prioritetinio, sąlygos išlikti bus labai menkos. Ko gero, mūsų dabartiniame gyvenime nėra tokio užutekio, ramybės zonos, kur išorinių įtakų nereikėtų prisitaikyti, adaptuoti.

Uždelsto veikimo bomba

Ar viską galima sau prisitaikyti? Toli gražu. Kai kuriuos svetimos kultūros dalykus prisitaikome mechaniškai, tiesiog nekritiškai perimame, bet tai svetimkūniai, kurie taip ir eina šalia savosios kultūros, nors nėra neveiksmingi. Tai lyg gripo virusas, atliekantis griaunamąjį darbą. I. Lukšaitė labai skeptiškai žiūri į kvietimą mechaniškai perimti kitose šalyse esančius dalykus, jų vertybes, tegu ir labai viliojančias. Mechaniškai perimtas klodas atlieka uždelstos veikimo bombos vaidmenį savajai kultūrai, jo griaunamasis poveikis anksčiau ar vėliau pradeda reikštis. Dalis to perimtojo klodo ilgainiui gali atmirti, nuslopti kaip negyvybingas svetimkūnis, kurio nemaitina savosios kultūros gyvybingi syvai. Kiekviename amžiuje galima stebėti tas nudžiūvančias ir atkrintančias kultūros šakas.

Kaskart iš naujo atrasdami ir sena prarasdami gal vis labiau tobulėjame ir galop ištobulinę civilizacinius laimėjimus patys nepaprastai ištobulėsime? I. Lukšaitė nėra optimistė, šiuo atžvilgiu net labai skeptiška. Bent jau bijančius persitobulinti nuramina: realus gyvenimas rodo visai ką kita. Pateikia savo pačios gyvenimiškos patirties pavyzdį. Kai buvo dar maža, lankėsi Trakų garbingoje pilyje, tikriau tos pilies griuvėsiuose. Matė nors išverstas, bet tvirtas senoviškas Vytauto laikų plytas. Daug metų praėjus po restauracijos vienoje iš pilies menių vyko kažkoks renginys, vienas iš dalyvių atsirėmė į sieną ir ranka sulindo į restauratorių sumūrytų naujų plytų trupenas. Pasirodo, naudodami nuostabias XX a. technologijas pagaminome plytas, kurios tinka nebent trupenoms dauginti ir anekdotams kurti – štai mūsų civilizacijos „laimėjimas“. Deja, jis neturi išliekamosios vertės ir atmirs kartu su tų plytų gamintojų vardais.

Tradicija – tai pakitusi kultūra

Grįžkime prie klausimo, kurį jau buvome pradėję šiek tiek nagrinėti: kas yra tradicija? Pasak I. Lukšaitės, tai pakitusi kultūra, kuri dar kurį laiką išliks, bus tvariai perduota kitai kartai, o gal ir kelioms kartoms. Iš to seka gal kiek paradoksaliai skambanti išvada, kad pati tradicija yra kaita. Ta dalis, kurią pasiimame iš senojo klodo, nebūtinai liks sustabarėjusi ir nekintanti. Priešingai, ji gali keisti savo funkciją, pritaikymo sritį, tapti kultūrinės atminties ženklu, ateinančiu į mūsų kultūrą. Panašiai yra atsitikę su Senosios Europos kultūra ir kitomis archajiškomis kultūromis. Jų vaizdiniai išliko mūsų šiuolaikinėje kultūroje, tapo estetinės aplinkos dalimi, bet pakankamai maža, kad galėtų tapti mūsų kultūros esminiu pagrindu.

I. Lukšaitė kaip estetinės aplinkos pavyzdį pateikė džiazo muzikos fenomeną. Buvo metas, kai Sovietų Sąjungoje džiazas nebuvo toleruojamas, atrodė net ideologiškai kenksmingas amerikietiškos muzikos kultūros atributas, apskritai netoleruotina Vakarų kultūros įtaka socializmą statančioje šalyje. Tačiau tam tikrai visuomenės daliai tai buvo individo laisvės, nesusitaikymo su valstybine prievarta išraiška. Tam tikras muzikos žanras toli prašoko vien estetinės kategorijos kriterijus ir reiškė daug daugiau negu vien muziką. Reiškinio semantikoje galima išlukštenti kaip prioriteto Vakarų kultūrai formą, vertybinę orientaciją ir pan.

Nagrinėdami vien kaip estetinį dalyką į džiazą, gal ir apskritai į daugelį Vakarų muzikos reiškinių, galima žvelgti kaip į afroamerikiečių muzikos sukurtą estetinę aplinką, kuri mums tapo svarbesnė ir reikalingesnė už mūsų tradicinę muziką. Atsidūrėme keistoje muzikinėje maišalynėje: afroamerikietiška ir amerikietiška be afro, Vakarų Europos lengvoji ir klasikinė muzika, taip pat ir lietuviškos muzikos įvairūs žanrai. Visa ta mišrainė jau tapo ir mūsų savastimi.

Štai kas įdomu. Daugeliui televizijos žiūrovų sunku įsivaizduoti penktadienio vakarą be laidos Duokim garo per LRT kanalą. Viena mėgiamiausių televizijos laidų, nors sunkiai įsivaizduojama kuriame nors komercinės televizijos kanale. Kur glūdi laidos gyvybingumo paslaptis? I. Lukšaitė, mėgindama į šį klausimą rasti atsakymą, prisiminė savo seną ginčą su istoriku Juozu Jurginiu. Profesorius teigė: nėra reikalo dainuoti liaudies dainas, nes vis tiek nepavyks taip gražiai padainuoti kaip Giedrė Kaukaitė ar Virgilijus Noreika. I. Lukšaitė jautėsi truputį sutrikusi, tuo metu negalėjo pasipriešinti J. Jurginio logikai, bet tvirtina nemažai apie tai galvojusi. Juk išties kaip Noreika padainuoti negalinti.

Ne tik klausytis, bet ir dalyvauti

Tik po daugelio metų suprato, kur čia šuo pakastas. Tai žmogaus saviraiškos dalykai, žmogui reikia ne tik klausytis, bet ir dalyvauti tos muzikos gimime. Liaudies dainos ir liaudies kapelų muzikavimas – tai terpė, kurioje visi žmonės, ne vien muzikantai ir dainoriai, gali dalyvauti, reikštis. Mūsų paveldėtos kultūros dalyje, mūsų išprusime, muzikiniame išsilavinime ar be jo, visa tai glūdi, įrašyta giliai į pasamonę. Štai kodėl jai grįžus po ginčų su Jurginiu norėdavosi dainuoti liaudies dainas, bet kodėl – tada negalėjo paaiškinti. O Maiklo Džeksono dainų pranešėja tvirtina negalinti nei pakartoti, nei joms reikiamai pritarti, gal ir išmokti jau niekada nepavyktų. Joje nėra „įrašyta“ to, ką mūsų vaikai ir vaikaičiai jau turi, jiems organiškai išeina Džeksoną mėgdžioti. Vadinasi, juose jau įrašytas šis sugebėjimas.

I. Lukšaitei didelį įspūdį daro Veronikos Pavilionienės ir Rugiaveidės (Daivos Urbanavičiūtės) atliekamų lietuvių liaudies dainų interpretacijos, pritaikant XXI a. muzikinę ritmiką, įvairuojant tempą ir kitus tų dainų sušiuolaikinimo būdus. Tai akivaizdūs perkūrimo pavyzdžiai. Toli gražu ne kiekvienam klausytojui tas kitoks tų dainų pateikimas priimtinas, ne visiems patinka, bet su tuo reikia susitaikyti, nes visuomenė margaspalvė ir įvairiaskonė. Tačiau svarbiausia, ką tokiame atlikime įžvelgia I. Lukšaitė – tų dainų gyvenimo aktualinimą ir jų gyvasties pratęsimą žmonėse, vadinasi, ir tautos gyvenime.

Tai tinka ir visai lietuvių tradicinei kultūrai. Tik taip neišnyksime kaip demografinis vienetas. Lyg ir paprasti dalykai, bet juk lemia tautos gyvastį.

Gediminas Zemlickas

Jubiliatę sveikina Lietuvos mokslo tarybos atstovai

Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje atidaroma habil.dr. Ingės Lukšaitės jubiliejinė paroda

Savo pasakojimą Ingė Lukšaitė paįvairino paveikslėliais iš Mato Pretorijaus veikalo