Ką sako pušų ir ąžuolų rievės (2)

Klimato ir gamtos istorijos svarba

ML. Koks ryšys tarp kraštą ištikusio badmečio ir medžio rievių pločio? Gamtinis kataklizmas, tarkime, didelė sausra gali turėti įtakos derliui ir medžių rievėms, bet juk badmetis galėjo ištikti dėl totorių ar kitų priešų antplūdžio, krašto nuniokojimo ir pan.

R. Pukienė. Metraščiuose būna pastebėjimų, kad ištikus nederliui žmonės buvo atleisti nuo mokesčių. Paprastai tai būdavo dėl gamtinių kataklizmų: sausros, pernelyg lietingos vasaros, potvynių ar kitų priežasčių. Labai gaila, kad mūsų istorikai nelabai domisi gamtos istorija, skaito metraščius ir nekreipia dėmesio į gamtoje vykusius procesus.

Klimatologai iš metraščių gali pasisemti labai daug naudingos informacijos, kitose šalyse leidžiamos tam specialiai skirtos knygos. Metraščiai mini šiltą žiemą, stiprų potvynį, kitus gamtos įvykius. Iš jų galima pasisemti įdomiausios informacijos, kuri leidžia suprasti ne vien klimato istoriją, bet ir valstybės istorijos reikšmingus įvykius.

ML. Garsioji Nikolajaus Gumiliovo pasionarumo (iš lotynų „passio“ – aistra) teorija padeda atsakyti į bent jau kai kuriuos istorijos ir civilizacijų raidos klausimus. Pasionarumas – tai biosferos gyvosios materijos biocheminė energija, kuri pažadinta etnose pasireiškia gyvybinės energijos pertekliumi, dažniausiai išsiliejančiu ekspansija. Pasionarumo pažadinta totorių-mongolų ekspansija, karo žygiai beveik visada prasidėdavo užėjus lietingų metų ciklui, kai gerai želdavo žolė, pakakdavo pašaro daugiatūkstantinių kaimenių žirgams ir galima buvo rengti žygius ir net ordų persikraustymus. Vadinasi, pasionarumas – ne vien stichiškas gyvybinės energijos proveržis, bet palankių klimato sąlygų iššauktas judėjimas. Klimatas lemdavo didžiulių kariuomenių judėjimą, karo žygius ir atskirų tautų nukariavimą, ištisus civilizacinius pokyčius didžiulėje geografinėje erdvėje.

R. Pukienė. Dabar nuo klimato pokyčių esame daug mažiau priklausomi, o senovėje žmonių, ištisų tautų gyvenimas buvo klimato priklausomybėje. Kai sakoma, kad civilizacija į mūsų geografinę platumą atėjo 200 metų vėliau, negu į Senovės Romą ar Prancūziją, nesunku suprasti, kodėl tas vėlavimas vyko. Romėnams ar prancūzams nereikėjo tiek rūpintis malkomis žiemai, laimėtą laiką jie galėjo panaudoti menams ir kitiems kultūros dalykams puoselėti.

ML. Vien palankios klimato sąlygos dar neužtikrina civilizacinės plėtros. Ar ne Frydrichas Nyčė iškėlė mintį, kad tik Šiaurės Europos tautos, kurios buvo priverstos didelių pastangų dėka užsitikrinti pragyvenimo šaltinius, išsiugdė „nordišką“ charakterį, darbštumą, smarkumą, t. y. savybes, kurios buvo būtinos, siekiant įsitvirtinti tarp kitų tautų. Jos kuria civilizacinę pažangą, joms priklauso ateitis.

R. Pukienė. Išties kai kurios Afrikos tautos savo vystymesi sustojo, nes palankus klimatas ir dosni gamta aprūpina gyventojus maistu, nereikia rūpintis šiltais būstais ir drabužiais. Kai žmonėms nereikia naujų techninių atradimų, ateina sąstingis, ištisi etnosai praranda būtinybę tobulinti savo gyvenimo būdą ir kartu aplinką.

Baltiškas ąžuolas

ML. Grįžkime prie lietuviškų reikalų. Kokioms medžių rūšims esate padarę etalonus?

R. Pukienė. Pušiai ir iš dalies ąžuolui. Kiekvienai medžių rūšiai tie etalonai skirtingi, taip pat atskiri ir skirtingiems regionams.

ML. Kuo ypatingas ąžuolui skirtas etalonas? Sakote, kad ąžuolui turite etaloną tik iš dalies.

R. Pukienė. Ąžuolo augimo laikotarpį datuojame pagal ąžuolo seriją sudarytą Anglijoje. Nustatyta, kad tai iš mūsų krašto eksportuotas ąžuolas. Anglai to mūsų ąžuolo daugiau turi negu kad mes Lietuvoje. Importuotą baltišką medieną jie skaičiuoja nuo XIV a. pradžios. Kai kryžiuočiai užėmė prūsų žemes, pradėjo eksportuoti miško medžiagą į kitas Europos šalis. Tam tikslui apie 1400-uosius metus buvo pradėtas kasti kanalas tarp Kuršių marių ir Aistmarių. Iš Kuršių marių per Poleską Deimos ir Priegliaus upėmis buvo galima pasiekti Karaliaučių, pasiekti Aistmarėmis Lenkiją. Atsiverdavo jūrų kelias medienai gabenti ir į Vakarų Europos šalių jūrų uostus.

Muziejai patikimesni už universitetus

ML. Kuo remiantis galime tvirtinti, kad Anglijoje randamas ąžuolas yra baltiškos kilmės?

R. Pukienė. Tai siejasi su įdomia istorija. Anglijoje dendrochronologas John Fletcher XX a. 7–8 dešimtmetį atliko dendrochronologinius medienos matavimus ir pastebėjo štai kokį dalyką. Dalis Anglijoje ąžuolinės medienos gali būti datuojama pagal Anglijoje augančių ąžuolų etalonus (Fletcheris tuos ąžuolus išskyrė į tipą A), o kita dalis nepasiduoda tokiam datavimui. Ši ąžuolų rūšis buvo pavadinta B tipu. Fletcheris darė prielaidą, kad skirtingi tipai gali būti iš skirtingų augimviečių. Panašiai ir Vokietijoje mokslininkai J. Bauchas ir D. Ecksteinas išskyrė du ąžuolo medienos tipus: medinės XVI–XVII skulptūros datuotos pagal Vokietijos etaloną, tuo tarpu to paties laikotarpio paneliai ar altorių lentos turėjo visai kitą rievių pločių ritmiką.

Maždaug tuo pačiu metu (XX a. 9-tąjį dešimtmetį) lenkų dendrochronologas Tomasz Wažny sudarė panašią Gdanske rastojo ąžuolo chronologiją. Štai tada paaiškėjo, kad B tipo Anglijos ąžuolas, kurio nepasisekė datuoti pagal ten augančių ąžuolų etalonus, ar Vokietijoje esančios nedatuotos ąžuolinės lentos puikiausiai gali būti datuojami pagal Gdanske sudarytą etaloną. Vadinasi, Anglijoje aptiktas B tipo ąžuolas sietinas su Rytų Pabaltijo kraštuose augančiais ąžuolais.

Toliau tyrinėjant paaiškėjo, kad ir Nyderlanduose randamas ąžuolas savo kilme sietinas su Rytų Pabaltijo regionu. Flamandų dailininkų paveikslai nutapyti ant lentų, pagamintų iš baltiškų kraštų ąžuolo.

ML. Gdanske esantys ąžuolai davė raktą į Baltų kraštų medienos gilesnį tyrinėjimą?

R. Pukienė. Gdanskas nuo Viduramžių naudojosi Baltijos jūroje monopoliu, į Gdansko uostą buvo plukdoma mediena Vyslos upe, patekdavo mediena atplukdyta į Karaliaučiaus uostą, taip pat ir ta, kuri buvo plukdoma Nemunu.

ML. Lenko Tomaszo Wažny darbai pagelbėjo anglui Fletcheriui išsiaiškinti baltišką Anglijoje esančios ąžuolo medienos prigimtį – dar vienas patvirtinimas, kad mokslas nepaiso valstybių sienų.

R. Pukienė. Būtų sunku pasakyti, ar Fletcheriui padėjo, nes jis gal jau buvo išėjęs į užtarnautą poilsį. Tačiau anglo sudarytos dendrochronologinės serijos, etalonai jau buvo, matavimų duomenys išlieka, net jei tyrinėtojas pasitraukia iš aktyvios veiklos. Dabar visoje Europoje problema: ateina nauja karta dendrochronologų, labai svarbu tinkamai archyvuoti esamus duomenis, kad nebūtų prarasti. Labai svarbu išsaugoti išmatuotas medžio rievių serijas.

ML. Ir kaip tas serijas reikia saugoti?

R. Pukienė. Tai mokslininkų kartų kaitos problema. Dendrochronologijos medžiaga jau 40 metų kaupiama pasaulyje. Iš pradžių tie etalonai buvo daromi ant popieriaus, dabar tam reikalui taikomi kompiuteriai. Bandoma sudaryti duomenų bazes, kad esamas įdirbis būtų išsaugotas. Šiaurės Airijoje didžiulė medžiaga sukaupta, skirta pelkėse rasto ąžuolo serijoms nustatyti. Tačiau toje šalyje neišvengta kuriozų: tyrinėtojai išeidavo į pensiją, o nauja mokslo institucijos administracija visus tuos pavyzdžius išmesdavo, mat prireikdavo vietos moderniems genetiniams tyrimams, o kažkoks „šlamštas“ trukdė.

ML. Kaip Jums atrodo, ar panašūs dalykai nevyktų Lietuvoje, ypač dabar, kai buvusieji valstybiniai mokslo institutai pertvarkomi į mokslo centrus ir panašiai?

R. Pukienė. Kartais tos medžiagos saugojimas muziejuje užtikrina saugesnes sąlygas, negu buvimas universitete. Mat muziejus yra ta institucija, kuri savo veikloje turi ir išsaugojimo funkciją. O universitetams reikia modernaus mokslo ir ilgą laikotarpį apimantys tyrinėjimai jiems tampa nesvarbūs. Kai nesvarbu, kam saugoti? Ypač kai nuolat trūksta vietos.

Svarbiausia –

ML. Be ąžuolo kokia dar mediena iš LDK buvo vežama į Vakarų Europos šalis?

R. Pukienė. Istoriniuose šaltiniuose nuo XVII amžiaus minima Rygos pušis. Anglai iki XVII a. vidurio daugiausia importuodavo ąžuolą. Patys anglai mano, kad spygliuočių medieną daugiausiai įsiveždavo iš Skandinavijos. XVII a. statybose daugiau buvo pradėta naudoti spygliuočių medieną, bet Anglijoje pušis neauga, todėl teko įsivežti. Jeigu gabendavo iš Rygos uosto, nekyla abejonių, kad gabeno ir iš Lietuvos. Latviai dendrochronologai dirba savo Istorijos institute su istorine mediena, tyrinėja Cesio pilies radinius, turi sudarę savo medienos amžiaus matavimų skalę. Su latviais keičiamės etalonų serijomis, su kolegomis kaimynais mums labai gerai pavyksta datuoti medienos pavyzdžius, nes panašios serijos.

ML. XVI–XVII a. Nemunu buvo gabenama Lietuvos girių mediena, ypač intensyviai XVII amžiuje. Iš šios prekybos gerai užsidirbo svetimšaliai medienos pirkliai Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, jo sūnus Krišpinas Kiršenšteinas ar vengras Jonušas Eperješas. Paminėtieji asmenys iš prekybos mišku uždirbtų lėšų statėsi Raudonės, Panemunės (dar vadinama Gelgaudų ir Vytėnų) pilis. Mūsų krašte pradeda plisti rezidencinių mūrinių pilių tipas, ir visa tai pastatyta iš pinigų už Vakarų šalyse parduotą lietuvišką medieną.