Tikrumo ilgesys ir siekiniai šiapus anapus mokyklos durų

Apie Nidos vidurinės mokyklos direktorę, lituanistę Rūtą Žeimienę

Dr. Ina Dagytė

Ką žmogui gyventi reiškia šalia vandens telkinio? Nelygu koks tas vanduo – upė, ežeras, marios ar jūra. Upė leidžia žmogui tvirtai pajusti ne tik kryptingą tėkmę, bet ir kito kranto artumą, skatina lyginti krantų vaizdus, išmoko paralelių panaudos meistriškumo. Ežeras dažniausiai suteikia augmenija apglėbtų vandenų ramybės pojūtį, harmonizuoja, savo apvalumu ir žmogų daro apvalesnį, minkštesnį, o jei ir pasitaiko koks ištįsėlis, tai verčia prisiminti susisiekiančių indų teoriją ir praktiką. Marios artimos ežerui vandens gėlumu, tačiau jose daugiau plačių vandenų galios ir grėsmės, ant jų kranto dažnas žmogus tarytum sumažėja, o vėjyje ir palinksta. Ramios marios teikia žmogui susitaikymo, įsisiūbavusios – prisitaikymo pamokų. Jūra – vandenų karalienė. Įsakmi, dosniai dalijanti ir skaudžiai atimanti. Aštria sūrios bangos ketera griaunanti pasaulio visumos pojūtį, dažniausiai nugalinti vienišą krantą, tačiau galinti išaukštinti vienišą kūrybos žmogų. Jūra moko pasikliauti savo jėga į ją įbridus arba likti pasyviu stebėtoju ant kopos. Vandenų galimybės ir pamokos įvairios. Nelygu koks vanduo. Kita vertus, nelygu ir koks žmogus. Žmogus ir vanduo giliausias sąsajas brėžia per savo atskirą ir bendrą tikrumą.

Labiausiai į vakarus nutolusiame Lietuvos kampelyje – Nidoje – susisiekia marios ir jūra. Kiekvienas čia gyvenantis žmogus turi ne tik savarankiškai atsakyti, ką jam reiškia gyvenimas prie sūrų nuo gėlo atskiriančių didingų vandenų platybės, tačiau ir patvirtinti pasirinktą atsakymą gyvenimo praktika. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad atsakymai labai įvairūs, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. Pradėjus gilintis, pasirodo, kad skiriasi metaforos, posakiai, sakinio tonacija, tačiau pasirinkta pozicija padalina ir šiame žemės lopinėlyje gyvenančius žmones į aktyvių gyvenimo kūrėjų – novatorių – arba taip pat aktyvių, tačiau vis dėlto gyvenimo stebėtojų – vykstančių procesų pasyvių dalyvių – grupes. Ir vienoje, ir kitoje grupėje daug mielų veidų, šurmulio, pastangų, sėkmių ir nesėkmių, džiaugsmo ir liūdesio. Skiriasi tos grupės atskirų jos narių užmojo platumu, gebėjimu atsiriboti ar atitolti nuo savo namo, asmeninių interesų, buvimo privačioje ir viešoje erdvėje kokybe. Mieli ir brangūs tie nepavargstantys kasdienybės takelių – nuo namų – iki parduotuvės, nuo parduotuvės – iki stalo, nuo stalo – iki darbo vietos, nuo jos – link marių, nuo marių – link televizoriaus – trepsentojai. Jie suteikia šiam žemės kampui stabilumo ir tęstinumo per čia gyvenančių žmonių veiksmų pasikartojamumą, neskubrų vyksmą. Perkeltine prasme jie stebi audringą jūrą nuo kranto, o patekę į nuo marių pučiančio vėjo šuorą, palinksta arčiau žemės. Mylimi ar nemylimi, tačiau verti meilės, atidos ir aplinkos gerumo. Tačiau priekin veda į dar šviesesnį gyvenimą orientuoti siekiai, suklostyti į palankų mitą realūs herojai ir sklindančios istorijos apie pažangius jų darbus. Ne tik komunikacijos mokslo teoriniai postulatai, bet mylima ir įpareigojanti Baltijos jūra paskatino papildyti gretas rašančiųjų apie tuos, kurie brenda pasitikti putotos bangos, laisvai pasirenka veiksmo ir su laisve veikti glaudžiai susijusios asmeninės atsakomybės kelią.

Apie Kuršių nerijoje gyvenusius, gyvenančius ar iš toliau esančių erdvių ją veikiusius žmones – novatorius, visuomeniškai svarbių darbų sumanytojus ir realizuotojus, savito gyvenimo būdo savitoje aplinkoje kūrėjus ir skleidėjus parašyta nemažai. Nekeliu tikslo pateikti tokių žmonių sąrašą. Tenoriu atkreipti dėmesį į tuos, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai teko pažinti, kurių traukos lauką esu pajutusi. Profesionaliai tiriančio žmogaus, sociokomunikacinių portretų autoriaus požiūris galėtų būti jei ne naudingas, tai bent įdomus.

Pirmiausia visada žavėjo Liudviko Rėzos asmenybė ir šiuolaikinis jo gyvenimo ir darbų įprasminimas Kuršių nerijoje. Tokius procesus lemia ir objektyvūs dalykai, ir tai, kad radosi žmonės, norėję ir sugebėję juos pozicionuoti viešoje erdvėje.

Pasisekė ir Tomui Manui. Jo Budenbrokus skaitė toli gražu ne visi nidiškiai ar Nidos svečiai, tačiau apie jį žino beveik visi. Štai ką gali T. Mano namo-muziejaus darbuotojai, ypač V. T. Jonušienės iniciatyvos ir pastangos. Ateityje svarbu pajusti dar tikslesnį proporcijų pulsą, pristatant šio krašto istoriją ir dabartį, ieškant lokalios ir tarpkultūrinės komunikacijos sąsajų. Dailininkas E. Jonušas, Nidos merai A. Vaičiulis ir S. Mikelis ar miškininkas R. Krikštapavičius, atrodytų, tokios skirtingos asmenybės, skirtinga jų raiška ir tos raiškos sritys. Tačiau bendra viena – novatoriškumas, asmenybės valia ir trauka.

Gyvenimas nestovi vietoje. Staiga tarp tų, kurie, atrodo, ėjo įprastu keliu, darė savo kasdienį profesinį darbą, sušvinta naujų perliukų. T. Manas Nidą pavadino Europos perlu dėl išskirtinės gamtos. Šis vėrinys turi pasipildyti naujai atrastais žmogiškaisiais perlais. Nes ne tik vėjas, vanduo ir smėlis yra reikšmingos Kuršių nerijos stichijos. Dar viena svarbi stichija, kuriai būdinga harmonizuojanti jėga, – Kuršių nerijoje gyvenantis ir rezultatyviai kuriantis žmogus. Masinės komunikacijos proveržio laikais geriausiai įsitvirtina visa, kas yra ne tik realybėje, bet ir virtualioje ar popierinėje komunikacinėje erdvėje. Todėl komunikatorius turi rašyti apie tai, kas objektyviai svarbu – ir apie vėją, vandenį, smėlį, ir apie viešajai erdvei iš tiesų svarbų žmogų. Nereikia į dekoratyvines augalų tvoreles panašių bendruomenių, kur nukirptas ar pats pasitrumpinęs siekia ir kitą apkirpti pagal tą patį standartą. Aukime ir leiskime kitiems augti.

Būtina atsigręžti į Nidos, Juodkrantės mokytojus. Šioje bendruomenėje tyliai ir nuosekliai kalasi naujai matančiųjų ir šiuolaikiškai veikiančiųjų daigai. Vos ne dešimtmetį (iki 2009-ųjų) šioje erdvėje vedžiau mokiniams mokslinį būrelį „Savęs ir aplinkos savitumo paieškos“. Teko iš vidaus pažinti visą nuo amžiaus nepriklausantį atžalyną. Patirti jaudinančiai tausojantį meilės gamtai, knygai ir žmogui derinį.

Stebino tai, kaip šiuolaikiškai ir narsiai rudenį lapais nuklota, šaltais marių purslais nutaškyta, o žiemą baltose pusnyse paskendusi Nidos vidurinė mokykla ieško viltingų pavasarinių jungčių su Lietuvos universitetais, tarptautinėmis organizacijomis, politikos, meno ar verslo žmonėmis. Integralumo vertę akcentuojančiame globaliame pasaulyje, jo naudą suprantančioje lokalios bendruomenės dalyje nereikia iš naujo įrodinėti mokyklos ir universiteto sąsajų – profesinių, dalykinių, žmogiškųjų – reikšmės. Atrodytų, viskas paprasta, kai ir mokykla, ir universitetas siekia vieno bendro ir valstybei gyvybiškai reikalingo tikslo – parengti naują kompetentingų, kūrybiškai, drąsiai mąstančių ir veikiančių specialistų kartą, užtikrinti tokio proceso atsinaujinimą, atliepiantį realybės iššūkius. Negali būti melo, imitacijos. Tik tikrumas, jo siekiniai tinkamai suderintoje bendroje mokyklos ir universiteto talkoje. Tačiau realybė rodo, kad mokyklos ir universiteto ryšiai dažnai lieka formaliųjų ryšių seklumose, jiems stinga gyvybingumo, žmogiškosios traukos. Tokio pobūdžio akivarų padariniai gali būti labai skaudūs – formaliai gausi išsilavinusios jaunuomenės dalis, tačiau praktiškai menkai ką galinti savarankiškai nuveikti, o tuo labiau kryptingai keisti, siekiant mūsų valstybės inovatyvumo, visuomenės būvio kokybės proveržių. Šiame kontekste tie mokytojai, mokyklos, jų vadovai, kurie ne tik suvokia šią problemą, bet ir savarankiškai ieško jos sprendinių, yra itin pageidaujami, taip pat turi būti matomi ir palaikomi visuomenėje. Laikau tai motyvaciniu šio straipsnio leitmotyvu ir vėl atsigręžiu į mažutę ir sąlyginai nutolusią Nidos vidurinę mokyklą.

Nuūžus kurortiniam šurmuliui, visa Nidos bendruomenė tarytum patenka į geografinės atskirties zoną. Lieka pavieniai renginiai, internetas, dar vienas kitas traukos centras čia pat ar žemyne. Ryškiai šviečiantys mokyklos langai.

Todėl anksčiau išsakytame kontekste pribrendo reikalas ir šiapus, ir anapus mokyklos lango pamatyti šios mokyklos direktorę, lituanistę Rūtą Žeimienę. Neslėpsiu, surikiuoti mintis paskatino šių metų kalendorius, kuriame laikas įrašė jai ir mums svarbias datas. Dešimt metų, kai Nidos vidurinė mokykla per dalyvavimą tarptautiniuose projektuose tapo atviresnė pasauliui. Keturi dešimtmečiai mus skiria nuo to laiko, kai R. Žeimienė pradėjo savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos kelią Nidos vidurinėje mokykloje. Pridėjus dar pora dešimtmečių, kai pakilo ir išsiskleidė per savo tėvų, savo pačios rūpestį – štai ir visas žmogaus kelias.

Du pirmieji pamatiniai šios asmenybės bruožai – pastovumas ir patikimumas. Mokytoja Rūta Žeimienė įsišaknijo kaip pušis pamario žemėje, niekur iš čia nepajudėjo.

Pastovumas jai būdingas, jis glaudžiai sieja ją su vietos bendruomenės, nemėgstančios staigių išorinių pokyčių, įpročiais. Ji įaugo į šią bendruomenę šaknimis. Nelengva įleisti šaknis į birų smėlį. Nebent turi ražienų šiurkštumu ir ryto rasa grūdintas žemaitės nuo prie Kretingos esančio kaimelio kojas, širdį, kurioje nesipykdamas sutaria racionalumas ir poezija, ir likimo padovanotus gyvenimo mokytojus – teisingus, gilius ir tikrus. Jos buvimas Neringoje ne tik pastovus, bet ir patikimas. Tai ta pušis, kuri drąsiai pasitinka audrą. Tai tas žmogus, kuris atvirai priima gyvenimo iššūkius. Reikia – ji moko lietuvių kalbos Nidos vidurinės mokyklos dešimtokus, nuo 1997-ųjų iki šiol vadovauja mokyklai ir drąsiai priima mokyklos direktorei tenkančius iššūkius. Dar ji Neringos miesto savivaldybės švietimo skyriaus vadovė, daugkartinė Tarybos narė, miesto kalbos kultūros komisijos pirmininkė, Nidos LIONS klubo vadovė ir narė.

Šaknimis į žemę, šakomis į dangų – ataidi mitologinis mūsų pasakų refrenas, radęs sau vietą ne tik daugelyje literatūros kūrinių, bet žmonių, tarp jų ir Rūtos Žeimienės, gyvenimo scenarijuose. Šakų, plačiai išsikerojusių, veržliai aukštyn kylančių, nesaugo nei vėjas, nei supantys žmonės. Tačiau tai per menka priežastis jas trumpinti. Sutrumpinę netampa herojais. O Rūtai Žeimienei tokį ypatumą suteikia antroji jos pamatinių asmenybės savybių diada – žingeidumas ir valia diegti naujoves. Vienas to padarinių– šiuolaikiškos ir jaukios mokyklos vaizdinys. Nesakau – pati mokykla. Ją kūrė ir Nidos mokytojai, ir Neringos savivaldybė, ir kviestiniai talkininkai – architektai, statybininkai. Tačiau mokyklos vaizdinys turėjo koncentruotis vienoje galvoje, vienas žmogus turėjo prisiimti atsakomybę už veiksmus ir jų pasekmes. O rezultatais gali pasidžiaugti visi.

Mokyklos svečių knygoje įrašyti žodžiai glosto širdį.

Tuometis Švietimo ir mokslo ministras R. Motuzas pripažino mokyklos sėkmę: „Džiaugiuosi, kad tik įėjęs į mokyklą, supranti, kad viskas daroma vaikui...“ (2005)

UNESCO generalinio direktoriaus patarėjas H. Juškevičius išsakė betarpiškiau:

„Norėčiau, kad mano anūkės mokytųsi tokioje mokykloje. Linkiu sėkmės“ (2005). Šilutės rajono meras A. Balčytis suprato, kad ši mokykla yra daugiau nei mokymo įstaiga ir palinkėjo: „Sėkmės tiesiant tiltus į Nidos bendruomenę (2001). Net svečiai iš tolimosios Kinijos pasijuto čia jaukiai. Ačiū. Buvo labai malonu“. Ir kuo ta mokykla tokia ypatinga? Atsakyčiau: savitumu, kuris pasiektas, derinant pamario tradicijų padiktuotus spalvų derinius, erdves, meninius akcentus su šiuolaikinio gyvenimo iššūkiais, poreikiu gyventi aktyviai, sparčiai ir moderniai, kartu jaukiai ir gražiai. Čia pro erdvų klasės langą gerai matyti dangus ir marios, o pro mažą langelį klasės duryse – mokytojo žodžių atspindys mokinių akyse. Šioje mokykloje prieš Kalėdas languose sušvinta mokinių ir mokytojų sukurtos išradingos popierinės snaigės, per Vėlines koridoriais nubėga degančių žvakučių ugnelės, o prieš Velykas anapus langų sušvinta tokie spalvingi margučiai, kad kartu su mokiniais norisi balsu užtraukti populiarią dainelę Ant senos palangės kaktusai žydės... ir tiesiog visa esybe pajusti tą atgimimo stebuklą.

Savitumo temą plėtojo visas mokyklos kolektyvas. Ji skleidėsi rengiant trikalbę receptų knygą su partneriais iš Hanoverio Albert-Liebmann mokyklos (2003–2004), kuriant šiuolaikiškas vėtrunges tarptautinio projekto Vėjas, vanduo ir smėlis metu (2004) ar vykdant tarptautinį projektą Didysis Volgos kelias (Helsinkis, 2005) ir kt. Mokiniai aktyviai dalyvavo apskrities projektuose Tradiciniai pamario ir Kuršių nerijos amatai, Kraštovaizdžio ir žmonių sąveika gyvenime, literatūroje ir mene, Jūros ilgesio atspaudas ir kt.

Sukaupti žinių savitumo tema padėjo ir gilinimasis į mokinių bei jų tėvų kasienybės įpročius, literatūros analizė, jos panauda pamokose. O ypač dalyvavimas UNESCO asocijuotų mokyklų tinkle nuo 2003 metų. Į šį tinklą mokykla buvo įtraukta, pristačiusi projektą Savitumą tausojančio Neringos kurorto atraktyvumo plėtra (2002). Rengiant šį projektą, buvo smagu matyti, kaip pasakytų šiandieniai mokiniai, tikrą direktorės „draivą“. Aš pasakyčiau – smagią valią veikti. Taikiai, taikliai ir kūrybingai. Netrukus UNESCO Lietuvos skyriaus vadovė Asta Dirmaitė jai palinkėjo: „Tegu ir toliau šioje spalvingoje jaukioje mokykloje bus jaučiama taikos kultūra“ (2004).

2007-aisias kartu su R. Žeimiene išleidome sociokomunikacinių portretų knygą Nidos vidurinės mokyklos vaikai:veidai ir pasauliai. Jos atsiradimą lėmė mokytojos noras išbandyti savo jėgas kaip rašytojai, o mano – prisidėti prie to, kad mokytojų publikacinis aktyvumas didėtų ne tik daugiau mažiau formalių metodinių ir kitų spaudinių, o gilesnės ir kūrybiškesnės savirealizacijos, bendro darbo su profesionaliais tyrėjais sąskaita. Knygos leidimą toliaregiškai ir kolegiškai parėmė Neringos savivaldybė.

Toliaregiškai – nes geriausiai tvirtina miesto įvaizdį ir šios vietos žmonių inicijuoti ir atlikti geri darbai. Kolegiškai – nes vienoje erdvėje veikiančios organizacijos daugiau gali pasiekti, draugiškai remdamos viena kitą. Knyga buvo palankiai sutikta visų pirma pačių knygos herojų. Dar prisimenu tokį epizodą per knygos sutiktuves Agilos kultūros centro salėje: mokinukė, atvertusi knygą, jautriai glosto tą puslapį, kuriame įrašyti jai patikę žodžiai. Bernardas Šaknys, pristatydamas šią knygą Valstiečių laikraščio skaitytojams, akcentuoja tokią knygoje išsakytą Rūtos Žeimienės mintį: „Įvairūs projektai, dalyvavimas Tautos fondo veikloje, Mokyklų tobulinimo programoje ne tik plečia akiratį, bet ir atveria gilesnio dvasinio pasaulio pažinimo poreikio būtinumą, skatina labiau suvokti savo mokyklos ir valstybės tapatumą.“ Mokykla – pilietinė visuomenė – valstybė. Tai trys pagrindinės tautinės juostos, kurias išaustas tvirtai laiko savo delne ir mato savo veiklos vizijoje lituanistė ir mokyklos vadovė Rūta Žeimienė.

Nors visuomeniniu judėjimu, kaip pilietinės visuomenės kūrimo instrumentu, dar negalime pamatuotai pasidžiaugti, tačiau esu dėkinga, kad savo gyvenimo kelyje sutikau R. Žeimienę. Susitikome prieš 2000-uosius metus Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) organizuotoje konferencijoje, kuri vyko Neringos miesto savivaldybėje. Pagal susirinkusiųjų skaičių salė buvo aiškiai per erdvi. Priėjusi prie manęs, kaip prelegentės, moteris pažvelgė tokiu tikru ir atviru žvilgsniu, kad erdvė tarytum prisipildė gyvybingos šilumos ir žingeidumo. Tai ir buvo Rūta Žeimienė. Netrukus jos pakviesta atėjau susipažinti su Nidos vidurine mokykla. Atėjau, pajutau šios mokyklos trauką ir pajutau norą būti drauge, pagal galimybes prisidėti prie jos tolesnės kūrybos. Kaip ir daugelis kitų, kurie ilgus metus dėl vienų ar kitų priežasčių nesiskiria su šia mokykla. Tai Nacionalinės moksleivių akademijos vasaros sesijos sumanytojai ir realizuotojai, Lietuvoje veikiančio Rostropovičiaus muzikos fondo vadovai, tarptautinių matematikos, anglų kalbos olimpiadų organizatoriai, partneriai iš įvairių Lietuvos ir užsienio mokyklų, verslo organizacijų.

Abiejų laisvai ir sąmoningai pasirinkta visuomeniškai aktyvi pozicija suvedė mus ir Vilniuje – Rotušėje ar kitose sostinės viešose erdvėse – organizuotose pilietiškumo pamokose. Kadangi veikėme per nevyriausybines moterų organizacijas, pirmoji pilietiškumo pamoka, kurioje aktyviai dalyvavo ir Nidos vidurinė mokykla, buvo skirta Lietuvos moterų suvažiavimų šimtmečiui, kita – pilietiškumo ugdymui šeimoje, pilietiškumo sertifikato įprasminimui. Tačiau ypač įsiminė Rūtos Žeimienės ir jos mokinių dalyvavimas, vykdant tarptautinį projektą Skatinkime Europos vertybes per tarpkultūrinį valstybės švenčių komunikavimą. Šią temą ji įrašė ir į tolesnius mokyklos planus. Jau grįžus šios mokyklos laureatei iš Norvegijos, kelione į kurią buvo pažymėti geriausi projekto dalyviai, įsimintini valstybės dienų minėjimai jos iniciatyva buvo surengti ne tik Nidoje, bet ir Juodkrantėje, įtraukiant ir mokinius, ir jų tėvus.

Kai kalbėjomės ir veikėme mūsų valstybės labui, geriausiai skleidėsi Rūtos Žeimienės poreikis patirti aplinkos tikrumą. O jei jo nėra, nenuleidžiant rankų jį kurti. Jei iš visų pamatinių Rūtos asmenybės savybių reikėtų išskirti vieną, šiandieniame mūsų visuomenės kontekste išskirčiau tikrumo ilgesį ir jo kūrimą. Taip pat šiapus ir anapus mokyklos durų. Žinojimo sociologija sako: tikrovė yra socialiai konstruojama. P. L. Berger ir T. Luckman, knygos apie socialinį tikrovės konstravimą autoriai, tikrovę ir žinojimą laiko pamatiniais šios srities teiginiais. Tikrumą jie apibrėžia kaip savybę, būdingą reiškiniams, kuriuos pripažįstame turint nuo mūsų valios nepriklausomą būtį, o žinojimą apibrėžia kaip įsitikinimą, kad reiškiniai yra tikri ir kad jie turi specifinių bruožų, pagal kuriuos esti identifikuojami. Šiandieniame pasaulyje, ypač europinėje erdvėje, deklaruojama įvairovė. Taip, tai pripažintina ir svarbu. Tačiau taip pat svarbu išmokti skirti tikrumą ir tikrumo imitacijas. Pastarąsias – kaip gyvenimo kūrybos procese pasitaikančias šiukšles. O šiukšlės visada vargina ir sukelia papildomų rūpesčių. Tad Rūtos Žeimienės tikrumo ilgesys ir siekiniai šiandien yra žemiškai praktiški ir konstruktyvūs. Pageidautini gerų dalykų tęsiniai. Todėl kartu su Rūta džiaugiuosi jos ir jos bendraminčių pasėtų tikrumo sėklų daigais. Iš šiuolaikinių vėtrungių kūrimo projekto prisimenu tuometį Nidos vidurinės mokyklos dešimtoką Manvydą Džiaugį. Jis savo vėtrungę nupiešė kaip priesaką saugoti Kuršių nerijos trapumą. Per kūrybos, sugulusios į atvirukų ciklą, pristatymą Manvydas į žurnalisto klausimą apie jo dalyvavimo projekte motyvus pasakė, bakstelėjęs pirštu į projekto vadovę „Liepė, tai piešiau..“ Gal ir buvo lašas tiesos jo žodžiuose. Bet vėtrungė bylojo ką kita – kūrybiškumą ir laisvę veikti, negriaunant savęs ir aplinkos. Laikas tai patvirtino. Šiandien Manvydas Džiaugys studijuoja Kembridže Anglia Ruskin universitete ir yra vienas šio universiteto Lietuvių bendruomenės (ARULS) iniciatorių, antri metai organizuojančios akcijos Grįžtam, kurios metu dviračiais buvo važiuojama iš Londono į Vilnių, dalyvių.

Šių metų sausį Vakarų ekspreso žurnalistui Manvydas sakė: „Nesame abejingi gimtajam kraštui ir esame pasiryžę dėl jo darbuotis. Norime parodyti, kad vis dar yra jaunų žmonių, kuriems rūpi Lietuvos ateitis. Esame pasiryžę bendradarbiauti ir su kitomis Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenėmis ir organizuoti projektus su jaunimu, besimokančiu ir Lietuvoje“.

Sveikinu Rūtą Žeimienę ir visą Nidos vidurinės mokyklos bendruomenę, kuriai ji vadovauja, sėjant tikro kūrybiškumo sėklas. Laukiame mokyklą baigusių abiturientų tikrumo, profesinės ir pilietinės kūrybos tęsinių.

Nidos vidurinės mokyklos direktorė, lituanistė Rūta Žeimienė

LR Švietimo ir mokslo ministerijos kancleris Dainius Numgaudis, buvęs ilgametis Neringos savivaldybės meras Stasys Mikelis (1953–2006) ir Rūta Žeimienė