Aukštojo mokslo tarptautiškumas ir Lietuvos teisinė bazė (2)
Raimonda Markevičienė Studijų krypčių reglamentai
Kiekviena šalis turi ne tik teisę, bet ir pareigą užtikrinti švietimo sistemos patikimumą ir studijų kokybę. Kita vertus, visada kyla klausimas, kur yra ta riba, skirianti valstybės diktatūrą ir, anot Europos Komisijos, mikrovadybą akademiniais klausimais bei akademinių laisvių užtikrinimą.
Studijų krypčių reglamentai – tai gidas kuriant studijų programas. Bet prisiminkime 9 Aukštojo mokslo įstatymo straipsnį. Programą galima registruoti tada, kai bus laikomasi „gido“ nurodymų. Išties skaitant reglamentus nekyla abejonių, kad tų vadinamųjų akademinių laisvių kuriant studijų programas lieka tiek nedaug, jog apie jas neverta nė kalbėti. Panašu, kad norint parašyti programą kokiai nors jau reglamentuotai krypčiai, net nebūtina turėti tos srities išsilavinimo, nes reglamentuojama viskas: nuo dalykų blokų apimties kreditais iki dėstomų temų, ir net apibrėžiamas minimalus auditorinių valandų skaičius pagrindų dalykų bloke. Įdomiausia, kad pagrindinis visų reglamentų tikslas yra ugdyti kūrybingas asmenybes. Bet ar gali suvaržyta, nekūrybinga aplinka bei profesūra, priversta laikytis griežtų nuorodų, išugdyti asmenybes, o ką jau kalbėti apie kūrybą? Žinoma, reglamentai leidžia lengvai ir gana greitai vertinti programas, bet jie neleidžia universitetams lanksčiai ir veiksmingai reaguoti į aplinkos veiksnius. Tai greičiau tramdomieji marškiniai, leidžiantys valstybei kontroliuoti studijas, o ne ribos struktūra, skatinanti akademinio personalo kūrybingumą ir atsakomybę.
Gali kilti klausimas, koks yra tiesioginis studijų reglamentų griežtumo ir tarptautiškumo ryšys. Kuo griežtesni ir detalesni reglamentai, tuo sunkiau pripažįstami užsienyje studijuoti dalykai. Pavyzdžiui, kai kuriose užsienio universitetų studijų programose iš viso nėra kai kurių dalykų, kurie mūsų studijų programose yra privalomi. Pasidomėjus, ar absolventų kompetencijos dėl to yra žemesnio lygio, ko gero, tektų nusivilti priėjus prie neigiamos išvados. Kita vertus, Europai judant mokymosi rezultatais grindžiamo mokymo link, t. y. kai studijų proceso centre atsiduria studentas ir ne tiek svarbu, kiek į jį bus „įdėta“, bet kiek jis pasisavins ir gebės tuo naudotis, studijų reglamentai galėtų ir privalėtų atspindėti naująją filosofiją.
Pripažinimo problemos
Studijų dalies ar išsilavinimo / kvalifikacijos pripažinimo problema paprastai visada susijusi su mobilumu ir tarptautiškumu. Šalies ar institucijų gebėjimas lanksčiai spręsti pripažinimo problemas, nepažeidžiant ir išsaugant šalies švietimo sistemos integralumą, atspindi visuomenės vertybių sistemą ir pagarbą pripažinimo siekiančiam asmeniui.
Universitetai visais laikais buvo institucijos, susiduriančios su svetur įgyto išsilavinimo vertinimu. Laisvai judančių studentų mobilumui peraugus į struktūrinį mobilumą kaip sisteminę universitetų bendradarbiavimo formą, kilo poreikis kurti sistemas (tokias kaip ECTS ar UMAP), skatinančias studijų periodo pripažinimą. Šios sistemos gali puikiai veikti ir padėti horizontalaus mobilumo atvejais, tačiau Europos Sąjungoje atsiranda ir vis labiau įsigali nuostata, jog studentas kiekvieną pakopą galėtų, o gal ir privalėtų, studijuoti vis kitame universitete ir vis kitoje šalyje. Taigi horizontalusis studentų judėjimas studijų periodams jau pavadinamas „kreditų mobilumu“, o vertikalusis, kai vykstama studijuoti visoms studijoms – „diplomo mobilumu“. Tiek vienu, tiek kitu atveju pripažinimo ir įskaitymo problemos neišvengiamos.
Studijų periodo rezultatų įskaitymą (studijų periodas čia vartojamas plačiąja prasme – tiek užsienyje, tiek kitoje Lietuvos aukštojo mokslo institucijoje) reglamentuoja 2003 m. lapkričio 12 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymas Dėl studijų rezultatų įskaitymo tvarkos. Šis įsakymas visiškai nepakeitė padėties tų studentų atžvilgiu, kurie studijų periodą praleido užsienyje. Aukštosios mokyklos jau buvo įsisavinusios ir, kiek leido konkrečios institucijos specifinis mentalitetas, tokiems studentams taikė ECTS principus. Šis dokumentas buvo labiau reikalingas tam, kad priverstų Lietuvos institucijas pripažinti studentų darbą kitoje Lietuvos institucijoje ir šiuo požiūriu yra sveikintinas. Tačiau ir jame nebuvo išvengta gana daug skaičių ar nuorodų, kur, kaip ir kas turėtų atlikti tas užskaitas. Ir vėl akademinio personalo fantazijos ar kūrybiškumo nelabai reikia.
Kalbant apie „diplomo mobilumą“, viskas irgi turėtų būti gerai. Lietuva yra pasirašiusi ir ratifikavusi 1998 m. Lisabonos konvenciją dėl Aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimo. Atrodytų, visos teisinės prielaidos kvalifikacijas pripažinti Lietuvoje yra sukurtos. Deja, vėl į paviršių iškyla valstybinė mikrovadyba, kai ne pati institucija, bet ministerija sprendžia, gali ar negali studentas studijuoti Lietuvos aukštojo mokslo institucijoje.
