Struktūriniai fondai: naujos galimybės ir problemos

Švietimo problemos

Lyginant į švietimą nukreipiamas lėšas su kitų valstybių rodikliais, tie skaičiai Lietuvoje nėra maži, tačiau kur slypi problema? Parengiama daug pedagogų, tačiau toli gražu ne pati didžiausia jų dalis ateina į vidurines ir aukštąsias mokyklas. Universitetų diplomantai susiranda darbo kitur, o pedagogų personalas sensta, tampa mažiau imlus naujovėms ir pokyčiams – nukenčia mokymo ir dėstymo kokybė.

Aukštasis mokslas, deja, orientuojasi į kiekybę, bet ne į efektyvumą ir kokybę, nes mėginama surasti kompromisą tarp visų sričių, neišskiriant pajėgiausių ir perspektyviausių krypčių. Dėl to nukenčia mokslas. Finansuojamos „galvos“, tad universitetai suinteresuoti pritraukti kuo daugiau studentų, o ne siekti žinių kokybės. Aukštasis išsilavinimas galiausiai turėtų virsti moksliniais laimėjimais, technologine pažanga, mūsų žmonių intensyvesniu dalyvavimu projektuose ir moksliniuose tyrimuose. Lietuva pirmauja ES pagal absolventų skaičių vidutiniškai tam tikram skaičiui gyventojų, tačiau tai galų gale nevirsta inovacijomis. Paradoksas.

Pasak kalbėtojo, profesinės mokyklos ir kolegijos dubliuoja aukštesnės pakopos mokymo programas, jau trūksta ir žemesnės kvalifikacijos darbuotojų. Jie profesinių mokyklų ir nerengiami, nes jos bando imtis „madingų“ programų. Neradęs paklausos vidaus rinkoje jaunimas emigruoja.

Lietuvos eksportas kol kas padeda ekonomikai augti, bet tą eksportą sudaro daugiausia mažos pridėtinės vertės prekės. Aukštųjų technologijų produkcijai eksporte kol kas tenka maža dalis. Tą dalį padidinę galėtume išvengti nuolatinės priklausomybės nuo išorinio „šoko“ padarinių.

Mikrokomercinis modelis

Ekonomikos instituto tyrėjai, modeliuodami ir vertindami struktūrinę paramą, naudojo mikrokomercinį modelį. Jį sudarė 4 svarbiausios dalys. Vienas svarbiausių paramai vertinti – pasiūlos blokas, į kurį įskaityta ir technologinės pažangos dedamoji. (Pažymėsime, kad anksčiau taikytame modelyje nors ir buvo tam tikri pasiūlos bloko elementai, bet jame nebuvo atsižvelgiama į technologinę pažangą.)

Antroji dalis – paklausos blokas yra labiau tradiciškas, ligi šiol daugiau taikytas. Trečioji dalis – pajamų pasiskirstymo, o ketvirtoji – darbo našumo blokas, galintis padėti įvertinti, kaip struktūrinių fondų parama lemtų ekonomikos veiksnius. Modelyje taip pat atsižvelgta į turimą patirtį, naudotus ankstesnius matematinius modelius ir į kitus veiksnius, kurie padėjo įvertinti tiek makroekonominį, tiek struktūrinį lygmenį.

Taigi kiek efektyviai ar neefektyviai panaudota struktūrinė parama prisidės prie konkrečios krypties augimo? Rūpėjo nustatyti, kaip struktūrinė parama paveiks ne tik bendrą ekonomiką, bet ir atskirus dabar vyraujančius sektorius. Buvo išskirti 6 pagrindiniai: žemės ūkio, energetikos, apdirbimo ir išgaunamosios pramonės, privačių paslaugų ir valstybės paslaugų sektoriai. Šiam sektoriniam suskaidymui buvo sudarytas modelis. Sukomponavus sektorinį ir makromodelį buvo gautas bendras Lietuvos modelis.

Iš jo aiškėja, kad vieni kanalai tiesiogiai paveikia ekonomiką, per investicijas gali stiprinti įmonių veiklą. Pristatytajame modelyje ši pagrindinė injekcija į ekonomiką būtų per valstybės išlaidas.

Kalbant apie kokybę, išskirti 3 pagrindiniai kanalai: investicijos į žmogiškąjį kapitalą, mokslinius tyrimus ir infrastruktūrą. Įdomu, kad tos pačios sumos „dalyvauja“ du kartus: vieną kartą per paklausą, išlaidas ir investicijas, o antrą kartą didinant technologinės pažangos parametrus.

Dėmesys žmogiškajam veiksniui

Pranešėjas D. Celovas apsistojo ir ties investicijų efektyvumo klausimu. Naudą neša tik galutinis produktas, o ne pats lėšų skyrimas. Vertinant iš makroekonomikos pozicijų, svarbu, kad investicijos virstų nauja technologija, kurią naudojant ir galima užtikrinti ilgalaikę gamybą. Modelyje buvo konstruojami scenarijai (tiesa, ne visai sukonkretinti), mėginant įsivaizduoti, kas būtų, jei tam tikri projektai būtų skirti žmogiškajam kapitalui, moksliniams tyrimams, infrastruktūrai ir kaip tai paveiktų realųjį BVP.

Tyrėjas daro išvadą, kad investicijos į žmogiškąjį kapitalą teikia didesnę naudą, bet kartu yra ir mažiau apibrėžtas dalykas. Daug paprasčiau vertinti pastatytą gamybinį pastatą, išasfaltuotą kelią. Žmogiškasis kapitalas labiau neapibrėžtas. Tinka analogija su finansiniais aktyvais: investicijos, kurios teikia didesnę ekonominę naudą, yra ir labiau rizikingos, jas sunkiau kontroliuoti, kartais gauti ir konkretų rezultatą. Žmonių kompetencija, gebėjimas dirbti našiau išaugo, bet ar tai atsilieps jų darbo našumui, konkrečiame darbe paaiškės neiškart. Ir su projektais susijęs neapibrėžtumas turi būti sprendžiamas administraciniais kanalais, skatinant aktyvesnius žmones drąsiau dalyvauti projektinėje veikloje.

Kelios išvados. Kiekybinis paklausos dalies efektas negali būti ilgalaikis ekonomikos augimo variklis. Jei pinigai bus pravalgyti, nekils veiklos kokybė, tai skaudžiai atsilieps visai ekonomikai. Makroekonominiai skaičiavimai rodo, kad daugiausia dėmesio turi būti skiriama į žmogiškąjį veiksnį – švietimo ir mokslo būklės gerinimą. Svarbu atsižvelgti ir į vykdomų projektų ekonominį efektyvumą. Projektams skiriami pinigai turi virsti apčiuopiamu rezultatu.

Čia kyla veiksmų ateičiai svarba. Skiriamų pinigų įsisavinimo stebėsenai siūloma steigti (kad ir prie ministerijų) konsultacinius punktus ar net bendroves, kurios galėtų patarti projektų vykdytojams, pristatyti iš struktūrinių lėšų finansuojamus projektus.

Iš auditorijos užduotų klausimų ir pranešėjo atsakymų aiškėja, kad galima šiuose makroekonominiuose modeliuose išmatuoti ir socialinį efektą, nors pastarajame darbe to nebuvo daryta. Kad ir vis didesnį aktualumą įgaunančiuose naujų sporto rūmų, stadionų statyboje. Ekonometrinio tyrimo išvada lyg ir akivaizdi: jei norime tikro kokybinio lūžio, turime investuoti pirmiausia į žmogiškuosius išteklius. Bendra Lietuvos pažanga iš žmogiškųjų išteklių yra didesnė, lyginant su nauda, kuri gaunama iš investicijų į infrastruktūrą. Tačiau reikia turėti mintyje, kad investavimas į žmogiškuosius išteklius siejasi ir su didesne rizika. Ar pavyks tuos žmogiškuosius išteklius išsaugoti Lietuvoje, o gal į juos investuodami ir toliau stiprinsime kitų pažangesnių šalių ūkines, mokslines ir kitokias galias? Kol kas būtent taip ir darome, ir ta rizika nemažėja. Vadinasi, padėčiai valdyti būtina imtis ryžtingų valstybinės politikos priemonių.

Bus daugiau

Margiris Daumantas

Nuotraukose:

ES struktūrinių fondų paramos reikalus aptaria Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys, Ekonomikos instituto mokslo darbuotojas Dmitrijus Celovas, ūkio ministras Vytas Navickas ir finansų ministras Zigmantas Balčytis

Ūkio ministras Vytas Navickas