Eiti į žmones per giesmę ir dainą

Lietuvos mokslų akademijos chorui – 40　

Lietuvos mokslų akademijos choras mini savo įkūrimo keturiasdešimtmetį. Ta proga numatyta nemažai reikšmingų renginių. Balandžio 11 d. choras giedojo Šv. Liudviko mišiose Lietuvos kariuomenės ordinariato pagrindinėje Šv. Ignoto bažnyčioje Vilniuje. Kartu su choru šv. Mišiose giedojo solistė Irena Milkevičiūtė. Šventą Mišių valandą ir po Mišių prisiminti choro kūrėjai, gyvi ir mirusieji choro vadovai, dainininkai, rėmėjai ir geradariai. Didelis renginys, kuriuo bus iškilmingai paminėtas choro 40-metis vyks birželio mėnesį Lietuvos mokslų akademijos salėje, prie choro turėtų prisijungti solistai Irena Milkevičiūtė ir Vytautas Juozapaitis.

Pokalbyje su Lietuvos MA choro tarybos pirmininku, Kario-Partizano Antano Kraujelio atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondo direktoriumi, respublikinių dainų švenčių dalyviu nuo 1965 metų Viliumi MASLAUSKU aptariame ne vien chorinės muzikos reikalus – gilinamės ir į labai svarbią šio kolektyvo visuomeninę ir kultūrinę veiklą.

Reikšmingiausių įvykių dalyvis

Vilius Maslauskas. Jeigu mintyje turime šią dieną, kovo 20-ąją, kai kalbamės, esame labai iškilių renginių liudininkai. Vykstame į Uteną, kur Kristaus į dangų žengimo bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios už prieš 45-erius metus žuvusio paskutinio ginklo nepadėjusio Lietuvos partizano Antano Kraujelio (1928–1965) atminimą. A. Kraujelio paminėjimo renginiai iš rajoninių jau įgavo respublikinį mastą. Šiandien renginyje Utenoje ir Papiškių kaime, kur žuvo partizanas A. Kraujelis, dalyvaus krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, atvyks daug garbingų svečių, o mūsų choras kartu su Karo akademijos kariūnų choru bus vieni iš renginio dalyvių.

Į šios dienos renginį važiuoja Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja habil dr. Janina Šyvokienė, paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio sesuo, kuri yra mūsų choro narė. Utenos krašto muziejuje šiemet ji vedė istorijos pamokas apie A. Kraujelį Utenos mokyklų mokiniams. Susirinko labai daug mokinių, jiems buvo įdomu. Manau, jos pamokose pasėti pareigos, Tėvynės meilės grūdai išdygs.

ML. Kiek žinau, chorui tenka dalyvauti daugybėje panašaus pobūdžio renginių, tad šio kolektyvo vardas pirmiausia asocijuojasi su visuomeniškai labai prasmingais renginiais.

V. M. Bene pirmasis ypatingos reikšmės įvykis, kurį galima prisiminti – 1991 m. sausio 13-osios žudynių aukų pagerbimas Vilniaus sporto rūmuose. Vilniaus Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebono kunigo Algimanto Keinos aukojamose šv. Mišiose giedoti turėjo kitas choras, bet dėl man nežinomų priežasčių negalėjo. Apie tai sužinojome porą valandų prieš šv. Mišias. Lietuvos MA choras atėjo – visi jautėme pareigą dalyvauti.

Teko dalyvauti daugelyje Sąjūdžio, taip pat ir Sąjūdžio 20-mečiui skirtų renginių Lietuvos mokslų akademijos salėje ir LR Seime. Minint Lietuvos nepriklausomos valstybės 20-metį Europos Parlamento rūmuose Briuselyje, atidarant parodą Kelias į laisvę mūsų chorui taip pat buvo patikėta garbė atstovauti Lietuvai.

ML. Nepaminėjote Sąjūdžio 20-mečio metais surengtos išvykos į Rygą, kur Lietuvos MA choras dalyvavo Latvijos lietuvių bendruomenės atkūrimo 20-mečio minėjime, giedojo Latvijos mokslų akademijos salėje kartu su Latvijos MA choru. Apie tai priminiau, nes tame renginyje taip pat teko dalyvauti.

V. M. Panašių renginių galima minėti dar ne vieną. Ne mažesnę reikšmę turi ir išvykos į Lietuvos rajonus, miestelius, kur šiuo metu ypač juntamas nepopsinės kultūros badas. Už tai, kad galime į tas vietas nuvažiuoti, dėkojame Cingų fondui ir jo pirmininkui Jonui Endriukaičiui. Fondas remia mūsų išvykas, apmoka išlaidas už autobuso nuomą. Ypač reikšmingomis pavadinčiau mūsų išvykas į Pietryčių Lietuvą – Šalčininkų ir Vilniaus rajonus, dalį Varėnos rajono vietovių, kur tautinė padėtis pakankamai sudėtinga. Ne tiek jau daug klasikinės muzikos kolektyvų jaučia pareigą nuvykti į tas vietas.

Kuria socialinį ir etinį prieauglį

V. M. Apie motyvaciją, kas žmones sutelkia, nėra paprasta kalbėti. Lygiai kaip nelengva apibūdinti partizano Antano Kraujelio motyvaciją 17 metų nepadėti ginklo, kai jokios prošvaistės, kad Lietuva gali būti laisva, lyg ir nebebuvo. Mokydamasis Alantos progimnazijoje įsitraukė į laisvės kovą, buvo partizanų ryšininkas. Nuo 1948 iki 1965 metų Antanas Kraujelis reiškėsi kaip Lietuvos partizanas, gynė žmones nuo partinių vadovų ir kolūkių pirmininkų savivalės. Iš pradžių vadovavo keturiems penkiems vyrams, bet nuo 1954 metų liko kovoti vienas. Matė savo, kaip vienišo partizano, kovos beviltiškumą, bet ginklo nepadėjo veikiausiai suvokdamas, kad ta kova turi daug gilesnę prasmę. Šiandien mums lengviau įvertinti tos kovos didžią prasmę, simbolinę reikšmę, bet kokią motyvaciją A. Kraujelis jautė, kai 11 metų kovojo vienas? Yra apie ką pagalvoti.

Manau, kad mūsų choro nariai suvokia savo veiklos svarbą, kuria socialinę ir etinę aplinką, kuri gal ne mažiau reikalinga už ekonominį prieauglį. Skirtumas tas, kad apie ekonomiką kalbame kasdien, o apie socialinį ir etinį prieauglį dar tik pradedame kalbėti. Nemanau, kad norėtume gyventi visuomenėje, kuri turtinga, soti, bet nesaugi ir dvasiškai skurdi. Žmonėms labai reikia ramios, saugios, užtikrintos socialinės aplinkos. Savo veikla jaučiamės tą patikimą socialinę aplinką bent kažkiek kuriantys.

Kitas dalykas – klimatas choro viduje. Jo nariai mieli inteligentiški žmonės. Prieš 40 metų choras kūrėsi kaip Vilniaus miesto projektuotojų choras, šiek tiek pasiblaškė. Jo branduolį sudarė Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio choro veteranai. Studentų ansamblis visada turi būti jaunas, tad choro veteranai, kurie pagal amžių ne visai tiko dainuoti su studentais, ėmė kurti savo chorą. Galop kolektyvas prisiglaudė prie Mokslų akademijos. Oficialiai Lietuvos MA choras buvo įkurtas 1969 m. gegužę, kai buvo pasirašytas įsakymas priimti Vytautą Četkauską (1921–2000) vadovauti chorui.

Vienareikšmiškai būtų sunku apibūdinti choro narių motyvaciją, nes yra daug motyvų, kodėl vaikštome į repeticijas, vėlokai grįžtame į namus. Šiuo metu nė vienas choro vadovas negauna atlyginimo, dirba kaip visuomenininkai – kokia jų motyvacija? Manau, kyla iš kitokio negu matome kasdien, kultūros suvokimo.

Prisidengiama sunkmečiu

V. M. Prisidengiant sunkmečiu, matyt, į paviršių veržiasi kitokio kultūros suvokimo putos. Latvių ir estų pavyzdžiu siekiame, kad pripažinto meninio lygio kolektyvai iš savivaldybių gautų atlyginimus savo meno vadovams. Kad tai būtų įteisinta nuostata: yra švietimo sistema ir yra neformalaus ugdymo sistema, jos abi labai svarbios. Matyt, teks taisyti Savivaldos, Kultūros centrų, Dainų švenčių įstatymus, kad jie labiau sietųsi vieni su kitais. Ypač Vilniuje svarbu, kad miesto savivaldybė įsipareigotų palaikyti ir remti bent geriausius meno kolektyvus.

ML. Kaip išeina, kad Vilnių, 2009 m. Europos kultūros sostinę, vis minime ne iš gerosios pusės? Kiti miestai ir rajonai skundžiasi, kad sostinei tenka visa grietinėlė, o jiems – išrūgos, didžiausios lėšos skiriamos Vilniaus miesto reprezentaciniam „veidui“ formuoti. Dabar štai sakote, kad meno kolektyvams, saviveiklai, taigi kultūros reikmėms lėšų sostinėje ne tik kad nepakanka, bet nėra iš ko net pripažintų chorų vadovams už jų darbą mokėti. Apie kokį sostinės reprezentatyvumą kalbame?

V. M. Ši problema sostinėje ypač aštri, nes rajonuose meno kolektyvų vadovai atlyginimus gauna. Galiu sutikti, kad Vilniuje sutelkta labai daug meno kolektyvų, bet tai juk sostinė.

Latviai ir estai seniai tuos reikalus išsprendė. Meno kolektyvams, kurie per mėnesį koncertuoja ne mažiau kaip kartą ir turi stabilią sudėtį, nustatoma, kiek turi būti vadovų ir kokios kategorijos. Iš miesto ar rajono savivaldybės jie gauna atlyginimą. Panašaus dydžio ir lygio į mūsų chorą Latvijos MA choras turi patvirtintus keturis etatus – vadovo, chormeisterio, koncertmeisterio, vokalo specialisto. Gauna atlyginimus, tiesa, nedidelius. Bet tai valstybinis požiūris į meno kolektyvus.