Baltasis šviesoraščio metraštininkas, arba Penki vakarai su Bernardu
Kur ganosi kurėnai
Kaip menininkas visuomenininkas Jonušas pradėjo kurti Kuršių nerijai skulptūras ir kitus gerus darbus. Nidos valdžia jam leido įsirengti dirbtuves, rėmė jo užmojus. Jonušo skulptūros ne tik papuošė Kuršių neriją, bet ir įprasmino meninėmis formomis šio krašto išskirtinumą. Po truputį Eduardas taip įsigyveno į šį kraštą, kad tapo neatsiejama jo dalimi. Čia pasijuto gyvenąs savo dvasios namuose, jo siela dainavo.
Vienas reikšmingiausių E. Jonušo darbų – paminklas rašytojui ir profesoriui Liudvikui Rėzai Pervalkoje. Jonušas tarsi būtų prakalbinęs ąžuolą, kuriame jam pavyko išskobti L. Rėzos portretinius bruožus. Kūrė Jonušas, o statė kartu su Neringos miškininkais. Apgailestauja, kad taip ir nepavyko pastatyti paminklo Vydūnui, teko pasitenkinti portretu.
Vienas įspūdingiausių įgyvendintų E. Jonušo projektų – kartu su sūnumi Jovu pagal iš Vokietijos atgabentus senus brėžinius atkurtasis kurėnas Kuršis, tarsi sugrąžinęs jau prarastų burinių kuršvalčių laikus, atgyjančius senose prieškarinėse nuotraukose, kai be šių plokščiadugnių valčių buvo neįmanoma įsivaizduoti Kuršių marių marinistinio peizažo. Ir šiandien Kuršių marių vandenis raižo kurėnai, kurie tapo būtina atrakcija poilsiautojams. Norintieji nuo kranto stebėti Neringos grožybes tokias galimybes dabar turi ir iš marias raižančių kurėnų. Savo geru pavyzdžiu Eduardas užkrėtė ir kitus entuziastus statydintis kurėnus, kurie marioms suteikia ypatingo savitumo ir gyvumo. Kurėnai ganosi mariose, o poilsiautojai akimis gano kurėnus.
Štai spalvingosios vėtrungės. E. Jonušas atgaivino susidomėjimą unikalia Kuršmarių tradicija, vargu jau besutinkama. Su sūnumi Jovu, atvažiuodavusiu per vasaros atostogas, tas vėtrunges darė kaip suvenyrus lankytojams ir turistams. Įdomu, kad sumanesni žvejai ir seniau turistams specialias vėtrunges darydavo – vis papildomas uždarbis. 1978 m. E. Jonušas nupiešė autentiškas kurėnų vėtrunges, su fotomenininku Rimantu Dichavičiumi buvo pasiryžę išleisti vėtrungių piešinių ir fotografijų albumą.
Jeigu ne Jonušas, Nidoje gal nė nebūtų paminklo Kuvertams – tėvui ir sūnui. Ne visi žino, kad pokaryje originalą metalo laužui sudaužė į Kuršių neriją suvažiavę naujakuriai. Gavo už metalą tris rublius – užmokestis už barbarybę. Jonušas ėmėsi atkūrimo darbų. Laimei, miškininkai išsaugojo paminklo nuotraukas, padėjo Eduardui kapelius sutvarkyti, aptverti tvora. Pagal Jonušo padarytus brėžinius paminklą atliejo Leningrade.
Likimo išbandymai
Ištikus sunkiai fizinei negaliai (po insulto liko paralyžiuota kairė kūno pusė) dabar Nidoje Jonušą galima išvysti važiuojantį invalido vežimėliu – vieną ranką juk valdo. Ja dar ir kuria. Kai turi klausytojų, pasiguodžia: galbūt buvę geriau įsikurti Drevernoje ar Kintuose, pagaliau Minijos kaime prie Minijos upės galėjo namuką įsigyti. Būtų sau valtis gaminęs. Gyvenant kurorte draudimas po draudimo neduoda ramybės.
Reikėjo tvoras nugriauti, paskui paaiškėjo, kad šitaip žalius vartus atidarė šernams, kurie negailestingai išknisdavo gėlynus. Tada vėl leido atstatyti tvoreles. Paskui liepė nugriauti visas malkines. O kur žmogui malkas laikyti? Net jei pašiūrė tvarkinga, ją liepia griauti, tarsi žvejai praeityje gyveno be malkinių ir pašiūrių. Bet ne, vietos valdžiai atrodo, kad tos malkinės piktins atvykėlius ir poilsiautojus. O jie priešingai – ieško ne iščiustytų kampelių, bet autentiškos ir tik Kuršių nerijai būdingos aplinkos.
Niekam nė motais, kad E. Jonušas yra Neringos garbės pilietis. Jam tai nesuteikia privilegijų, nors turistinės bendrovės į lankytinų Nidos objektų sąrašus seniai yra įtraukusios tautodailininko dirbtuves. Be to, netekęs darbingumo, pats neapsirengia, jam reikalinga artimųjų pagalba. O tie artimieji – žmona Vitalija, dirbanti Thomo Manno muziejaus vedėja, ir šeimos bute gyvenanti duktė. Atrodo, Eduar-das labai ilgisi sūnaus, kuris dabar gyvena JAV, nes ten lengviau verstis.
Tai grybų puikumėlis
Kartą E. Jonušui kilo įtarimas, ar gerus prisidžiovintus grybus jis valgo. Gal kas iš Nidoje ar Preiloje poilsiavusių mokslininkų pasiūlė patikrinti, o gal kitaip buvo, bet savo džiovintus grybus jis atidavė patikrinti į vieną tuo užsiimančių laboratorijų. Ten už galvos susiėmė: ir jūs tuos grybus namuose laikote, maistui vartojate? Grybų radioaktyvumas prašoko bet kokias normas. Buvo 1986-ieji, matyt, Černobylio atominės elektrinės katastrofos radioaktyvus debesis kliudė ir Kuršių neriją, paliko savo pragaištingą šleifą. Gaila, bet iš oficialių mūsų mokslininkų skelbtųjų duomenų taip nieko tikro tuo metu ir neišgirdome. Mokslinėse konferencijose skaitytieji pranešimai paprastai baigdavosi vis ta pačia sakraline fraze: radioaktyvus debesis nuslinko toliau į šiaurę, Lietuvoje atliktieji grybų, samanų matavimai rodo, kad viskas normos ribose... Švedai, kanadiečiai stebėjo padidėjusį radioaktyvumą, tik Sovietų Sąjungoje viskas buvo „normos ribose“. Nenormaliame pasaulyje, matyt, pati normos sąvoka buvo įgavusi iškreiptą pavidalą.
Vokiečiams įdomesnis negu lietuviams
Per Eduardą Jonušą būtų galima parodyti jei ir ne visą Kuršių nerijos istoriją, tai bent labai svarbią jos dalį. Būtų keista ir nedovanotina, jeigu Bernardas to darbo nesiimtų, nes daug prisiminimų ir fotomedžiagos apie Kuršių neriją ir savo bičiulį turi sukaupęs.
Eduardas Jonušas Rasytės (dabar Rybačij Karaliaučiaus krašte atsidūrusioje Kuršių nerijos dalyje) kapinėse tyrinėja lietuviškas ir kuršiškas pavardes. Eduardas su vėtrunge kaip laukimo simboliu. Bombų skeveldros, vėjo išpustytos iš smėlio. Savaip unikumas, nes ne kiekvienas norintis gali pamatyti. Vėjas atpusto skeveldras gal kas 15 metų ir vėl užpusto. Bernardas su Eduardu užėjo tą vaizdą netikėtai, visai atsitiktinai, bet spėjo įamžinti.
Žiobrinės šventė. Tai žiobrių gaudymo pradžios arba pabaigos šventė, kuri vykdavo du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Šventės metu žvejai kepa žiobrį priešais ugnį, vaikai laukia susėdę. Kepti žiobriai valgomi, prieš tai šiek tiek sukapojami. Vyrai užsigeria degtinute, kaipgi kitaip gali būti.
