Likimo ir kūrybinės minties priešpriešos

V. Keras 

Jungtis tarp epochų

Vienu svarbiausių pastarojo meto kultūrinių įvykių Lietuvoje tapo nacionalinės aukštosios mokyklos ištakų jubiliejus. Jo paminėjimo renginiai pamažu išsiplečia, nubanguodami per fakultetus ir katedras. Atsiskleidžia naujos aplinkybės ir detalės, fakultetų ir katedrų susidarymo prielaidos ir jų raida. Išryškėja asmenybės, kurios perduoda anų laikų intelektualų entuziazmą, jų dvasinį potencialą, vertybines orientacijas naujoms bendradarbių kartoms.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakultetas gali pasidžiaugti, kad tarp mūsų yra ir vienas mohikanų, kuriuos ugdė įžymieji mūsų krašto žmonės: Antanas Žmuidzinavičius, Stasys Ušinskas, Kazys Šimonis, Liudas Truikys.

Epochas jungianti grandis – Jonas Minkevičius, kurio gražų jubiliejų ne taip seniai minėjome.

Architektas profesorius Jonas Minkevičius iš įžymiųjų savo dėstytojų perėmė ir iki šių dienų išsaugojo tarpukario Lietuvoje veikusios aukštosios mokyklos tradiciją. Palyginti su dauguma giminingų įstaigų, ji buvo labai jauna, bet labai dinamiška, sparčiai besivystanti, kurianti Lietuvoje aukštojo mokslo židinius, dvasiškai turtinga. Profesorius išsaugojo ir siekia įdiegti dabarties pragmatiškam jaunimui bent dalelę tų laikų universitetinio mąstymo, kolegiškumo, tėvynės meilės, atsidavimo profesijos etikai. Stengiasi perteikti kitas universitetinio gyvenimo vertybines orientacijas, kad išsaugotų tą kūrybinę atmosferą, už kurią Lietuvoje taip gerbiamas tarpukaryje veikęs universitetas. Jo profesūra jau yra tapusi savotiška elgesio ir profesionalumo etalonu vėlesnėms aukštųjų mokyklų bendruomenės kartoms.

Žiupsnelis faktografinių duomenų

Jonas Minkevičius gimė 1929 m. birželio 24 d. Ožkinių kaime Kupiškio rajone. Tarpukario Lietuvoje mokėsi Didžprūdžių (Kupiškio raj.) pradžios mokykloje, o ją baigęs – Kupiškio gimnazijoje (1940–1945). Pokaris blaškė daugelio žmonių gyvenimus, suvėlė jų likimus. Dėl susiklosčiusių aplinkybių ir Jonui teko mokytis toli nuo namų: Klaipėdos 1-ojoje gimnazijoje (1945–1947), Panevėžio 1-ojoje berniukų gimnazijoje ir Panevėžio suaugusiųjų gimnazijoje (1947–1948). Toliau (1948–1950) studijavo tuometiniame Kauno valstybiniame universitete ir naujai įkurtame Kauno politechnikos institute. Aukštąją mokyklą baigė 1954 metais.

Dar besimokant gimnazijoje Jonas turėjo užsidirbti pragyvenimui. Pokaris buvo labai sudėtingas ir kaime, ir mieste. Taip gimnazistas tapo Panevėžio apskrities Vykdomojo komiteto mokesčių skyriaus sąskaitininku. Žvelgiant į praeitį susidaro įspūdis, kad jaunystėje patirti išbandymai užgrūdino J. Minkevičiaus charakterį, paruošė vėliau jo patirtiems didesniems išbandymams.

Studijų metu buvusio ateitininko ideologinis rezervuotumas akivaizdžiai nesiderino su tuomet pageidautinu tarybinės studentijos politiniu įvaizdžiu. Tai atsiliepė per absolventų skirstymą į būsimas darbovietes. J. Minkevičius buvo paskirtas darbų vykdytoju į Stalingrado HES statybas. Galbūt tikėtasi, kad jis sėkmingai persiauklės, perims tarybinius idealus.

Tačiau architektai tokiose statybose nėra labai paklausūs. Ir J. Minkevičiui po ilgesnių pastangų pavyko išsirūpinti atleidimą iš tos darbovietės, grįžti į Lietuvą.

Grįžęs į Lietuvą Jonas dirbo Kauno miesto Vykdomojo komiteto statybos ir architektūros skyriuje inžinieriumi architektu. Suprojektavo keletą pastatų, dabar esančių įvairiose Kauno vietose.

Tačiau ir čia Jonas nerado norimos kūrybinės erdvės. Jam rūpėjo imtis intelektualesnės profesinės veiklos. Pagaliau, atlaikęs didžiulį sąjunginį konkursą, J. Minkevičius pradėjo studijuoti aspirantūroje Maskvos Architektūros teorijos, istorijos ir perspektyvinių problemų mokslinio tyrimo institute, įsidarbino Lietuvos mokslų akademijos Statybos ir architektūros institute. Tuomet šis institutas dar buvo jauna mokslo įstaiga. Tiesioginis ryšys su sąjunginiu mokslo centru buvo visapusiai naudingas ir Jonui, ir institutui.

Faktografinis žmogaus gyvenimo aprašymas palieka apie jį labai paviršutinišką įspūdį. Lieka neatskleistos aplinkybės, kurioms susiklosčius žmogus turėjo priimti sprendimus, taip pat idėjos ir vertybinės orientacijos, kuriomis žmogus vadovavosi tuos sprendimus priimdamas.

Rašant apie J. Minkevičiaus gyvenimą ir veiklą, tenka įvertinti, kad daugelis to laiko aplinkybių, įvykių, padarinių nūdienos žmonėms beveik nežinomos ar sunkiai suprantamos. Tačiau jos buvo dažnai lemtingos atskirų mokslo žmonių, ištisų mokslo šakų ir visos nacionalinės mokslų krypčių sistemos gyvybingumui.