Juozo Jurginio mokykla – ar tokia buvo?

2009 m. buvo minimos akademiko profesoriaus Juozo Jurginio šimtosios gimimo metinės – surengta paroda, prisiminimų popietė Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje (dabar LMA Vrublevskių biblioteka), vyko nacionalinė mokslinė konferencija Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultete. Renginiai verti, kad būtų prisiminti ne vien jubiliejinių metų eigoje.

Profesorius Juozas Jurginis buvo ryški asmenybė ir žymus istorikas – prof. Antanui Tylai jokių abejonių nekyla. Buvo be galo populiarus – tą jo populiarumą patvirtina kad ir tokios 8-ajame dešimtmetyje Istorijos institute sklandžiusios kalbos. Girdi, Kauno viešojoje bibliotekoje kažkoks žmogelis, po pažastimi pasikišęs Juozo Jurginio Lietuvos istoriją mokykloms, vaikščiojo po bibliotekos salę ir prisistatydamas Jurginiu prašė aukos; mat jam ištraukė piniginę ir jis negalįs grįžti į Vilnių. Labai ryškus mokslininko populiarumo tautoje įrodymas.

Istorikų mokykla vienos tiesos sąlygomis?

Ar Juozas Jurginis sukūrė savąją istorijos mokslo mokyklą? Šis klausimas buvo nagrinėjamas J. Jurginio 100-mečiui skirtoje nacionalinėje mokslinėje konferencijoje, 2009 m. lapkričio 26 d. vykusioje Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultete. Diskusijoje į pateiktą klausimą savo nuomonę išsakė prof. Antanas Tyla, prof. Aldona Gaigalaitė, habil. dr. Ingė Lukšaitė, prof. dr. Zigmas Kiaupa, prof. dr. Aivaras Ragauskas ir kiti konferencijos dalyviai.

Dar iš studijų metų A. Ragauskas prisimena, kad bendraujant su Istorijos instituto Feodalizmo skyriaus darbuotojais tokia sąvoka kaip „Jurginio mokykla“ buvo vartojama ir ypač ją siejant su tekstų rašymu. Kita vertus, ar sovietiniais metais istorijos moksle apskritai galėjo būti atskiros mokyklos? Prof. Mečislovo Jučo nuomone (gaila, konferencijoje nedalyvavo), buvo viena vienintelė – marksistinės istorijos ir istoriografijos mokykla. Taigi šias tezę ir antitezę pateikęs konferencijos posėdžiams vadovavęs A. Ragauskas diskusijai dar tik prasidedant sąmoningai šliūkštelėjo polemikos alyvos į ugnį.

Kartu pirmininkaujantis tuojau pat išplėtė diskusijų lauką, pateikdamas papildomą argumentą – mokslinę mokyklą galima suprasti nevienareikšmiškai. Kai kada mokyklai apibrėžti pakanka bendros tyrinėjimų problematikos, tam tikrų vidutinio lygio teorijų, tad jei su tokia nuostata sutiksime, tai marksizmo kaip metodologinės konstantos viešpatavimas nepaneigtų mokslinių mokyklų egzistavimo net ir „vienos tiesos“ sąlygomis.

Ugdytinė, bet ne mokinė

Prof. Aldona Gaigalaitė į Istorijos institutą atėjo 1952 m., viename kabinete su J. Jurginiu dirbo ne vienus metus, jų darbo stalai stovėjo vienas prieš kitą, todėl prisiklausė į valias profesoriaus samprotavimų ir išvedžiojimų. Gali tvirtinti, kad labai gerai pažinojo metrą. Pripažįsta Jurginį buvus jaunų istorikų auklėtoju ir mokytoju, gal ir ne vien tų jaunųjų, kuriems buvo lemta sėdėti tame pačiame mažame instituto kambaryje. Kad daugeliui istorikų Jurginis turėjo didelę įtaką, net jei jų požiūriai ne visada sutapdavo, tikriausiai nėra reikalo įrodinėti. Bent jau pačiai A. Gaigalaitei ta įtaka buvo labai didelė, ir dabar jaučiasi jo ugdytinė. Mat į Istorijos institutą buvo atėjusi iš Vilniaus pedagoginio instituto (dabar universitetas). Kai ten studijavo, padėtį vadina liūdna, nes senieji profesoriai buvo atleisti, dėstyti pradėjo jaunimas, kai kurie naujieji dėstytojai patys dar nebuvo baigę universiteto. Tiko į dėstytojus ne pagal kvalifikacijas ir patirtį, kiek pagal pažiūras ir klasinę prigimtį, „nesuteptą“ biografiją. Gaigalaitė tvirtina buvusi visai žalia kaip istorikė, todėl truputį su pavydu žvelgė į kolegas Vytautą Merkį ar Mečislovą Jučą, kurie buvo baigę Vilniaus universitetą, taigi gavo lyg ir geresnį pasirengimą.

Vis dėlto interviu su Vytautu Merkiu metu šių eilučių autorius būtent iš akademiko išgirdo nemaža kartokų žodžių tuomečiam Vilniaus universitetui. V. Merkys tvirtino kaip istorikas labai nedaug naudos gavęs iš studijų universitete, nedaug išmokęs, nebent kiek daugiau iš prof. Igno Jonyno ir prof. Konstantino Jablonskio. Tikriausiai kaip ir visais laikais labai svarbu buvo paties studento motyvacija ir savarankiškos pastangos siekti gilesnių žinių. O tai, kad vėliau pateko į J. Jurginio aplinką, pakankamai laisvo mąstymo asmens įtaką, V. Merkys ne kartą yra tvirtinęs daug laimėjęs.

Grįžkime prie A. Gaigalaitės pastebėjimų. Savęs Jurginio mokine ar mokyklos atstove profesorė nevadina. Ugdytinė – taip, bet ne mokinė. Kodėl? Todėl, kad mokslinę mokyklą profesorė tvirtina suprantanti kaip naujos problemos sprendimą, naujos metodikos ir metodologijos taikymą ir visų tų tyrinėjimų pagrindu susiformuojančią tam tikrą pasekėjų, mokinių grupę, kuri toliau formuoja tos problematikos ar krypties darbus. Ar tie, kurie kartu dirbo su J. Jurginiu, mokėsi iš jo, kartais rašė ir bendrus darbus, galėtų save vadinti Jurginio mokyklos atstovais? Gaigalaitė taip nemano, pritardama paminėtajam M. Jučui, kad aptariamuoju metu Lietuvoje tebuvo įmanoma viena „mokykla“, kuri rėmėsi marksistine–leninine metodologija ir kūrė marksistinį istorijos mokslą. Bent koks nuokrypis buvo netoleruojamas ir net pavojingas.

Nepralenktas istorijos mokslo populiarintojas

Pats J. Jurginis savo darbuose neapsiribojo viena tematika ar problematika: rašė darbus iš LDK istorijos, agrarinės istorijos, politikos, kultūros ir kitų sričių. Taip pat ir jo mokinių tyrinėjimų problematika gan smarkiai skyrėsi nuo vadovo darbų problematikos. Net ir pasirenkant tyrinėjimų temas, toli gražu ne kiekvienam buvo uždegama „žalia šviesa“. Ūkio istorijos klausimai, klasių, partijų, ypač komunistų partijos klausimai buvo skatinami tyrinėti. Sudėtingiau buvo su LDK laikų karais, toli gražu ne visi buvo tyrinėjami, kad ir LDK karai su Maskva, Abiejų Tautų Respublikos padalijimų peripetijos beveik nepatekdavo į nagrinėtinų temų sąrašus. Todėl ieškomosios „Jurginio mokyklos“ bent jau būdingesnės tematinės krypties Gaigalaitė tvirtina neįžvelgianti.

Gaigalaitė pripažįsta, kad metodologinėms jaunųjų istorikų pažiūroms J. Jurginis nemažai yra davęs. Profesorius skaitė ir recenzavo jaunųjų kolegų darbus. Recenzuodavo pakankamai švelniai, nelabai kritikuodavo jų rankraščius, stengdavosi neužgožti iniciatyvos. Atsižvelgdavo į tai, kiek veržlus yra autorius, kaip geba savarankiškai mąstyti, daryti išvadas ir panašiai.

Kai kurie Jurginio teiginiai gali kelti šypsnį, pavyzdžiui, jis sakydavo, kad gražus vyras ir graži moteris istorikais būti negali... Galima įvairiai interpretuoti, profesoriui, matyt, rūpėjo ne jauno žmogaus ševeliūra, labiau tai, kas po ševeliūra.