MOKSLASplius.lt

Mažosios Lietuvos enciklopedija – unikalus kūrinys

dr. Algirdas Matulevičius
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresnysis mokslinis redaktorius

Po 13 metų (1997–2009) baigta rengti ir išleista keturių tomų Mažosios Lietuvos enciklopedija (MLE). Tai unikalus, sudėtingas ir itin reikšmingas veikalas, įamžinęs keletos šimtmečių Mažosios Lietuvos ir jos autochtonų lietuvininkų (mažlietuvių) istoriją. Ši provakarietiškos civilizacijos Vidurio rytų Europos tauta sukūrė turtingą europinio lygio kultūrą. Būtų aplaidumas neužfiksuoti to knygose. Laikas greitai bėga. Ką žinotume apie aisčius (baltus), vakarinius baltus, prūsus, kuršius, jei ne vokiečių ir kitų tautų autorių parašytos kronikos, analai, taip pat apie rytinius baltus lietuvius sukurti metraščiai, vėliau parašyti moksliniai veikalai? Ekonomiškai itin išvystytoje, stipraus mokslinio potencialo šiuolaikinėje Vokietijoje išleista labai daug veikalų apie Prūsiją, tačiau nėra išleista, kaip lietuvių, panašios į MLE enciklopedijos apie jos provinciją Rytų Prūsiją. Dauguma vokiečių tyrinėtojų ignoruoja baltiškąjį lietuvininkų kultūros paveldą.

Noriu pasidalinti prisiminimais apie MLE rengimo pradžią. Spaudoje esančiuose rašiniuose pasitaiko klaidų, netikslumų, nors ir šiame rašinyje jų gali būti – praėjo jau 13 metų. Pačioje „virtuvėje“ būna kiek kitaip negu atrodo iš šalies.

Kaip jau rašyta, MLE leidybą inicijavo lietuvių išeivija, darbą ėmėsi organizuoti Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio vienas veikėjų, 1992–1998 m. Mažosios Lietuvos fondo JAV ir Kanadoje pirmininkas, gyvenęs Monrealyje dr. Vilius Pėteraitis. 1996 m. birželį atvykęs į Vilnių jis Lietuvos kraštotyros draugijoje (pirmininkė Irena Seliukaitė) susitiko su Mažosios Lietuvos tyrėjais ir mylėtojais, bendrais bruožais aptarė, kaip bus rengiama MLE. Vyriausiuoju redaktoriumi tapo akad. prof. Zigmas Zinkevičius. 1996 m. spalį Mokslo ir enciklopedijų leidyklos (nuo 1997 m. institutas) direktorius Zigmantas Pocius, sutaręs su dr. V. Pėteraičiu, paskyrė mane MLE vyresniuoju moksliniu redaktoriumi ir grupės vadovu, kuriuo dirbau iki 1998 m. kovo (kartu teko eiti atsakingojo sekretoriaus pareigas): jau 24 metus (nuo 1972 m.) dirbau, ėjau tas pareigas rengdamas įvairias lietuviškas enciklopedijas, nuo 1969 m. nuolat tiriu Mažosios Lietuvos praeitį (1973 m. apgyniau disertaciją). Be to, MLE leidybai geriausios sąlygos, darbuotojų patirtis, t. y. bazė – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute (MELI; nuo 2010 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras).Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidėjų ir rengėjų nuotrauka (pirmoje eilėje): doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius, Danutė Valentukevičienė, akad. prof. habil. dr.Zigmas Zinkevičius, Virginija Budrikienė; antroje eilėje: MELC direktorius Rimantas Kareckas, dr. Algirdas Matulevičius, Vytautas Gocentas, Algirdas Žemaitaitis ir MELC direktoriaus pavaduotojas redakciniams reikalams Antanas Račis (2010 03 25)

Iš pradžių vienam pradėti įgyvendinti tokį milžinišką, sudėtingą originalų projektą atrodė tarsi būtinybė įkopti į Everesto viršukalnę. Vyriausiajam organizatoriui ir tvarkytojui dr. V. Pėteraičiui atrodė, kad MLE galima parengti išrinkus iš išeivijoje išleistos 36 tomų Lietuvių enciklopedijos straipsnius apie Mažąją Lietuvą ir iškilius lietuvininkus. Tačiau tai būtų mišrainė, be to, prasta. Būtų padrikai aprašyta gal viena tūkstantoji to, kas dabar sudėta į keturis MLE tomus. Siūlyta MLE rengti visuomeniniais pagrindais, „iš patriotizmo“. Mums, enciklopedininkams, buvo aišku, kad iš to nieko nebus. Vien patriotizmu „sotus nebūsi“. Bet iš kur imsi redaktorių, jei tuo metu visi, baigę enciklopediją apie Didžiąją Lietuvą, ėmėsi rengti Visuotinę lietuvių enciklopediją (iki 2010 m. išleista 16 tomų). Reikia turėti daug žinių apie Mažąją Lietuvą ir jos gyventojus lietuvininkus, prūsus, vokiečius. Patyrusiu, išmanančiu moksliniu redaktoriumi galima tapti tik maždaug po penkerių sunkaus darbo metų, kitaip tariant, grūdintis, semtis išminties ir enciklopedinio darbo subtilybių.

Pirmasis darbas, pradėtas 1996 m. spalį, – man reikėjo parengti MLE metodiką ir šakinius vardynus, o iš jų sudaryti generalinį vardyną. Kiekvienam straipsniui planuoti spaudos ženklų kiekį, kur reikia – iliustracijas. Apskaičiavau apytikslį leidinio lankų skaičių, sutarta išleisti 3 tomus; ilgainiui straipsnių daugėjo, armonika „pūtėsi“, teko išleisti 4 tomus. Parengti metodiką padėjo Geografijos ir geologijos redakcijos vyresnioji mokslinė redaktorė Pranciška Tuomaitė, MLE neilgai dirbusi puse etato. Vėliau MLE etnografijos ir archeologijos straipsnius ėmė redaguoti taip pat puse etato dirbanti mokslinė redaktorė Laimutė Rupšytė (vėliau buvo priversta palikti MLE darbą). Man teko visi organizaciniai ir redagavimo darbai. Straipsnių ir spaudos ženklų milijoninį skaičių dėlioti ir sumuoti teko pieštuku, nes kompiuteris įsigytas tik 1997 m. balandį – praėjo nemažai laiko, kol išmokta juo naudotis, ne tik spausdinti straipsnius, bet ir sukurti sistemą su įvairiais rodikliais. Kompiuterininke kurį laiką dirbo Irma Rimkienė. Įvesti į kompiuterį straipsnius jai padėjo Laimutė Rupšytė ir Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje dirbantis Vytautas Gocentas (1998–2001 m. MLE grupės vedėjas, vėliau atsakingasis sekretorius). Dalį vardyno (daugiausia vietovardžių sąrašą) atsiuntė dr. Vilius Pėteraitis.

Sudariau šakines (skyrių) redakcijas su atskirų skyrių vedėjais ir konsultantais (kai kuriuos jų buvo pasiūlęs V. Pėteraitis). Noriu pabrėžti, kad visi jie yra visuomeniniai talkininkai, gyvenantys Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, išeivijoje, dirbantys be atlyginimo, o ne etatiniai darbuotojai. O ir šių dauguma pasiaukojančiai dirbo už menką algą. Paminėsiu pirmojo tomo keletą skyrių ir jų vedėjus: Archeologijos – doc. dr. Valdemaras Šimėnas, Architektūros – Marija Purvinienė, Etnologijos – prof. habil. dr. Vacys Milius, Filologijos – akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Gamtotyros – akad. prof. habil. dr. Algirdas Gaigalas, Istorijos – dr. Algirdas Matulevičius, Muzikos – prof. dr. Danutė Petrauskaitė, Spaudos – Vytautas Gocentas, Teisės – Vytautas Raudeliūnas, Visuomenės ir kultūros veikėjų – doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius. Sudaryta 13 mokslininkų Redakcinė kolegija. Jie sudarė šakinių vardynų juodraščių pirminius variantus, kuriuos papildžius ir suredagavus teko sudaryti generalinį vardyną. Nuoširdus jiems ačiū!

„Puoliau“ rašyti straipsnius, kitų autorių parašytus redaguoti, pritaikyti MLE specifikai. Faksu teko palaikyti ryšį su dr. V. Pėteraičiu, įvairiais būdais bendrauti su autoriais, konsultantais, ieškoti naujų talkininkų. Dr. V. Pėteraitis nuolat „bombardavo“: greičiau greičiau. Nuo 1998 m. kovo su juo jau susirašinėjo reikalų vedėja paskirta Nijolė Dzindziliauskienė. Vyriausybei, Seimui reikėjo teikti ataskaitas, kiek bus MLE lankų, kitokių duomenų. Tai užimdavo daug brangaus laiko – svarbu buvo kuo daugiau suredaguoti straipsnių, pačiam juos rašyti. Malonu prisiminti ir padėkoti MELI direktoriaus pavaduotojai ekonomikai Aldonai Stanelienei, kuri suprato MLE reikšmę, rūpinosi, kaip ir prof. Z. Zinkevičius, kad Vyriausybė skirtų šiam unikaliam leidiniui lėšų. Jų nuolat trūko, ypač darbams spaustuvėje, nors buvo surenkama ir išeivijoje. Darbą kiek sunkino tai, kad MELI direktorius enciklopedininkas Z. Pocius buvo išrinktas į LR Seimą, o MLE vyriausiasis redaktorius prof. Z. Zinkevičius tapo LR švietimo ministru. Nuo 2000 m. MLE daug rūpinosi paskirtas MELI direktoriumi Rimantas Kareckas, turintis knygų leidybos praktikos, gabus organizatorius, tolerantiškas vadovas. Kas keletą mėnesių būdavo šaukiami Redakcinės kolegijos narių, kitų specialistų posėdžiai. Jiems pirmininkaudavo prof. Z. Zinkevičius, telkdamas kolektyvą, sukurdamas gerą darbo nuotaiką, šalindamas vidinius konfliktus, išspręsdamas nesutarimus su dr. V. Pėteraičiu.

Negalėdamas aprėpti visų darbų, berods 1997 m. pavasarį paprašiau dr. V. Pėteraičio pagalbininkų. Jis pasiūlė žinomus lietuvininkus patriotus Vytautą Gocentą (mano siūlymu paskirtas MLE atsakinguoju sekretoriumi) ir doc. dr. Martyną Purviną, kuris nuo 1997 m. pabaigos (?) tapo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Nuo 1997 m. vidurio su V. Gocentu tobulinome vardyną. Reikėjo teikti žinias Seimui ir vyriausybei, nuolat informuoti dr. V. Pėteraitį. Doc. dr. M. Purvinas iš pradžių daugiausia tikrino MELI buhalterijos dokumentus, ar tinkamai naudojamos lėšos. Mažą mūsų grupę papildė žurnalistas, Klaipėdos krašto kraštotyrininkas Vytautas Kaltenis, nuo 1998 m. paskirtas MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju leidybai.

Enciklopedijas paprastai rengia po kelis ar keletą kiekvienoje redakcijoje dirbančių mokslinių redaktorių ir keliasdešimt patyrusių, savo sritį išmanančių specialistų, kurie rengia tik savo tematikos tam tikro laikotarpio straipsnius. Kiekvienam užtenka darbo. Teko redaguoti ir ne savo srities straipsnius. MLE buvo sudaryta grupė – iš tikrųjų grupelė etatinių darbuotojų (dirbo pačiame institute), kuri nuveikė milžinišką darbą. Tai idealistai, aistringai atsidavę Mažajai Lietuvai, patriotai. Reikia išmanyti krašto praeitį, turėti redagavimo įgūdžių. O kur tokių rasti, jei tyrinėtojų dar buvo ir tebėra mažai? Darbo energingai ėmėsi Mažosios Lietuvos tyrėjas, žymiausias architektūrologas, MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, nuo 2001 m. ir MLE grupės vedėjas doc. dr. M. Purvinas. Jis „kietai į nagą“ suėmė redaktorius. Didžiulėmis pastangomis MLE rengimas spartėjo. Norėtųsi paminėti labai darbščias, itin pareigingas darbuotojas: bendrų reikalų tvarkytoją, vėliau atsakingąją sekretorę Nijolę Dzindziliauskienę, iliustracijų tvarkytoją ir archyvo vedėją Virginiją Budrikienę, vėliau atėjusią maketuotoją ir iliustracijų skenuotoją Alę Zimanienę. 1998 m. kovą dėl įvairių priežasčių atsisakiau MLE grupės vedėjo pareigų, iki pat 4 tomo pabaigos dirbau visuomeniniu Istorijos skyriaus vedėju. Ilgainiui mokslinių redaktorių po vieną kitą daugėjo: Danguolė Balevičienė, Vytautas Butkus, Jadvyga Mackevičienė, Laimutė Vasiliauskaitė. Dėl mažo atlyginimo, sunkaus kruopštaus darbo ir kitų priežasčių šie redaktoriai išėjo. Atėjo kiti.

Istorijos lengvų straipsnių būdavo neblogai parašytų, bet sudėtingų temų – gana daug prastai parašytų arba suredaguotų. Teko perredaguoti, ištaisyti klaidas ir netikslumus, gerokai papildyti. Bet kurios enciklopedijos istorijos straipsniai iš kitų mokslo šakų yra vieni sudėtingiausių, sunkiausių, itin susiję su politika, ideologija. O čia tokio tragiško ir kartu dvasiškai turtingo krašto prie Baltijos kaip Mažoji Lietuva. Ją jau nuo jaunystės itin mylime gal ir dėl to, kad „mažoji“, kad nuskriausta, kad svetimieji ją jau 65 metus valdo ir naikina. Šis aisčių-baltų kraštas nenuskendo kaip Atlantida. Mažosios Lietuvos enciklopedija šį kraštą tartum prikelia, įamžina tarsi šių laikų kronikoje, metraštyje. Vietinių gyventojų nebėra, liko jų žemė, vandenys, gelmės turtai (su baltų auksu – gintaru).

Prof. Z. Zinkevičiui atsisakius MLE vyriausiojo redaktoriaus pareigų tas pareigas rengiant trečią tomą ėjo doc. dr. M. Purvinas. Išvaikščiojęs Mažąją Lietuvą architektūros tyrėjas turi sukaupęs vertingą rankraščių ir nuotraukų archyvą. Įgijo patirties rengiant MLE. Gaila, ketvirtojo tomo jis nerengė – dėl įvairių priežasčių išėjo iš darbovietės. Vyriausiuoju redaktoriumi prikalbintas iki tol ėjęs Redakcinės kolegijos pirmininko pareigas doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius, o šias pareigas perėmė Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Klaipėdoje direktorė dr. Silva Pocytė. Didžiulis krūvis teko etatiniams darbuotojams V. Kalteniui, tapusiam ir MLE grupės vadovu, ir MLE vyresniajai mokslinei redaktorei Danutei Valentukevičienei, tapusiai MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja. Turinčiai patirties (kurį laiką rengė MLE) darbuotojai teko organizuoti pairusį darbą. Geresni moksliniai redaktoriai jau buvo išėję, o jauni dar neįgiję patirties. Be to, reikia daug žinių, mokėti vokiečių kalbą. Nepaisant sunkumų, netekčių, nuolat trūkstant lėšų, paskutinis, ketvirtasis MLE tomas 2009 m. pabaigoje išleistas ne blogesnis nei 1–3 tomai, o kai kuriais rodikliais tobulesnis.

Suprantama, tokiame veikale neišvengta netikslumų, stiliaus ir turinio klaidų. Labai trūko vardyno ir mokslinės patikros redaktorių. Dėl to dalis straipsnių neatitinka MLE rengimo metodikos, trūksta vientisumo, įdėta per menkų temų, nes etatiniai moksliniai redaktoriai (o jų tik keli) yra nevienodo pasirengimo, trūksta enciklopedinio darbo patirties. O ir patyrusių reikėtų kelis kartus daugiau. Bet tie, kurie dirbo, kiekvienas plušo už kelis.

MLE yra išeivijos ir Lietuvos lietuvių įgyvendintas amžiaus projektas. Šių metų balandžio 22 d. į Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje vykusį Mokslo ir enciklopedijos leidybos centro, Lietuvos mokslų akademijos ir Mokslininkų rūmų bendrą renginį susirinkę MLE rengėjai, mokslininkai, visuomenės atstovai ne tik apibendrino MLE paskutiniojo IV tomo leidybos reikalus, bet ir aptarė vientomį enciklopedijos leidimą iš pradžių, manoma, anglų kalba, o vėliau ir vokiečių, rusų kalbomis. Vientomio koncepciją pristatė MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Danutė Valentukevičienė. Koncepcijai pritarta. Tokio vientomio pageidauja ir visuomenė. Mes, enciklopedininkai, pajėgūs iš MLE keturių tomų parengti vientomį, tačiau tam reikia lėšų. Turime turtingą archyvą, patirties, neišblėso entuziazmas.

Ketvirtojo MLE tomo pristatymo renginiui pirmininkavo LMA mokslinis sekretorius prof. Domas Kaunas, įžanginį žodį tarė Redakcinės kolegijos prezidentas akad. prof. Zigmas Zinkevičius. Pranešimą apie MLE leidybą skaitė MLE ketvirtojo tomo vyriausiasis redaktorius doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius, dalyvavo ir LMA užsienio narys Mažosios Lietuvos liuteroniškų giesmynų žymus tyrinėtojas, italų kalbininkas prof. Guido Michelini (Gvidas Mikelinis).

Ketvirtojo MLE tomo sutiktuvėse kalbėjo daugiau kaip 20 metų Karaliaučiuje (Kaliningrad) Šv. Šeimos katalikų bažnyčioje kunigavęs, o dabar Tilžės (Sovietsk) Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas, kunigas kanauninkas Anupras Gauronskas, Lietuvos Evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Klaipėdoje direktorė dr. Silva Pocytė, kalbininkas prof. Arnoldas Piročkinas ir kiti.

Džiaugiamės ir didžiuojamės keturtomiu kaip Mažosios Lietuvos šventąja knyga.

 



Nuotraukoje:

 

Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidėjų ir rengėjų nuotrauka (pirmoje eilėje): doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius, Danutė Valentukevičienė, akad. prof. habil. dr.Zigmas Zinkevičius, Virginija Budrikienė; antroje eilėje: MELC direktorius Rimantas Kareckas, dr. Algirdas Matulevičius, Vytautas Gocentas, Algirdas Žemaitaitis ir MELC direktoriaus pavaduotojas redakciniams reikalams Antanas Račis (2010 03 25)