Eiti į žmones per giesmę ir dainą

Lietuvos mokslų akademijos chorui – 40

Pabaiga, pradžia Nr. 8 

Lietuvos mokslų akademijos choras pažymi savo įkūrimo keturiasdešimtmetį. Ta proga numatyta nemažai reikšmingų renginių. Garbinga choro sukaktis bus iškilmingai paminėta birželio mėnesį Lietuvos mokslų akademijos salėje, prie choro turėtų prisijungti solistai Irena Milkevičiūtė ir Vytautas Juozapaitis.

Pokalbyje su Lietuvos MA choro tarybos pirmininku, respublikinių dainų švenčių dalyviu nuo 1965 metų Viliumi MASLAUSKU aptariame chorinės muzikos reikalus, taip pat gilinamės į labai svarbią šio kolektyvo visuomeninę ir kultūrinę veiklą.

Chorai „laukinio“ kapitalizmo nasruose

Mokslo Lietuva. Ar choras palaiko bent kiek glaudesnius ryšius su Pietryčių Lietuvos mokyklomis? Iš pokalbio gali atrodyti, kad daugiausia giedate bažnyčiose arba prie paminklų.

Vilius Maslauskas. Tų ryšių nėra labai daug, nes turime suvokti vieną dalyką: jaunimui reikia kiek kitokios muzikos ir kitokios kultūros. Jam formuojama nuostata, kad visa kultūra – tai „popsas“. Taip pat nepamirškime, kad mokinių politinis išprusimas ir patriotiškumas labai menkas. Jis formuojamas vyresnėse klasėse, bet dar labai iš lėto.

Negalėčiau sakyti, kad visai mažai bendraujame su Pietryčių Lietuvos mokyklomis. Dažnai nuvažiuojame į Pabradės Ryto, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijas. Prašome mokytojų, kad mokinių ansambliukas ar chorelis ateitų į bažnyčią, kurioje giedame, ir kartu su mumis sugiedotų ar sudainuotų kokį kūrinėlį – Kur bėga Šešupė ar Lietuva brangi. Jų pasiklausyti ateina kiti mokiniai, tėvai. Koks visiems džiaugsmas – daina su Mokslų akademijos choru!

ML. Per TV 3 kanalą praėjusią žiemą stebėjome „Chorų karų“ projektą. Stebėtini balsai, daug išmonės, puikūs kolektyvai. Ir kiek entuziazmo. Jauniems žmonėms tik duok progos reikštis. Kad tokio entuziazmo, gražaus įkarščio, užsidegimo būtų mūsų valdžios institucijų veikloje, „vadų“ akyse, mūsų politikų veikloje. Bet gal nepalyginami dalykai? Tautos gyvybinės jėgos – sau, vadukų nuobodūs postringavimai ir niūrios prognozės – sau.

V. M. Ligi šiol valstybės valdyme dominavo liberalioji ekonominė politika, neatsižvelgiant į tai, kas valdė – socdemai ar konservatoriai. Ta politika labiau priminė „laukinį“ kapitalizmą, o ne liberaliąją politiką. Jau nekalbu apie socialinę politiką, kuri atrodė apgailėtinai. Šiuo metu konservatoriai ir krikščionys demokratai tvarkosi esant giliai ekonominei krizei. Milžiniškos lėšos iššvaistytos anksčiau dirbusių vyriausybių, įklimpta į valstybines skolas, sudėtingoje padėtyje atsidūrė savivaldybės. Tenka dengti skolas miestus ir rajonus aptarnaujančioms bendrovėms. Vis dėlto susitikime su LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetu sutarėme, kad bus sprendžiama, kaip kultūros centrų – Taurakalnio, Mokytojų namų ir kitų – finansavimą suderinti su Dainų šventės įstatymu ir Savivaldos įstatymu. Dainų šventės įstatymas įpareigoja savivaldybes remti dainų šventėse dalyvaujančius kolektyvus, o Savivaldos įstatyme tie rėmimo dalykai apeinami. Savivaldybės įpareigotos finansuoti švietimo įstaigas, turėtų finansuoti ir neformaliojo švietimo įstaigas. Kadangi ligi šiol galiojo nuostata: „Kiek galėsime, tiek padėsime“, praktiškai to galėjimo nebūdavo.

Lietuvos tūkstantmečio respublikinėje dainų šventėje dalyvavo apie 35 tūkst. dalyvių, daug norinčiųjų moksleivių kolektyvų nepateko į respublikinę šventę, o jei pridėtume ir nepatekusiuosius, įsitikintume, kad kone trečdalis Lietuvos žmonių vienaip ar kitaip su tomis šventėmis yra susiję. Visi jie už tai, kad tos šventės ir toliau vyktų.

Naujovės ir tradicija

ML. Habil. dr. Ingė Lukšaitė jubiliejinėje paskaitoje kalbėjo, kaip tradicija, kultūra perimama ir išlieka istorinėje raidoje. Išlieka tik keisdamasi, prisitaikydama prie kintančios aplinkos. Kaip keičiasi chorinė muzika, ypač atlikimo maniera, galėjome stebėti per „Chorų karus“. Choristai siūbuoja, įneša daug judesio į savo atliekamus kūrinius – panašiai ir per dainų šventes. Nieko panašaus nematėme kad ir prieš dešimt metų. Chorai pasiduoda šiandienos įtakoms, bet ar taip nepraras chorinei muzikai ir atlikimui būdingo akademizmo? Ar per daug nepasiduodame spiričuelsus atliekančių juodaodžių chorų įtakoms? Kaip vertinate visas tas naujoves?

V. M. Viskam, kas meniška, vietos po saule užteks. Ateina karta, kuri turi muzikinį pasirengimą, su jais lengviau dirbti. Iš mūsų kartos choristų labai nedaug kas turėjo muzikos mokyklos baigimo atestatą. Į Chorų karus žvelgčiau labiau kaip į televizijos šou. Svarbu, kad tie šou elementai neužgožtų chorinio atlikimo esmės. Sunkiai įsivaizduoju mūsų choro dalyvius išsirengiančius scenoje. Gal kai kuriems jaunatviškiems chorams tai tinka, bet ir tai reikėtų pateikti labai subtiliai.

Modernumas reikalingas ir gali būti labai įvairus. Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika labai moderni, bet išlaikė ir laiko bandymus. A. Martinaitis rašo modernią muziką Šv. Augustino tekstams – ir tai skamba natūraliai. Tačiau esama daug moderno, kuris nueis į šiukšlių dėžę. XVIII–XIX a. bažnyčiose dirbo vargonininkai, daugelis jų rašė muziką, bet ar daug tos muzikos išliko? Laikas išgrynina vertybes, išliko vertingiausi dalykai.

Panašiai dailėje, kitose meno srityse – išliko tik kai kurie kūrėjai modernistai. Neįsivaizduoju, kad Mocarto, Verdžio muzika ar Malerio simfonijos moderniau būtų atliekamos. Tai pasaulinė aukso klasika, kuri vargiai pasiduos kokiam nors modernizavimui. Jos ir nereikia modernizuoti. Tačiau šalia tos muzikos gali būti kuriama ir novatoriška, bet kiek tie meniniai ieškojimai pagrįsti, o kiek lieka „išsidirbinėjimas“? Teko matyti režisierės Dalios Ibelhauptaitės spektaklį, kur solistas dainuoja giliai scenoje ir dar stovėdamas šonu į publiką. Kaip sakė muzikologas Edmundas Baltrimas, už tokį dalyką režisieriaus nereikėtų įsileisti į teatrą. Toks „nusimoderninimas“ – veikalo ir muzikos gadinimas.

Rusijos ir Austrijos pilietybę turinčios Anos Netrebko garsusis Traviatos muzikinis įrašas yra modernus ir labai aukšto lygio muzikinis atlikimas. Bet sceninis pastatymas pernelyg pikantiškas ir kelia abejonių. Vis dėlto tuometinė kurtizanė ir mūsų dienų prostitutė nėra tapačios, skiriasi ir išsilavinimu, ir kultūra, ir intelektu.

ML. Modernizmas modernizmui nelygu – kur kriterijai, skiriantys tikrą meną nuo netikro?

V. M. Manau, kad kriterijus ir meniškumą lemia kūrėjo dvasinė kultūra, meniškumo suvokimas. A. Martinaičio, Onutės Narbutaitės modernas gali būti siektinas pavyzdys. Bet iš kakafonijos nereikėtų tikėtis, kad ilgam išliks. Vilniaus pedagoginio universiteto choras Ave Vita (vadovas Kastytis Barisas), įkurtas 1935 m., atlieka nemažai modernios muzikos ir gali būti sektinas pavyzdys. Šis choras sugeba šitai daryti skoningai, turi visas būtinas technines galimybes to modernumo siekti. Vytauto Miškinio vadovaujamas berniukų ir jaunuolių choras Ąžuoliukas taip pat labai modernus muzikinis kolektyvas.

ML. Modernizacija ir tradicija. Kiek tai turi sietis? Ar turi būti maitinamos bendrų šaknų? O gal modernizmas turi ateiti nebodamas tradicijos?

V. M. Yra revoliucionierių, kurie save laiko genijais. Vis dėlto laikyti save genijumi ir juo būti – skirtingi dalykai. Sunkiai suvokiu, kad iš nieko, iš tuščios vietos kas nors išdygtų ir dar išbujotų. Tvirtinama, kad žaisdamas su lanko temple žmogus pradėjo išgauti pirmuosius muzikinius garsus, o gal pūsdamas į kauliuką išgavo švilpesį. Vėliau suprato, kad galima išgauti skirtingų tonų garsus. Bet pradėjo tarsi nuo nieko. Dabar „nuo nieko“ pradėti gal net ir nepavyktų, nors techninės galimybės daug duoda. Informacinės sistemos, kompiuterinė kūryba teikia daug naujų galimybių.ML. Bet technologija neturėtų gožti meno.

V. M. Ir žmogaus kaip kūrėjo.

Be tradicijos kalnų nenuversi

ML. Pabaigai: kaip minėsite Lietuvos MA choro 40-metį? Nors jis turėjo būti minimas 2009 metais, ryžotės perkelti jubiliejinius renginius šiems metams?V. M. Kadangi 2009 m. vyko jubiliejinė respublikinė dainų šventė, skirta Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui, savo choro jubiliejaus minėjimą nukėlėme į šiuos metus. Birželio 12 d. Lietuvos MA rūmuose vyks jubiliejinis choro koncertas, kuriame taip pat kvietėme dalyvauti solistus Ireną Milkevičiūtę ir Vytautą Juozapaitį.

Planuojame vykti į Šiaurės Baltijos šalių festivalį Islandijoje, jeigu ugnikalnio išsiveržimas nurims. Festivalis vyks rugpjūčio 17–22 d. Reikjavike. Tokie festivaliai vyksta nuo 1995 m. ir virto tradicija. Vyko Latvijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Lietuvoje, Estijoje, o šiemet vyks Islandijoje. Danija nesugebėjo surengti gal dėl to, kad neturi dainų švenčių rengimo tradicijos.

ML. Be tradicijos kalnų nenuversi.

V. M. O juk šaliai nedaug kainuoja, gal tik miestui rengėjui tarsi už papildomą šiukšlių išvežimą ir šiek tiek visuomeninio transporto išlaidų. Atvykę dalyviai paprastai daug daugiau palieka savo pinigų, kurių dalis patenka ir į miestų savivaldybės biudžetą.

ML. Tad tegu Lietuvos MA choro geri sumanymai ir visos kultūrinės, meninės iniciatyvos bus įgyvendintos. Dėkoju už išsakytas mintis.

Tarnystė dainai – Lietuvos mokslų akademijos choras mini 40-metį; dešinėje – choro tarybos pirmininkas Vilius Maslauskas