Juozo Jurginio pamokos nedingo veltui

Pradžia 2009 m. Nr. 22, 2010 m. Nr. 8

Ankstesnėje publikacijoje pamėginome nagrinėti, ar profesorius Juozas Jurginis gali būti laikomas savitos istorikų mokyklos Lietuvoje kūrėju. Rėmėmės prof. Aldonos Gaigalaitės ir habil. dr. Ingės Lukšaitės prisiminimais ir vertinimais. Šioje dalyje telksimės ties prof. Antano Tylos ir prof. Zigmanto Kiaupos pastebėjimais.

Iš patrankos į žvirblius

Prof. Antanas Tyla dirbti į Istorijos institutą atėjo 1958 m. rudenį ir kaip įprasta Jurginio aplinkoje, buvo įsuktas į darbus. Naujokams galiojo nerašyta taisyklė: pirmiausia prisistatyti straipsniu. Kitaip tariant, įrodyk, kad gali dirbti institute. A. Tyla ne iškart straipsnį parašė, bet kai gavo temą – 1905-ųjų metų įvykiai Lietuvos kaime – atsirado ir straipsnių. Pirmąjį savo straipsnį apie slaptą lietuvių mokymą parašė 1960 m. leidiniui LTSR Mokslų akademijos darbai. Gavo kvietimą užeiti pas Juozą Žiugždą, tuo metu buvusį Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentu, kuriam kliuvo kone kiekvienas straipsnio sakinys.

Ne mažiau komplikacijų A. Tylai sukėlė ir darbas prie istorijos mokslų kandidato disertacijos temos. Ligi tol 1905-ųjų metų įvykiai Lietuvoje istorikų darbuose buvo pateikiami iliustratyviniu metodu, naudojantis klasių kovos tarp engiamųjų ir išnaudotojų schema. Jokių sisteminių tyrimų, ta tema skelbiamų darbų nebuvo. Pasiremdamas savo surinktąja medžiaga A. Tyla pateikė tezę, kad Lietuvoje 1905-ųjų metų įvykiai turėjo ne klasinės, bet tautinio išsivadavimo kovos prasmę, valsčiuose buvo beveik nuversta caro valdžia.

Perskaitęs tą tezę J. Jurginis ir sako: „Ką tu čia į žvirblius šaudai iš patrankos? Nieko ten nebuvo.“ A. Tyla laikėsi savo – kai surinktus duomenis suvedė į lenteles, sudarė įvykių sistemą, Jurginis taip jau nebesakė. Tyla parengė straipsnį, Jurginis jį aprobavo, o to straipsnio esminė mintis – caro valdžios pašalinimas Lietuvos valsčiuose 1905 metais. Kai 1963 m. Tyla baigė savo disertacinį darbą, užkulisiuose sklandė disertantui labai nepalankios kalbos – tai antirusiškas, nacionalistinis darbas. Suprantama, pačiam Tylai tokios kalbos nieko gero nežadėjo ir kėlė didelį nerimą.

Jau laikas eiti į ginti disertaciją Lietuvos mokslų akademijos salėje, o įtampa neatslūgo. Aštuoni ar devyni jaunieji istorikai sėdėjo Didžiojoje salėje ir laukė, kuo viskas baigsis. Prof. J. Jurginis kaip Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams ir skyriaus vadovas prieš pat gynimą viešai pareiškė, kad galima tyrinėti ir nacionalinį judėjimą, ne vien agrarinius klausimus. A. Tylai toks svarus Jurginio įžangos žodis buvo didelė paspirtis, disertantas pasijuto einantis ginti disertaciją jau lyg ir aprobuotas instituto.

Balansuojant ant pavojingos ribos

Vertinant iš to meto ideologinių pozicijų A. Tylos disertacinis darbas išties balansavo ant labai pavojingos ribos. Įprastos klišės reikalavo pirmiausia akcentuoti socialinius santykius, iš jų kylančius prieštaravimus, valstiečių kovą su dvarininkais ir teigiamą proletariato vaidmenį. A. Tylos disertacijos esminiai akentai buvo visai kiti – tautinės kultūros ir politinės kovos problematika. Be J. Jurginio pagalbos vargu ar būtų įmanoma disertaciją apginti. J. Jurginis surado oponentą, kuris buvo visai nepiktybiškas ir A. Tylos darbą įvertino palankiai. Labai daug padėjo Leningrado valstybinio universiteto prof. V. R. Lejkina-Svirskaja. Ji atsiuntė atsiliepimą į Tylos disertacijos autoreferatą, vadinamąsias tezes ir pridėjo laišką. Jame rašė, kad Sovietų Sąjungoje priimta tokius darbus rašant pirmiausia nagrinėti socialinius klausimus.

To paties iš A. Tylos reikalavo ir vienas Maskvos istorikas, su kuriuo disertantas bandė tą temą derinti. Bet štai ką toliau rašė Lejkina-Svirskaja: jeigu yra kaip jūs rašote, pirmiausia gali būti nagrinėjama politinė, o ne socialinė kova.

Ne paslaptis, kad Leningrade tarp istorikų vyravo liberalesnės nuotaikos, negu Maskvoje. Miesto prie Nevos istorikai buvo tolerantiškesni, Pabaltijį jie matė kaip savitą kultūrinį vienetą, kurį reikia toleruoti. Neatsitiktinai Rytų Europos agrarinės istorijos klausimams skirtuose istorikų simpoziumuose, bent jau tuose, kuriuose tekdavo dalyvauti ir A. Tylai, J. Jurginis labai draugiškai bendraudavo su leningradiečiais istorikais, turėdavo ką aptarti, neblogai vieni kitus suprasdavo.

A. Tylos kandidatinės disertacijos gynimas baigėsi sėkmingai, ką ne visai būtų galima pasakyti apie tos disertacijos pagrindu išleistą jo knygelę. Beje, publikuoti savo disertacijos A. Tyla visai nesiveržė, nes jautėsi toli gražu ne viską pasakęs. J. Jurginis skatino tą darbą būtinai rengti spaudai ir publikuoti. Matyt, įžvelgė savo disertanto darbe tam tikrų naujų dalykų, kuriuos norėjo įtvirtinti ir skaitytojų savimonėje. Studentams ta knyga nebuvo rekomenduota skaityti, viešai nebuvo platinama. Budriems ideologams ji kėlė susirūpinimą.

Ankšti laisvės rėmai

Ką A. Tyla mano apie Jurginio mokyklą – ar tokia buvo? Profesorius vardija J. Jurginio veiklos principus, vienas iš kurių – reikalavimas nešaudyti iš patrankos į žvirblius. Reikia teiginius įrodyti, o ne deklaruoti, svarbu, kad būtų sistema. Objektyvumas, pagrįstumas ir gera kalba – Jurginio keltieji reikalavimai. Jis siekė diegti mokslinio darbo principus institute, pradedant nagrinėti bet kurį klausimą reikalavo įvertinti, kas jau pasakyta esamoje istoriografijoje.

A. Tyla pritarė I. Lukšaitės minčiai, kad J. Jurginis jauniems istorikams davė laisvės rėmus. Išeitų, kad rėmų būta, bet ir laisvės taip pat. A. Tyla priduria, kad Jurginis leido plėtoti savo požiūrį į istoriją ir istoriografiją platesniame kontekste, negu vien Sovietų Sąjungos istoriografijos ir metodologijos rėmuose, skatino bendravimą su užsienio istorikais. Jis Tylą supažindino su Vokietijos istoriku, kuris rašė apie Livonijos karą. Supažindino su istoriku ir geografinės istorijos žinovu Broniumi Kvikliu, išleidusiu kapitalinį keturtomį veikalą Mūsų Lietuva. Su juo A. Tyla susirašinėjo. Reikšmingas A. Tylos apibendrinimas: J. Jurginis tiek buvo akademinės laisvės šalininkas, kiek to meto sąlygos teikė galimybių tai akademinei laisvei reikštis. Stengdavosi apsaugoti jaunuosius kolegas nuo galimų nemalonumų. Tačiau net ir toks atsargus laisvės suvokimas pačiam Jurginiui dažnai atsirūgdavo, o jo liberalizmas erzino ideologinius istorijos mokslo prievaizdus.

1973 m. J. Jurginis perspėjo A. Tylą, kad virš šio galvos vėl tvenkiasi debesys. Galimas dalykas, ideologų nerimą sukėlė A. Tylos išleisti šaltiniai Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla (1972). Buvo ir kitų „nuodėmių“. Tik nepriklausomybės metais pasirodžius dokumentų rinkiniui Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje, 1945–1990 paaiškėjo, kur šuo pakastas. Mat leidyklai įteiktas A. Tylos rankraštis Garšvių knygnešių draugija įvertintas kaip kenksmingas to meto santvarkai, o ir pats autorius režimui nekėlė didesnio pasitikėjimo. Ši A. Tylos knyga buvo išspausdinta tik 1991 metais.

Iš besitvenkiančių debesų griausmas trinktelėjo 1976 m., kai visuomeninių mokslų atstovų seminare buvo smarkiai užsipulti literatūros ir meno tyrinėtoja Irena Kostkevičiūtė, etnografas Izidorius Butkevičius ir istorikas Antanas Tyla. Ir ne šiaip kieno, bet paties LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus pranešime sukritikuoti. Antai I. Butkevičius neparodęs reikiamo „budrumo“, savo knygą iliustravo „buožių“ ir tremtinių sodybų nuotraukomis.

Buvo paskelbti pietūs, F. Sliesoriūnas ir Z. Kiaupa palaukė sukritikuoto A. Tylos, visi trys nuėjo į Neringą pietauti. Ten jau buvo suėję seminaro šulai, o prie vieno stalo atskirai sėdėjo J. Jurginis. Tik pamatęs trijulę, per visą salę sušuko: „Eikite pas mane!“ Griškevičiaus tik ką pasmerktą Antaną Tylą akademikas pasodino prie savo stalo – akivaizdi ir net demonstratyvi vieša parama bendradarbiui. Ne paslaptis, kad neretai nuo tokių sukritikuotųjų kiti net gerokai menkesnio rango bendradarbiai kartais laikydavosi atokiau, vengdavo tiesioginių ryšių. Šiuo požiūriu J. Jurginis gan ryškiai išsiskyrė kaip išties drąsus ir principingas žmogus.

Patrono mokslinei mokyklai priešinosi... mokiniai

Prof. Zigmantas Kiaupa į Istorijos institutą atėjo dirbti 1970 m. – šitai svarbu pabrėžti. Jeigu prof. A. Gaigalaitei su J. Jurginiu teko bendrauti ir Stalino, ir Chruščiovo, ir vėlesniais laikais, tai Z. Kiaupa buvo bene jauniausias tarp „jurginininkų“, jauniausias buvo ir tarp tų, kurie dalijosi apie jį savo prisiminimais. Tad gal trumpiausią laikotarpį jam teko su akademiku bendrauti, užtat tam bendravimui netrūko intensyvumo.

Priminsime, kad į Istorijos instituto Feodalizmo skyrių Z. Kiaupa atėjo iš Lietuvos istorijos archyvo, kuriame dirbo bene pusantrų metų. Archyve Lietuvos istoriją pažino daug geriau, negu per penkerius studijų metus. Bent taip tvirtina. Tiesa, prof. Bronius Dundulis ir doc. Juozas Galvydis Z. Kiaupą buvo pervilioję į Visuotinės istorijos kryptį, bet Lietuvos istorija jis domėjosi ir toliau. Archyve turėjo progų bendrauti su Jurgiu Orda, Romualdu Firkavičiumi. Iš jų išmoko istoriko amato, ko ligi tol tvirtina nemokėjęs, neturėjo ir darbo su šaltiniais įgūdžių. Todėl J. Ordą ir R. Firkavičių taip pat laiko savo mokytojais.

Kokį Istorijos institutą rado atėjęs dirbti Z. Kiaupa? Tuo metu kaip tik vyko dar vienas instituto pertvarkymas, iš dviejų skyrių suformuoti trys. Z. Kiaupa pateko į J. Jurginio vadovaujamą Feodalizmo skyrių, kuriame dirba bene aštuoni darbuotojai. Vadinasi, 800 Lietuvos istorijos metų tyrinėti turėjo aštuoni istorikai – kiekvienam teko po šimtmetį. Žinoma, tai istorikų to meto humoras.

Kyla klausimas, kodėl kalbėta apie 800 Lietuvos istorijos metų, jeigu šiandien, prabėgus 40 metų, jau kalbame apie tūkstantį Lietuvos istorijos metų? 1009 m. data, kai Kvedlinburgo analuose paminėta Lietuva, ir tuo metu buvo žinoma, ta žinia įvesta į mokslinę apyvartą įvairių šalių istorikų dėka, o lietuvių kalba pirmiausia P. Klimo studijoje Lietuvių senobės bruožai (Vilnius, 1919 m. p. 114). Z. Kiaupą susitikę Istorijos institutą ką tik palikę jaunieji kolegos klausdavo: „Kaip ryžaisi eiti į tą katorgą, ten tave užės?“ Z. Kiaupa labai stebėjosi tokia jaunųjų nuostata. Juk kas buvo tie istorikai? Tie, kuriuos prieš keletą metų J. Jurginis privertė – tikrąja to žodžio prasme – rašyti mokslinį darbą Lietuvių karas su kryžiuočiais. Girdi, juos atplėšė nuo užsiplanuotų darbų ir nukreipė į karus su kryžiuočiais. Z. Kiaupa tą knygą, išspausdintą 1964 m., vertina kaip sovietmečio senosios lietuvių istoriografijos atgimimo pradžią. Prieš tai pasirodė Vladimiro Pašutos veikalas Lietuvos valstybės atsiradimas ir Lietuvos valdžios akyse tai buvo tarsi šliuzo atidarymas tyrinėti senąją Lietuvos istoriją. Ne vartai, ne vieškelis, bet tam tikri varteliai buvo atidaryti, šioks toks keliukas nutiestas.

Pasak Kiaupos, tuo metu ir buvo susidariusios sąlygos susikurti Jurginio mokslinei mokyklai, bet pasipriešino tie, kurie kaip tik ir galėjo tą užduotį įvykdyti – patys Jurginio mokiniai. Kiekvienas turėjo savo planų, interesų, atliko savąjį lažą ir dėl įvairių priežasčių apleido Istorijos institutą. Kai kurie gal ne visai savo noru iš instituto išėjo, bet su keistoka Jurginio mokinių nuostata Kiaupa susidūrė ir tas jų nusiteikimas jį stebino.

Pokalbiai prie kavos

Kas tuo metu dėjosi Istorijos institute? Feodalizmo skyriuje dirbo Antanas Tyla, Feliksas Sliesoriūnas, Ingė Lukšaitė, Jūratė Kuzmaitė, Jūratė Kiaupienė, Edmundas Rimša, Eduardas Gorodeckas, Elmantas Meilus, atėjo Zigmantas Kiaupa, vėliau atsirado nauji žmonės. Ne visi naujieji darbuotojai lengvai toje grupėje pritapo.

Feodalizmo skyriaus darbuotojai kartą per savaitę posėdžiaudavo. Buvo geriama kava, jeigu būdavo ką svarstyti – svarstydavo, jeigu būtinybės nekildavo, prasidėdavo akademiko monologai, per kuriuos buvo kalbama apie mokslo darbus, užtekdavo laiko ir paties Jurginio gyvenimo peripetijoms aptarti. Retsykiais buvo kalbama ir apie išeivijos paskelbtus istorijos darbus. Akademikas turėjo laisvą priėjimą prie specfondų, F. Sliesoriūnas naudojosi pakankamai laisvu priėjimu, o kiti tik gavę leidimą galėdavo įkišti nosį į tuos stropiai saugomus fondus.

Kartsykiais buvo aptarinėjamos ir tokios knygos kaip Juozo Jakšto studija apie prūsus ir Mažąją Lietuvą. Jurginis tų aptarimų metu būdavo neabejotinas lyderis. Ir ne vien todėl, kad galėjo kalbėti nesustodamas ir nepertraukiamas – jo mintys visiems buvo labai įdomios.

Z. Kiaupa tuo metu gilinosi į Kauno miesto istoriją, atėjęs į institutą rado apie šimtą kortelių, kurias jam perdavė išvardytieji kolegos. Ką tik rasdavo reikšmingo iš Kauno istorijos, atnešdavo Kiaupai – jokių paslapčių tarp darbuotojų nebuvo. Savo ruožtu ir Kiaupa dalijosi tomis kortelėmis su kitų temų tyrinėtojais. Nors tuos kiek vyresnius istorikus Z. Kiaupa mažai pažinojo, jie rasdavo reikalą jam padėti, kartais perspėdavo, lyg ir rūpinosi jaunėliu.

Mokslinio reiklumo nauda

Tad buvo ar nebuvo Jurginio mokykla? Į šį klausimą Z. Kiaupa atsako taip: Feodalizmo istorijos skyrius ir buvo toji Jurginio mokykla. Skyrius klostėsi kaip Lietuvos istorikų mokykla. Kiekvienas skyriaus dar-buotojas dirbo savitai, bet juos siejo ir bendri bruožai. Lyderis, ir neabejotinas, buvo akademikas J. Jurginis. Kiaupa linkęs teigti, kad tai buvo Jurginio mokykla, tegu ir sąlyginai suprantama.

Z. Kiaupa sutinka, kad sovietmečiu vargiai įsivaizduojama istorikų mokykla, kuriai vadovautų vienasmenis vedlys – beveik neįmanomas dalykas. Gal labiau susiformavo Lietuvos instituto tyrinėtojų mokykla, bet Z. Kiaupai kyla ir tam tikrų abejonių, ar taip tą tyrinėtojų grupę būtų galima be didesnių išlygų įvardyti. Bent jau pats Z. Kiaupa tvirtina žinąs tik vieną sovietijoje susiformavusią istorikų mokyklą – Sigurdo Šmito mokyklą Maskvos istorijos archyvistikos institute (dabar Rusijos humanitarinis universitetas). Į to instituto seminarus „suskrisdavo“ prof. Šmito mokiniai iš visos plačiosios Sovietų Sąjungos, tarp jų ir lietuvis Egidijus Banionis. Kartą per du mėnesius skrisdavo reguliariai į tuos seminarus – tai būdavo tikra mokslinė mokykla.

Sovietų Sąjungoje daugiau tokių mokslinių mokyklų Z. Kiaupa tvirtina nematąs (matyt, mintyje turi istorikų mokslines mokyklas), vargu bau galėjo būti ir Lietuvoje. Vis dėlto Jurginio dėka gyvavo mokslinė terpė, kuri nors netapusi moksline mokykla tikrąja tos sąvokos prasme, bet tos aplinkos mokslininkai istorikai nuoširdžiai bendradarbiavo, vienas kitą suprato, palaikė ir rėmė. Tikriausiai kiekvienas Jurginio pavaldinys galėtų prisiminti, kad šefas juos vienaip ar kitaip buvo „prispaudęs“, privertęs dirbti vienokius ar kitokius darbus, galų gale visa tai išeidavo į naudą.

Mėgindamas šią savaip mokyklą lyginti su pagarsėjusiomis istorijos mokyklomis – prancūzų, anglų, S. Šmito Maskvoje, Henriko Lovmianskio (Henryk Łowmiański) Poznanėje – pastebi, kad pastarųjų parametrai Jurginio mokyklą pranoksta beveik visomis prasmėmis. Mat ta neformali „jurginiškoji“ mokykla labiau priminė žydo bites: „jurginininkai“ retsykiais susiėję vėl išsilakstydavo į visas puses. Tačiau visus juos siejo pirmiausia pagarba šaltiniams, kurią savo mokytiniams diegė akademikas.

Z. Kiaupa savo mokytojais linkęs laikyti visus skyriaus darbuotojus, taip pat ir akademiką J. Jurginį. Stengėsi iš jo mokytis ir nemažai išmoko, o svarbiausia – mokėsi sklandžiai rašyti. Kartais pavykdavo, bet pasitaikydavo, kad nepatenkintas Jurginis liepdavo straipsnį atnešti tik po dviejų savaičių. Z. Kiaupa prisimena, kad kartą Jurginio pamokomis persiėmusios I. Lukšaitė ir J. Kiaupienė privertė jį iš naujo perrašyti straipsnį. Prisimena rašęs iš antro galo. Bet tos pamokos nedingo veltui.

Neišsemiamas idėjų generatorius

Pasak A. Tylos, J. Jurginis buvo neišsemiamas idėjų generatorius ir tomis idėjomis – naujų temų, knygų rengimo – dosniai su jaunais istorikais dalydavosi. Jaunieji sėdėjo dideliame kambaryje, staiga atsiveria Jurginio kabineto durys – „Turiu idėją!“ Pradeda dėstyti kaskart vis naują idėją, laukia jaunųjų oponavimo. „Žaliasnapiai“ ne visada ką reikšmingo galėdavo pasakyti, o Jurginis savomis idėjomis visus apdalydavo. Mokė, kaip formuluoti problemą ir jos temą. „Tokia knyga eis“, – mėgdavo sakyti Jurginis. Kieno ne kieno, bet akademiko knygos tikrai „eidavo“, niekada neužsigulėdavo knygų lentynose. Panašiai galima pasakyti ir apie tas knygas, kurias rašyti jis telkdavo jaunus istorikus, pavyzdys – Lietuvos karas su kryžiuočiais. J. Jurginis subūrė vyresnius ir jaunus istorikus, knyga išėjo ir turėjo didžiulį pasisekimą.

Tad ar buvo Jurginio mokykla, vadinasi, ir jo mokiniai? A. Tylos išvada: buvo konformistinė mokykla ir buvo Jurginio mokykla. Profesorius buvo akademinės laisvės, tegu ir pagal galimybes, šalininkas. Iš jaunų istorikų reikalavo nepradėti rašyti straipsnių nuo Adomo ir Ievos, žiūrėti, kas tuo klausimu jau yra padaryta, susipažinti su istoriografija. Reikalavo spręsti tas problemas, kurios istoriografijoje neišspręstos, bet iškeltos. A. Tyla pripažįsta, kad jam tos Jurginio pamokos mokslinio darbo pradžioje buvo labai svarbios, tad šiuo požiūriu Jurginį neabejotinai laiko savo mokytoju.

Garsieji Jurginio monologai

Įsidėmėtina A. Tylos nuomonė apie garsiuosius J. Jurginio monologus, kuriuos minėjo ir Z. Kiaupa. Kai tekdavo užeiti į prof. J. Jurginio kaip skyriaus vadovo kabinetą, kartais tekdavo išeiti apimtiems apmaudo – Jurginis neleisdavo net įsiterpti. Pats pašneka ir viso gero – keliauk su vėju. Tik dabar, įgijęs gerokos gyvenimiškos patirties, Tyla tariasi supratęs Jurginio taktiką: tai buvo jo metodas apsaugoti jaunus istorikus nuo nereikalingų ausų. Istorijos institutas buvo akylai stebimas, informacija apie tai, kas ką daro ir ką galvoja, pasiekdavo tas ausis, kurios labiausiai visu tuo domėjosi. Kalbėdamas su pavaldiniu tik tai, kas neišeidavo už oficialios kalbėsenos ribų, neleisdamas pavaldiniams kartais net prasižioti, profesorius užkirsdavo kelią bet kokiems galimiems įtarimams, kad istorikų galvose gali vykti kažkas ne taip, kaip turėtų vykti.

Savo autoritetu, prestižu J. Jurginis savo mokinius, jaunus kolegas apgindavo ten, kur galėdavo kilti pavojus ar bent perspėdavo, kur nekišti nagų ar liežuvio, kad nekiltų krizės. Kai P. Griškevičius per partinių darbuotojų aktyvo pasitarimą užsipuolė A. Tylą ir kai kuriuos kitus mokslininkus, daug kas nuo sukritikuotųjų šalinosi kaip nuo raupsuotųjų, o J. Jurginis juk pakvietė kartu pietauti. Atviras palaikymas tokiu momentu, kai žmogus gali pasijusti vienišas ir neturintis į ką atsiremti. Gal tai ir buvo Jurginio išeitos gyvenimo mokyklos pamokos, o gal šiai asmenybei būdingų savybių humaniškas pasireiškimas.

Bus daugiau

Gediminas Zemlickas