Likimo ir kūrybinės minties priešpriešos

Pabaiga, pradžia Nr. 8
V. Keras

Naujos edukologinės idėjos ir trikdžiai

Pradėdami darbą aukštojoje mokykloje, jauni dėstytojai retai turi savitą požiūrį, koncepciją, kaip dėstyti jiems tekusią discipliną, kaip atsižvelgti į jos pokyčius sparčiai modernėjančiame gyvenime. Šiuo požiūriu J. Minkevičius buvo gerbtina išimtis.

Jau pirmieji jo žingsniai tapus dėstytoju liudija, kad J. Minkevičius buvo pakankamai gerai susipažinęs su pasauline patirtimi rengiant architektus, architektūros raidos tendencijomis, taip pat su architektūros paskaitų turiniu jį pakvietusioje aukštojoje mokykloje.

Kiek vėliau J. Minkevičius jau turėjo aiškią nuomonę apie pageidautiną architektų rengimo strategiją ir praktiką. Su tam tikromis išlygomis galima teigti, kad jis jau buvo sudaręs architektų rengimo funkcinės sistemos variantą – tai, ką dabar vadina disciplinų medžiu.

Deja, tokiai strategijai įgyvendinti trukdė sovietmečiu paplitęs specialistų klonavimas pagal gana griežtai reglamentuotas sąjungines dėstymo programas. Nepalanki buvo filialo organizacinė sandara, šiek tiek trukdė ir senesnių darbuotojų interesus užkliudę siūlymai.

Sovietmečiu ir posovietiniu laikotarpiu absolventų klonavimą skatino daug veiksnių. Vienas jų – vieningos, nemobilios sąjunginės studijų programos. Paskaitų ir praktinių užsiėmimų temos ir apimtys jose buvo unifikuotos iki 1–2 valandų trukmės. Centralizuotai suvienodinti vadovėliai, studijų trukmė, diplomų išdavimo tvarka, parengtos smulkmeniškos projektavimo normos, aprėpusios daugybę architekto veiklos sričių. Jos mažai tepaliko vietos jo kūrybinei veiklai. Politinės ideologinės ir socialinės nuostatos aklai užtverdavo kelią užsienio pasiekimams, net ir tokiems, kurie pasižymėjo akivaizdžiai racionaliu mąstymu, praktišku turiniu ir kūrybine potencija. Tokie pasiekimai neretai buvo įvardijami kaip buržuaziniai iškrypimai. Jie, be abejo, buvo skelbiami kaip nepriimtini ir smerktini visų pirma ideologiniu požiūriu, nes buvo ideologinio priešo veiklos išdava.

Sveikai mąstančiam jaunam mokslininkui tokie suvaržymai atrodė nepriimtini. Jonas Minkevičius ėmė tam aktyviai priešintis – iš dalies plėtojo savo pažangesniųjų mokytojų – sovietinių architektų elito – įdiegtąsias profesines vertybines orientacijas.

Paskaitose J. Minkevičius nurodydavo, kad architektūra yra svarbi organizuotos erdvės, kaip integralios visumos posistemė ir jos harmonijos su aplinka prielaida. Statinio interjerų kokybė – ypač svarbi žmogaus veiklai ir nuotaikai.

Siekdami gero bendro projektinio sprendimo, architektai derina įvairias statinio posistemes, ieško optimalios jų tarpusavio sąveikos. Ši sąveika paprastai vertinama daugiakriteriniu požiūriu: techniniu, funkciniu, estetiniu, gamtosauginiu ir pan.

Rengiant architektą profesionalą pageidautina ugdyti platų akiratį ir sisteminio mąstymo pagrindus. J. Minkevičius siūlė mokyti studentus kompleksinio požiūrio į architektūrinio projektavimo uždavinius ir sprendimus. Jis stengėsi paakinti studentus, kad jie deramai įvertintų funkcinį ir techninį posistemių vaidmenį statinio gyvavimo laikotarpiu. Skatino studijuojančiuosius išradingai panaudoti posistemių įgyvendinimo ir estetinio jų apipavidalinimo galimybes. Siūlė racionaliai panaudoti įvairias modernios išraiškos priemones, spalvų teoriją – koloristiką ir t. t. Taip atsirastų galimybė susieti statinio posistemes į išbaigtą visumą, darnią estetinę kokybę. Kol šios idėjos dar nebuvo ryškiau realizuotos, tarsi niekam neužkliuvo. J. Minkevičius suprato, kad siekiant šių tikslų reikėtų įgyvendinti vientisą interjero specialybės studentų rengimo programą.

Tai nebuvo tik spontaniškas entuziazmo protrūkis: J. Minkevičiaus pasiūlyta studijų pertvarkos koncepcija buvo pagrįsta tyrimais, jų rezultatai atsispindėjo moksliniuose darbuose. 1971 m. baigta rašyti habilitacinė (tuomet mokslų daktaro) disertacija, tema – Šiuolaikinių užsienio architektūros srovių ypatybės. Šį darbą ginti nebuvo leista. Disertacijoje pateikti vertinimai nederėjo su principinėmis sovietinėmis ideologinėmis nuostatomis, kurios reikalavo kritikuoti Vakarų pasaulio „buržuazinę“ architektūrą. 1972 m. J. Minkevičiui suteiktas docento pedagoginis mokslo vardas.

1971 m. pavyko išleisti J. Minkevičiaus knygą Architektūros kryptys užsienyje. Šis leidinys, sukėlęs architektų ažiotažą, turėjo itin didelę reikšmę ir įtaką Lietuvos naujajai architektūrai. Knyga užpildė iki tol visiškai nenušviestą architektūros sritį – atskleidė naujausias laisvojo Vakarų pasaulio architektūros kryptis, filosofines kūrybines idėjas ir tendencijas. Ji buvo ir liko vienintelė lietuviška knyga šia tema, aktuali ir naudojama iki šiol. J. Minkevičius ir toliau plėtojo tyrimus, galinčius pagrįsti naują studentų rengimo koncepciją ir pakoreguoti jau laukiančius pribrendusius atsinaujinimo požiūrius į architektūrinį projektavimą. Didžioji dalis tyrimų medžiagos apibendrinta jau sąjunginiu lygiu 1974 m. Maskvoje išleistoje knygoje Interjeras ir monumentalioji dekoratyvinė dailė. Beliko visa tai įgyvendinti paskaitose ir praktikoje.

Tačiau aplinkybės nebuvo tam palankios. Pokario Kaune buvo nemaža problemų. Visų pirma Kauno aukštosios mokyklos neteko daugelio dėstytojų – vieni pasitraukė į užsienį nuo karo ir teroro, kiti ištremti. Dar kiti persikėlė į Vilnių, kur buvo kuriami svarbiausi mokslo, studijų ir kultūros branduoliai. Dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje dirbo tik vienas kitas architektas, kiti buvo dailininkai. Kiekvienas jų stengėsi dėstyti tai, ką geriau žinojo. Todėl paskaitų turinyje trūko darnios studijų sistemos. J. Minkevičius netrukus tai pastebėjo, tačiau greitiems pokyčiams dar nebuvo objektyvių prielaidų.

Dėstytojai, tarpukariu įgiję inžinieriaus architekto kvalifikaciją, buvo palyginti konservatyvių pažiūrų. Jiems įtakos turėjo totalitarinių valstybių – Vokietijos, Italijos ir pan. – universitetuose populiarios neoampiro, pseudorenesanso orientacijos, grandiozinės statybos. Turėjo įtakos ir pokariu kurį laiką dominavusi Stalino aprobuota I. Želtovskio neorenesansinių dėmių teorija ir praktika. Dabartinei išsilavinusiai visuomenei ji jau mažai žinoma. Tačiau jos pagrindu pastatyta nemaža statinių pokario Vilniuje, vienas kitas statinys Kaune Laisvės alėjoje, Pergalės gamyklos sklype ir kt. Tokių statybų masyvai liko Maskvoje, Kijeve, Charkove.

Priešingybė – scenografinio pobūdžio paskaitų tematika ir praktika. Šiuo atveju į statinį gatvėje, juolab į visuomeninės paskirties interjerą buvo žiūrima dekoratoriaus, t. y. sienų, baldų, portjerų ir t. t. spalvinio sprendimo ir stiliaus derinimo atžvilgiu. Tai buvo ganėtinai fragmentiški, tarpusavyje nepakankamai susieti paskaitų ciklai. Jie ne visada derėjo prie pažangių architektūros tendencijų. J. Minkevičius bandė įnešti pokyčių į šią nelabai patrauklią tikrovę.

Taip reiškėsi aukštosios mokyklos gyvenime jaunojo dėstytojo pavydėtinai gilus profesijos aktualijų supratimas ir to meto realijų kontekste nepatrauklus jaunatviškas maksimalizmas. Deja, jaunajam ramybės drumstėjui galbūt pritrūko tarpusavio santykių diplomatijos. Galbūt pritrūko ir daugelio kitų dalykų, būtinų ryžtingiems pertvarkymams. Juolab, kai pertvarkymai norom nenorom užkliudė daugelio darbuotojų interesus, suardė nusistovėjusią interesų pusiausvyrą. J. Minkevičiaus iniciatyvumas ir aktyvumas įnešė į katedros gyvenimą tam tikrą nerimą ir konkurenciją.

Jaunasis reformatorius nebuvo tuometės viską lemiančios partinės organizacijos narys. Tai buvo ganėtinai nepalankus veiksnys, trikdis, siekiant, kad pertvarkų iniciatyvos būtų sėkmingos, aprobuotos.

Norint įgyvendinti pokyčius, reikėjo kantriai telkti pažangesnių požiūrių inteligentiją, kurios nuomonė turėjo būti subrandinta suprasti ir remti naujas idėjas, nepaisyti galimos rizikos. Kad padėtų parengti konservatyvaus administracinio ideologinio požiūrio sergėtojus, suminkštintų tos socialinės grupuotės išankstinio ideologinio atsiribojimo kiautą. Tik šitokiais būdais buvo įmanoma palaipsniui atverti perspektyvą naujausiems architektūriniams užsienio laimėjimams ideologizuotose aukštosiose mokyklose ir sovietmečio kultūrinėje terpėje.

Jaunasis dėstytojas nenorėjo ilgai užtrukti parengiamajame etape ir bandė skubinti pokyčius. Jis nebuvo parengęs reikiamos paramos savo idėjoms, galbūt ne visai suprato, kaip tai buvo svarbu ano laikotarpio sąlygomis.

Deja, J. Minkevičiaus aplinkoje vyresnio amžiaus žmonės buvo apatiški ir stagnacinėms ideologinėms orientacijoms, ir esminėms permainoms. Taip gyventi ir dirbti Lietuvoje agresijos pritvinkusiu laikmečiu buvo paprasčiau.

Tarp nepalaikiusiųjų Jono Minkevičiaus idėjų ir galimų jo konkurentų katedroje buvo darbuotojų, savo prigimtimi linkusių į perdėtą toleranciją. Kai kurie jų tuo pasižymėjo jau tarpukariu. Nuo pernelyg didelės tolerancijos jau nebetoli iki konformizmo, o nuo konformizmo – iki aktyvios kolaboracijos. Bent jau epizodinės – vardan šventos ramybės... O J. Minkevičius neigiamai atsiliepė apie instituto komunistų partijos organizacijos darbą. Tai buvo labai rizikingas beprecedentis iššūkis.

Tokioje terpėje J. Minkevičiaus atžvilgiu formavosi beviltiškai užsispyrusio, politiškai nepatikimo, atsilikusio, ideologiškai sunkiai perauklėjamo, pernelyg uždaro ir reiklaus darbuotojo įvaizdis. Tas įvaizdis lydėjo jaunąjį mokslininką visą tarybinį laikotarpį.

Situacija gana būdinga aniems laikams. Galiausiai J. Minkevičiaus reformatoriški polėkiai sukėlė instituto vadovybės priešiškumą. 1974 m. pabaigoje jo pedagoginė veikla buvo svarstoma įvairaus lygio instituto komisijose ir Mokslinėje taryboje. Galiausiai jo veikla buvo sumenkinta, o jis pats pripažintas netinkamu dėstyti tarybinėje aukštojoje mokykloje. 1975 m. jam tenka palikti darbą aukštojo mokslo sistemoje pažymėtam netenkinančio tarybiniam pedagogui keliamų reikalavimų etikete.

Tačiau J. Minkevičius tuo sudėtingu laikotarpiu buvo įsidarbinęs Statybos ir architektūros institute (antraeilės pareigos). Todėl ir palikęs aukštąją mokyklą galėjo neatitrūkti nuo mokslinio darbo pasirinktoje architektūrinių tyrimų plotmėje.

Izoliuotas nuo akademinio jaunimo J. Minkevičius dar intensyviau plėtoja tyrimus. Greta mokslo leidiniuose pateiktų straipsnių pasirodo nauji reikšmingi leidiniai. Įveikiant sunkias kliūtis jis vadovavo autorių kolektyvui, dirbo autorinį darbą ir pirmą kartą Lietuvoje pradėjo leisti akademinį veikalą Lietuvos architektūros istorija I t. (Vilnius 1987, 1988 m.). Šis darbas turi didelę edukacinę ir tarptautinę reikšmę, supažindinant užsienio šalis su Lietuvos architektūros ypatybėmis.

J. Minkevičius dar sovietinės okupacijos metais neoficialiai fiksavo ir tyrė sakralinės architektūros ir dailės paveldą. To darbo labai reikšmingas rezultatas – kapitalinė knyga Lietuvos bažnyčių menas (The Art of Lithuanian Churches, 1993 m. lietuvių ir anglų k.). Ji pirmą kartą atskleidė Lietuvos sakralinio meno pasaulinį lygį. Šios knygos kultūrinę ir reprezentacinę reikšmę liudija tai, kad ji kaip diplomatinė dovana teikiama kitų valstybių vadovams (Belgijos karalienei, Vatikanui ir kt.).

Tarptautinę kultūrinę ir meninę reikšmę turi kitos J. Minkevičiaus autorinės monografijos, išleistos užsienyje vokiečių ir rusų kalbomis: Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos meno paminklai (Maskva ir Leipcigas, 1993), Baltijos šalių meno paminklai (Leipcigas, 1993, su tų šalių autoriais).

J. Minkevičius, kaip vienas pagrindinių autorių, parašė ir kitas reikšmingas Lietuvos kultūrai ir menui knygas: Vilniaus architektūra (1985), Kauno architektūra (1991), Kauno technologijos universiteto pastatai. Istorija ir architektūra (2000), Architektas Vytautas Lansbergis-Žemkalnis (1993), Architektas Leonardas Vaitys (2003).

Atgimusios Lietuvos profesorius

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę J. Minkevičius tarsi patiria naują jėgų antplūdį. Jis priima kvietimą dėstyti Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros ir kraštotvarkos katedroje. Su bendradarbiais jam tenka šią katedrą sukurti iš naujo. Buvę stiprios TSRS ir užsienio mastu architektūrinės pakraipos katedros KPI–KTU visiškai nunyko steigiantis Vilniaus inžinerinės statybos institutui. J. Minkevičius dėsto pagrindines architektūrines disciplinas, tampa autoritetingu studentų baigiamųjų darbų ir daktaro disertacijų gynimo komisijos nariu.

Nuo 1994 m. J. Minkevičius eina profesoriaus pareigas. Įdomu tai, kad jam suteikiant profesoriaus pedagoginį mokslo vardą, buvo įteiktas išskirtinis profesoriaus atestatas KTU Nr. 000001.

Mokslininkas rengia naujus veikalus fundamentiniais architektūros raidos klausimais, dalyvauja mokslinėse konferencijose, skelbia naujus straipsnius mokslinėje spaudoje.

Reikšmingas profesoriaus dalyvavimas sprendžiant Lietuvos miestų plėtros sudėtingesnius praktinius uždavinius. Tuo tikslu jis nuolat kviečiamas dalyvauti architektų tarybose, yra Kauno miesto architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybos narys. Galima tik apgailestauti, kad šiuolaikinė tikrovė gana dažnai ignoruoja architektų tarybos sprendimus.

Dalyvaudamas sprendžiant praktinius architektūros uždavinius J. Minkevičius yra laimėjęs daugybę konkursų.

Profesoriaus meilė savo šaliai ryškiai atsispindi nepriklausomybės metais paskelbtuose jo moksliniuose darbuose. Pavyzdžiui, jubiliejinėje konferencijoje prasmingu pavadinimu Lietuvos architektūra: pasiekimai ir praradimai, profesorius sisteminiu požiūriu įvertino nepriklausomybės metų pasiekimus ir skaudulius. Apibūdino galimus jų padarinius ne tik architektūros raidai. Sisteminis požiūris įgalino atskleisti skaudulių pasekmes kultūrinei, socialinei, ilgalaikei materialiajai šalies raidai ir nacionaliniam identitetui. Jis vienas pirmųjų pastebėjo, kad „nesubrendusi demokratija, narciziškas individualizmas, godumas ir įvairūs vienapusiški interesai bei eksperimentai ėmė pintis į labai sudėtingą ir prieštaringą mazgą“. Jis ragina „Architektūrai, urbanistikai, kraštotvarkai... taikyti... pagrindinius etinius, moralinius ir kūrybos autentiškumo kriterijus“. Pabrėžia, kad tai „glaudžiausiai susiję su dabar pačiu aktualiausiu lietuvių tautos, kaip kultūrinio etnoso buvimo ir išlikimo – problema“.

Taip suformuluotų metodinių nuostatų požiūriu profesorius nagrinėja nepriklausomybės metų architektūrą. Jis iškelia pasiekimus, pažymėtus tarptautinėje plotmėje, tačiau apgailestauja, kad užsienio architektai pasigenda konceptualumo Lietuvos šiandienėje architektūroje. Profesorius gana griežtai vertina kolegų darbų trūkumus, kuriuos pataisyti ateities architektai jau nebeturės galimybių.

Kolegų pripažinimas

Gyvenimas Jonui Minkevičiui skyrė daug sudėtingų išbandymų. Tačiau tai, kaip J. Minkevičius pakėlė likimo išbandymus ir sprendė iškilusius uždavinius, gynė savo vertybines orientacijas, kelia didžiulę pagarbą. Dar sovietmečiu (1970 m.) J. Minkevičius tapo LTSR respublikinės premijos laureatu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę tapo Lietuvos katalikų mokslų akademijos nariu, renkamas į Lietuvos architektų sąjungos respublikinę valdybą ir Kauno krašto valdybą.

Įsijungęs į Lietuvos mokslininkų sąjungą buvo išrinktas į respublikinę valdybą, tapo Baltijos valstybių istorijos ir filosofijos mokslų asociacijos nariu.

Lietuvos architektų sąjungos valdyba aukštai įvertino J. Minkevičiaus pasiekimus kūrybinėje ir organizacinėje veikloje ir visuomenei reikšmingas jo pastangas. Mokslininko architekto daugelio metų darbo rezultatai įvertinti šios organizacijos pagerbimo ženklu – Auksiniu Architektūros riterio ordinu (Nr. 8). 2010 m. tapo LR Vyriausybės Kultūros ir meno premijos laureatu.

Jonas Minkevičius – stiprus ir vidujai laimingas žmogus. Poilsio valandomis profesorius lieja šiltas akvareles, iš medžio skobia skulptūras. Savo malonumui imasi ir kitų kūrybinių darbų, be kurių neįmanoma įsivaizduoti jaukaus interjero – profesoriaus mokslinių interesų objekto. 2006, 2007 ir 2009 m. Kaune ir Vilniuje Architektūros muziejuje surengė autorinių dailės darbų parodas.

Vingiuotas ir sudėtingas profesoriaus gyvenimas gali tapti gera pamoka – koks atšiaurus bebūtų likimas, kūrybinga asmenybė gali pasiekti savo tikslų daug nenusižengdama savo vertybinėms orientacijoms.