Apie mūsų dvasios gilumas ir seklumas
Prof. Česlovas Kalenda
Praėjusių metų pabaigoje pasirodė kolektyvinė monografija Dvasingumas žmogaus pasaulyje (Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, 440 p.). Tokio leidinio poreikis mūsų visuomenės gyvenime buvo neabejotinai jaučiamas. Tai patvirtino ir neseniai Lietuvos mokslų akademijoje įvykusios knygos sutiktuvės. Dabar, kai įvairiais būdais siekiama nuslopinti didžiausią mūsų vertybę – žmogaus sąmonę, jo protą, taurius jausmus, kai aplinką agresyviai atakuoja išoriniai blizgučiai, materialios naudos persunkta reklama ir bedvasių mechanizmų keliamas triukšmas, atsakingi piliečiai ir mokslininkai negali tylėti ir nereaguoti į rimtus iššūkius pačiai žmogiškumo esmei. Pasak vieno iš knygos autorių, „gyvenimas po dvasingumo stokos ženklu“ (p. 63) daugeliui šiuolaikinėje Lietuvoje tapo norma. Tai rodo vienmačio žmogaus modelio plitimas, „vertybių daltonizmas“ (p. 67), privačios nuosavybės teisės iškėlimas į švenčiausių vertybių rangą, istorinio ir kultūrinio paveldo naikinimo atvejai ir kitos negerovės. Vadinasi, šiomis sąlygomis dalykiškas pokalbis apie dvasingumą reikalingas kaip gaivus oras, jis didina galimybes atsitokėti ir pamąstyti, kas esame, ką įgyjame ir ką prarandame, kokios mūsų vertybės ir dvasinės galios jas įgyvendinti.
Knygos sudarytojai ir rengėjai prof. Jonas Kievišas ir doc. Rimantė Kondratienė atliko didelį darbą konstruodami veikalo teminį lauką ir struktūrą, telkdami šią temą gvildenančius autorius, jungdami jų tekstus į vieningą sistemą. Kita vertus, nemaža triūso įdėta ir iki leidinio projektavimo, kai buvo surengtos kelios tarptautinės konferencijos, kuriose diskutuota asmenybės dvasinės brandos klausimais, ryškinti prasminiai problematikos akcentai, analizuota žmogaus dvasingumo sklaida, apibrėžti jo ugdymo veiksniai. Geriausiai visą šią kompleksinio tyrimo paskirtį Įvade nusako monografijos primus movens ir pagrindinis jos gimimo pribuvėjas, nuveikto darbo apibendrintojas ir veikalo visumos interpretatorius J. Kievišas: „Kaip skatinti žmogaus ir visuomenės dėmesį dvasinėms vertybėms, kaip jas integruoti į asmenybės brandos procesą, kaip įtvirtinti žmogaus prasmingo gyvenimo sampratą ir elgsenos pagrindus?“ (p. 17). Šie klausimai yra ta ašis, ant kurios suverti ir apie kurią sukasi recenzuojamo leidinio tekstai, sudarantys tris dalis ir septynis skyrius.
Solidus monografijos autorių kolektyvas: Vilniaus ir Vilniaus pedagoginio, Šiaulių ir Klaipėdos universitetų, Vilniaus kolegijos dėstytojai, švietimo ir kultūros įstaigų darbuotojai ir užsienio šalių (Austrijos, Slovakijos, Baltarusijos, Ukrainos) tyrėjai. Tai mokslininkai ir praktikai, kultūros ir meno veikėjai, patyrę specialistai, dirbantys estetikos, tautodailės, kultūros istorijos, teologijos, aplinkosauginio ugdymo bei aplinkos dizaino ir kitose srityse. Šiame įvairiaspalviame kolektyve dominuoja edukologai, ypač muzikinio ir kitokio meninio ugdymo atstovai, o jų indėlis į veikalo turinį bene svariausias.
Aplinkos humanizavimas ir asmens kūrybinis aktyvumas, kaip matyti iš knygos teksto, – pagrindiniai šaltiniai dvasingumui tarpti. Įvairių kultūros darinių (mokyklų, meno įstaigų, bibliotekų ir kt.) ir asmens sąveikoje vyksta individualus kultūros vertybių perėmimas, formuojasi dvasiniai individo poreikiai, lavinami gebėjimai ir įgūdžiai praktiškai veikti, kurti, įprasminti savo būtį. Šitaip randasi dvasingumas kaip rezultatas sudėtingo proceso, kuris sukuria stabilią santykių ir prasmių sistemą, saistančią asmenybę su kultūrine aplinka ir sudarančią asmenybės integralumo pamatą. Kaip dvasingumo tyrimo instrumentai apibrėžiamos sąvokos: dvasingumo esatis, jo pasireiškimas ir sklaida, kūrybos ir interpretacijos prasmė, tradicija ir iššūkiai ir kt. Skaitydami knygą, randame nemaža dvasingumo sinonimų arba artimų jam sąvokų: dvasinis asmenybės potencialas, dvasinis laukas, dvasinė erdvė, dvasiniai turtai, dvasinė raida, dvasinė žmogaus būtis… Dauguma monografijos autorių dvasingumą traktuoja kaip žmogaus buvimo būdą. Ne vienas jų bando rasti dvasingumo kategorijos apibrėžimo metodologinius pagrindus. Pateikta nemaža požiūrių, įžvalgų, analizės, apibrėžties aspektų, empirinės medžiagos apibendrinimų. Šitaip būtų galima labai glaustai reziumuoti veikalo turinį, kuriam įvertinti reikėtų tikriausiai ne vieno, o kelių sričių žinovų. Pateikiami tik keli subjektyvūs štrichai, kilę skaitant turiningą veikalą ir apmąstant jame gvildenamų problemų reikšmę.
Filosofas Juozas Mureika žvelgia į dvasingumą prasmės požiūriu, pirmiausia akcentuodamas pajautos, kaip prasmių steigties būdo, „prasmės motinos“ (p. 50) kategorijos svarbą ir šitokiu būdu atskleisdamas dvasingumo sampratos, dvasingumo ugdymo ir raiškos savitumus. Čia jis remiasi savo plėtojamos estetologijos, kaip interpretacinio mokslo, koncepcija ir nurodo šios disciplinos vaidmenį dvasingumo klausimų analizėje. Profesorės Vanda Aramavičiūtė ir Elvyda Martišauskienė, esančios bene žinomiausios dvasingumo problemos tyrėjos mūsų padangėje, taip pat kelia teorinius dvasingumo apibrėžimo, jo, kaip daugiamačio fenomeno, visumos sampratos klausimus. Jos aptaria požiūrius į dvasingumą, plėtojamus teologijoje, filosofijoje ir edukologijoje Lietuvos ir užsienio tyrėjų darbuose. Autorės išryškina dvasingumo apibrėžimų įvairovę, iškylančią asmens santykio su pasauliu plotmėje ir pasireiškiančią didžiausiomis žmogaus vertybėmis, kurių hierarchijos viršūnėje – krikščioniškosios vertybės. Žymią vietą Europos kultūroje užimančią religinę dvasingumo sampratą nagrinėja prof. Lies Lothar SJ (1940–2008), dėstęs teologiją Viurzburgo ir Vilniaus universitetuose. Jis remiasi Ignaco Lojolos darbais, kuriais grindžiamas Jėzuitų ordino skleidžiamas dvasingumas, glaudžiai siejamas su tiksliųjų mokslų studijomis.
Iš paminėtų ir daugelio kitų darbų ryškėja dvasingumo kaip reiškinio struktūra – tai vertybinės sąmonės sritis, kurioje glūdi gėris, grožis, tiesa, sakralumas, emocionalūs ir racionalūs momentai ir kuri sudaro integralų asmenybės branduolį. Tokia dvasingumo samprata daugiausia ir vadovaujasi aptariamo leidinio autoriai. Jai galima pritarti ir jos, matyt, pakanka autorių sumanytiems klausimams atskleisti. Kartu norisi paminėti, kad tikėjmo, vertinimo ir pažinimo dimensijų savitarpio santykis asmens sąmonėje kelia daugiausia problemų ir neaiškumų tiek teorinės analizės plotmėje, tiek praktinėje asmens raiškoje. Reikalas tas, kad gyvenime sunku pasiekti minėtų asmens sąmonės funkcijų darnos, todėl dažnai nukrypstama į kraštutinumus, kai viena ar kita funkcija nustelbia ir net išstumia kitas, o tada dvasingumas išsigimsta į savo priešybę. Neatsitiktinai minėtą klausimą užkliudo J. Mureika, kai jis kritikuoja vienašališkumą, pasireiškiantį prasmių redukcija „vien į pažintinės veiklos sritį“ ir padariusį „neigiamą įtaką vidurinio lavinimo programoms ir ugdymo būdų turiniui“. Autorius nurodo priežastis, lemiančias tokią padėtį: pragmatizmo idėjų įsigalėjimas švietimo strategijoje, prioriteto teikimas gamtos mokslams humanitarinio lavinimo ir humanitarinių mokslų sąskaita. „Ar šis klausimas jau išspręstas ir neaktualus? – klausia filosofas. – Ar esamas dvasinių vertybių viešas teorinis deklaravimas mums priimtinas, kai reali padėtis rodo visai ką kita. Ar ugdymo būdų ir edukologinių nuostatų teorinis pagrindas mus įtikina?”(p. 61).
Prie šių minčių galima pridėti, kad blogybė yra ne vien scientizmas, bet ir kiti kraštutinumai: perdėtas moralizavimas ar fideizmas, neretai peraugantis į fanatizmą. Praktikoje tokia nedarna paprastai kelia didelius rūpesčius ir pavojus. Kodėl jie atsiranda, nors, atrodo, ir nebuvo to norėta?
Antai viena iš knygos autorių prof. Danutė Klumbytė, nagrinėdama ištremtų į Sibirą lietuvių gyvenimo sąlygas ir siekimą išsaugoti tautiškumą, atkreipia dėmesį į faktą: motinos, trokšdamos apsaugoti savo vaikus nuo svetimos ideologijos poveikio, neleido jų į vietines mokyklas. Tačiau paradoksas tas, kad nutiko atvirkščiai: „nutautėjo, liko Sibire daugiausia tie, kurie mokslo nesiekė“ (p. 210). Kita vertus, žinome ne vieną faktą, kad tie, kurie mokėsi, grįžo į gimtąjį kraštą kaip iškilūs mokslininkai ir meninkai (tokiems priklauso ir vienas iš aptariamos knygos autorių). Šiuo atveju sąžinė neleidžia ką nors teisti ar smerkti žinant, kokius tragiškus dvasinius sukrėtimus patyrė tremtiniai, smurtu atplėšti nuo savo gimtosios žemės ir įmesti į svetimą aplinką. Tautinės ištikimybės ar kiti dorovės principai patys savaime, išreikšti tik verbaline forma ir individo paviršutiniškai žinomi, nėra ta jėga, kuri gali padėti atsispirti nepalankioms objektyvioms aplinkybėms, formuojančioms vidinį žmogaus pasaulį. Principai, kaip normatyvioji kultūra tampa realia jėga, tik susieti ir praturtinti kitų kultūros formų – religijos, filosofijos, mokslo, meno. Kaip tik šiose kultūros srityse keliami, išgyvenami ir apmąstomi amžinieji žmogaus būties klausimai. Tai ir yra tie gilieji asmens dvasingumo šaltiniai, kurių dėka individas subręsta kaip savarankiška, kūrybinga asmenybė. Todėl individas privalo mokytis, perimti žmonijos sukauptą patirtį, įaugti į kultūrą – ir savo tautos, ir pasaulio, kad įgytų pakankamai vidinės galios, nepasiklystų prieštaringo gyvenimo vingiuose ir išsaugotų savo prigimtinę tapatybę socialinių negandų apsuptyje. Vien tai, kad mokame svetimą kalbą, dvigubina žmogaus savivokos, vertinimo ir orientavimosi pasaulyje galimybes. Leidinyje konkrečiais pavyzdžiais pateikta lietuvių tautos istorinio kelio ir patirties refleksija ypač aktuali šiandien, kai iš gimtojo krašto tūkstančiai emigruoja, o šalyje pasigirsta nerimą keliančių prognozių apie mūsų tautos ir kultūros pasmerktumą bei išnykimą globalizacijos bangų mūšoje.
Šių ir kitų panašių klausimų aptarimas kolektyvinėje monografijoje – vertinga išminties pamoka. Jei kai kurie dalykai veikale pernelyg dažnai kartojami, o ėsmė kartais skęsta daugybės žodžių sraute, tai nėra tokia jau didelė blogybė. Galima tik dėkoti leidinio autoriams ir rengėjams už jų pastangas kuo plačiau pažvelgti į tai, kas mus daro vienokius ar kitokius. Kolektyvinis darbas Dvasingumas žmogaus pasaulyje – puiki paskata ir kitiems imtis panašių integracinių tyrimų, atveriančių kelią į dvasingesnę, prasmingesnę žmogaus ir pasaulio sampratą.
Praėjusių metų pabaigoje pasirodė kolektyvinė monografija „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“
