MOKSLASplius.lt

Laikas apvainikuoja tai, kas sklinda iš širdies…

Jūratė Grickienė Pianistas prof. Jurgis Karnavičius, koncertmeisterė doc. Nijolė Ralytė, koncertmeisterė Monika Laukaitytė, konkurso diplomantė Julija Karaliūnaitė, Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso laureatės Milda Tubelytė (III vieta), Viktorija Miškūnaitė (II vieta) ir Nerita Pokvytytė (I vieta)

Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas kiekvieną pavasarį grįžta į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Didžiąją sceną, kur geriausiai pasirengusios solistės laiko savotišką meistriškumo ir kūrybinės brandos patikrą. Taip jaunoji dainininkių karta tęsia Lietuvos klasikinio dainavimo tradiciją, dar prieškaryje gražiai puoselėtą Valstybės teatro operos primadonos, kamerinio dainavimo pionierės, visuomenininkės V. Jonuškaitės-Zaunienės. Jos vardo konkursas, pasižymintis aukštais vertinimo kriterijais, jau vienuoliktą kartą organizuojamas Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondo (Čikaga) iniciatyva bendradarbiaujant su LMTA. Organizatoriai turi tikslą įžvelgti žvaigždes, galinčias ilgai ir ryškiai spindėti klasikinio dainavimo meno padangėje. Per dešimtį konkursų buvo atrastos pačios gabiausios jaunosios menininkės, kurios Lietuvoje ir užsienio šalyse įsiliejo į muzikinį gyvenimą: Aušra Liutkutė, Julija Stupnianek, Jurgita Adamonytė, Raminta Vaicekauskaitė, Milda Smalakytė, Asmik Grigorian, Viktorija Stanelytė, Ieva Prudnikovaitė, Lauryna Bendžiūnaitė, Agnė Sabulytė, Ona Kolobovaitė ir kt.

Vienuoliktojo V. Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso, vykusio balandžio 10 d., atidarymo metu kalbėjęs LMTA mokslo ir meno prorektorius prof. dr. Juozas Antanavičius džiaugėsi dainavimo menui reikšminga efektyvių vertybių tęstinumo tradicija, šiemet perkopusia jau į antrąjį dešimtmetį. Mūsų dainininkai pagal pripažinimą visuomenėje ir pergales tarptautinėje arenoje „groja pirmuoju smuiku“. Galima įžvelgti ir tam tikrą dainavimo sąjūdį Lietuvoje. Štai į TV projektus Dainų dainelė, Triumfo arka, Žvaigždžių duetai pritraukiama pati gausiausia auditorija, kurią vienija siekis klausytis populiarios ir pačios sudėtingiausios profesionalios vokalinės muzikos atlikimo. Jau keletą metų šio sąjūdžio dėka gausėja norinčiųjų studijuoti dainavimą Muzikos ir teatro akademijoje. Geriausios mūsų studentės, dalyvaudamos V. Jonuškaitės-Zaunienės konkurse, turi puikią progą patikrinti savo profesinę brandą ir pagerbti žymiąją primadoną. Prorektorius nuoširdžiai padėkojo Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondui ir jo spiritus movens filisteriui Edmundui Kulikauskui, be kurio nebūtų tokios geros konkurso auros, tokio gražaus renginio.

Konkurso vertinimo komisijoje – žymūs Lietuvos muzikai, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) ir LMTA Operos katedros dirigentas prof. Vytautas Viržonis. Salė nuščiūva laukdama dainininkių pasirodymo… Trys iš jų bus paskelbtos laureatėmis. Palinkėkime geros kloties bel canto atlikėjoms, o patys trumpai apžvelkime V. Jonuškaitės-Zaunienės kūrybinį kelią, pasak jos amžininko Bronio Railos, sėkmės puokštėmis išklotą.

V. Jonuškaitė-Zaunienė gimė 1901 m. Subačiuje (Panevėžio aps.), dar vaikystėje pajuto tautinės kultūros vertę. Jos motina, pagarsėjusi apylinkės dainininkė ir giesmininkė, išmokė Vincę senųjų liaudies dainų, septynerių metų atvedė į bažnyčios chorą, be to, jų namuose slapta veikė lietuviška mokyklėlė. Gal todėl Vincė baigė mokytojų kursus ir kurį laiką mokytojavo. Pirmąsias dainavimo pamokas ji gavo Voroneže iš latvių mecosoprano E. Zubit Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių stovykloje. Lemtingas jai buvo dalyvavimas koncertuose Kaune, ypač Miko Petrausko operoje Birutė (1919 m.), kur ji atliko Vaidilutės vaidmenį. Kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis spaudoje atkreipė visuomenės dėmesį į puikų jos mecosopraną, ir tuoj pat buvo surinktos lėšos jai paremti. Penkerius metus V. Jonuškaitė-Zaunienė ryžtingai studijavo dainavimą Berlyne, Romoje ir Milane pas geriausius vokalo žinovus.Koncertmeisterė Nijolė Ralytė, Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso laureatė Nerita Pokvytytė ir jos mokytojas prof. Vladimiras Prudnikovas

1925 m. gruodžio 9 d. Polinos vaidmeniu Piotro Čaikovskio Pikų damoje ji sėkmingai debiutavo Kauno Valstybės teatre. Iki pat priverstinės emigracijos 1944 m. V. Jonuškaitė-Zaunienė buvo viena mylimiausių publikos dainininkių. Ji – pirmoji lietuvių scenos Mignon, Amneris, Azučena, Dalila, Marina Mnišek. Per du dešimtmečius Valstybės teatre ji sukūrė 47 operos vaidmenis, tarp kurių buvo ir Karmen – vienas ryškiausių vaidmenų Lietuvos teatro istorijoje. V. Jonuškaitė-Zaunienė vienintelė iš lietuvių dainavo Paryžiaus Opera Comique (1937 m. Karmen, 1939 m. Šarlotė) ir Grand Opera (1939 m. Dalila, Karmen), taip pat Rygos, Talino, Prahos, Buenos Airių Colon teatre, Romoje, Palerme ir kt.

Apie savo vaidmenis dainininkė yra pasakiusi: ,,Man buvo svarbios ir brangios visos moterys, kurių vaidmenis dainavau... visus vaidmenis mėgau vienodai, gilinausi, stengiausi juos suprasti ir išgyventi, su jais sutapti. Tai lyg gerai lietuvei motinai jos dešimt vaikų... kiekvienas kuo nors skirtingas, o ji visus vienodai myli.“ Labiausiai atmintini amžininkams jos vaidmenys – Amneris, Ulrika, Azučena (G. Verdi Aida, Kaukių balius ir Trubadūras), Minjon (A. Toma Minjon), Marina (M. Musorgskio Borisas Godunovas), Polina, Grafienė (P. Čaikovskio Pikų dama), Dalila (C. Saint-Saënso Samsonas ir Dalila) ir, be abejo, Karmen su jos meilės žaismu, aistra ir tragizmu. Jos talentą operoje, manau, tiksliai nusako jos nuolatinio koncertmeisterio, kompozitoriaus Vlado Jakubėno recenzijoje parašyti žodžiai (kalbama apie Azučenos vaidmenį G. Verdi operoje Trubadūras): „Jos suvaidintas vaidmuo – užbaigtas, puikus meno kūrinys... subtilus pianissimo, stiprus forte, švelnus balso tembras... vaidyba – meistriška...“

V. Jonuškaitės-Zaunienės nuopelnai ne mažiau svarbūs ir garsinant lietuvių kompozitorių kūrinius, senąsias liaudies dainas. Lietuvoje ir užsienyje ji yra surengusi lietuvių muzikos koncertų (Romoje 1925 m., Stokholme 1931 m., Paryžiuje 1934 m. ir kt.). Jų metu dainuodavo vilkėdama tautiškais rūbais, taip pagerbdama tradicinį lietuvių meną. Stasio Santvaro žodžiai: „Tik Vincė sugebėjo subtiliai pasinerti į dainų nuotaikas ir jų dvasią, atkurti jų paprastumą, įsijausti į specialią ritmiką, išryškinti jų skambėjimą ir žvilgesį.“ Ji išnešė jas į užsienio koncertų sales, parodė, kas jos yra, suteikė joms kilnumo. Dainininkė pirmoji padainavo ne vieną K. V. Banaičio, Juozo Gruodžio, V. Jakubėno, Antano Račiūno ir kitų lietuvių kompozitorių originalių dainų, ne kartą jai dedikuotų. Neatsitiktinai, nes ji buvo ir lietuvių muzikos kūrybos žadintoja. V. Jakubėnas yra vaizdžiai pasakęs: „Jos užsakytos dainos kartais buvo išgaunamos „prirėmus“ prie sienos... iš to sukurta nemažai dainų, reikšmingų mano kūrybai... Ji – puiki rečitalistė, entuziastingai atliekanti kiekvieną lietuvių kompozitorių kūrinį.“ Kamerinės muzikos solo koncertų repertuare tarp W. A. Mozarto, F. Schuberto, J. Brahmso, R. Strausso, C. Debussy, G. Fauré ir kt. kūrinių, žymioji dainininkė tokią pačią reikšmę teikė lietuviškai muzikai. Taigi V. Jonuškaitę-Zaunienę, pasak prof. Jono Bruverio, galima drąsiai vadinti tikrąja kamerinio dainavimo įteisintoja Lietuvoje.

Tautos išblaškymo metais (1944 m. ji emigravo į Vokietiją, vėliau į JAV) išeiviams lietuviška daina buvo vienintelė jungtis su tėvyne, gaivinusi tautos dvasią. Per penkis dešimtmečius (1997 m. V. Jonuškaitė-Zaunienė mirė Santa Barbaroje) politinė emigrantė nepamiršo savo tėvynės. Vedama gilios tautinės kultūros sampratos, ji plėtojo aktyvią visuomenišką veiklą: rengė lietuviškos muzikos koncertus Niujorko, Čikagos, Toronto, Los Andželo koncertų salėse, įsitraukė į moterų organizacijų veiklą, skaitė paskaitas apie liaudies kūrybą, mokė dainavimo, pasak jos, „daug žadančius balsus“, išleido penkiolikos lietuviškų dainų plokštelę, skatino kompozitorius, chorvedžius, instrumentininkus propaguoti įvairias muzikos apraiškas, aukštinančias Lietuvos meną.

Lietuvos kultūrai istoriškai reikšmingi V. Jonuškaitės-Zaunienės nuopelnai akivaizdūs: operoje įspūdingai sudainuotos bemaž visos pagrindinės mecosoprano partijos, atverti keliai į subtilų kamerinio dainavimo pasaulį gaivinant ir kuriant jo tradicijas, išplėtota koncertinė visuomeniška veikla. Be to, ji buvo viena žymiausių dainininkių, kuri lietuvių meno prestižą iškėlė į tarptautinį lygmenį.


***


Prieš pristatant naujas V. Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso laureates ir jų dainuotus kūrinius, reikėtų pasakyti, kokie reikalavimai konkursantėms buvo keliami. Iš dainininkių išskiriama solistė, gebanti atlikti įvairių stilių muziką (baroko, klasicizmo, romantizmo epochų kūrinius, lietuvių kompozitorių originalią dainą bei lietuvių liaudies dainą a cappella). Nepakanka dainuoti išlavinta balso technika ir artistiškai – ne mažiau svarbu pateikti išskirtinę, savitą interpretaciją.

Pirmąją premiją ir laureatės vardą laimėjo magistrantė Nerita Pokvytytė (koloratūrinis sopranas, prof. Vladimiro Prudnikovo dainavimo klasė). Apie savo mokinę profesorius atsiliepia: „Nerita turi ne tik gražų koloratūrinį sopraną, muzikalumą, artistiškumą, bet ir gebėjimą atskleisti scenoje savo talentą, balso techniką. Mano klasėje ji studijuoja trejus metus. Tai palyginti trumpas laikas balso instrumentui suformuoti ir repertuarui sukaupti. Palengva einame prie techniškai sudėtingesnių kūrinių – balsas turi „užaugti“ ir sutvirtėti. Mūsų profesijoje reikia kantrybės, o laimėjimas šiame konkurse yra geras paskatinimas ryžtingai siekti profesinių aukštumų.“Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso pirmosios vietos laimėtoja Nerita Pokvytytė

Nerita kilusi iš Žemaitijos. Plungėje baigusi Saulės gimnaziją ir muzikos mokyklą, paskatinta muzikos mokytojos Alionos Alminienės, atvyko į Kauną mokytis dainavimo. Pirmuosius dainavimo įgūdžius įgijo J. Gruodžio konservatorijoje (pedagogai Bronius Bagdonavičius ir Gerutė Stračkaitytė). Vėliau – bakalauro studijos Vilniuje, LMTA, pas prof. Giedrę Kaukaitę, vėliau – pas prof. Vladimirą Prudnikovą. Profesoriaus klasėje mokosi ir dabar – yra I kurso magistrantė. Beje, meistriškumo pamokų yra gavusi ir iš Velso karališkojo muzikos ir dramos koledžo profesorės Eiddwen Harrhy.

Jaunoji dainininkė turi nemažai sceninės patirties: dalyvavo TV projekte Triumfo arka, trumpametražių operų festivalyje NOA (pagrindinis vaidmuo Alberto Navicko operoje Sesuo), Operos teatro scenoje atliko Barbarinos vaidmenį W. A. Mozarto operoje Figaro vedybos. Šiuo metu rengia Romildos partiją G. F. Händelio operoje Kserksas. Nerita yra aktyvi ir koncertinėje veikloje: Schleswigo-Holsteino muzikos festivalyje (Vokietija, 2009 m.) ji atliko soprano partiją F. M. Bartoldi oratorijoje Elias (dirigentas Rolfas Beckas), koncertavo Lietuvoje su Kauno miesto simfoniniu orkestru (dirigentas Modestas Pitrėnas). Jos dainavimo jau klausėsi Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir daugelio Vokietijos miestų muzikos mylėtojai.

Pirmuoju numeriu konkursinę programą Nerita Pokvytytė pradėjo gražia ir reta lietuvių liaudies daina a cappella „Po stiklo langeliu“. Su pagirtina balso pusiausvyra išlaikydama ne tik intonaciją, bet ir natūraliai įpindama žodinį tekstą, dainininkė perteikė autentišką dainos dvasią.

Antrasis kūrinys – Giedros Gudauskienės Peizažas (ž. P. Lemberto) – puikus interpretacijos pavyzdys, kai atlikėjas savo talentu ne itin aukšto meninio lygio kompoziciją sugeba atlikti labai įtaigiai. Iš tiesų kūrinyje svarbesnis emocinis peizažas negu fizinis. Dainininkės atliekamoje miniatiūroje galėjai girdėti tylų vienišos užsisklendusios sielos šauksmą išsiveržti, tačiau aplinkui – „tiktai aukščiai beribiai žvaigždėti“. Žmogus Dievo didybėje dažnai jaučiasi vienišas. Lakoniški kūrinio akordai – akompanavo pianistė doc. Nijolė Ralytė – nepastebimai įsiterpdami į ansamblį su soliste, nuskambėjo išbaigtai, su įsijautimu ir stiliaus nuovoka. Balsas su fortepijono partija buvo sukibę nuo pradžios iki kūrinio pabaigos.